Migrantų krizė. Kiek truks gėrio bumas Vokietijoje?

„Mes norime į Vokietiją, nes Merkel pasakė, kad mus priims. Mes tave mylim, Angela Merkel. Aš tave myliu!“ Toks ir panašūs pabėgėlių pasisakymai prieš kameras kasdien pradeda naujienų reportažus per Vokietijos televizijų žinias, duoda peno ir satyrinėms laidoms, socialiniams tinklams.

Ne tik Vokietijos valdžia, bet ir daug piliečių rodo didžiulį svetingumą – labdaros iniciatyvų per akis, kai kuriems pabėgėlių tema tapo svarbiausiu laisvalaikio užsiėmimu. Tiek rūšiuojant suaukotus daiktus, tiek kilnojant alaus bokalą po futbolo rungtynių su bičiuliais. Žinoma, yra ir neigiamos reakcijos pavyzdžių: neapykantos kurstymo internete, netgi smurto protrūkių. Dalis visuomenės būgštauja pabėgėlių krizės metu kylančių iššūkių Vokietijai. Tačiau bendrame paveiksle dominuoja šviesios spalvos. Bent jau kol kas...

DELFI pasižvalgė, kokios nuotaikos vyrauja didžiuosiuose ir daugiausiai pabėgėlių sulaukiančiuose Vokietijos miestuose: Berlyne, Hamburge, Miunchene, Kelne, Dortmunde. Vienaip ar kitaip su pabėgėliais susiduriantys pašnekovai pasidalino savo įspūdžiais ir įžvalgomis.

Stotyse – išsekę žmonės

Vienas didžiausių pabėgėlių pirminio priėmimo centrų susiformavo Miunchene, esančiame arčiausiai sienos su Austrija, per kurią plūsta pabėgėlių srautai iš įtampos židiniais tapusių Vengrijos ir Kroatijos.

„Dabar situacija pagerėjo, bet kiek anksčiau padėtis atrodė gana tragiškai: Miuncheno geležinkelio stoties kiekviename kampe lūkuriavo išvargę pabėgėliai – šimtai! Maži vaikai intensyviai apšviestose laukimo salėse miegojo šalia savo tėvų. Vyrai būriuodavosi prie bilietų automatų, moterys prižiūrėdavo vaikus“, – prisimena Miunchene gyvenanti 31-erių žurnalistė Monika Griebeler, tačiau priduria, kad padėtis pačiame mieste nelabai pasikeitė.

Kita žurnalistė Maren Christoffer, kuri gyvena prie taip pat didžiulį pabėgėlių priėmimo centrą turinčio Dortmundo, pasakoja, kad miestuose migrantų antplūdį sunku pastebėti, nes atvykėliai yra atskiriami. Taigi, jei neseki naujienų, nedalyvauji savanoriškoje veikloje pabėgėlių priėmimo centruose, antplūdžio momentu nebūni geležinkelio stotyse, gali ir nepajusti ypatingo skirtumo.

24-erių mergina pasakoja susidūrusi su pabėgėliais centrinėse geležinkelio stotyse, kai rengė reportažus: „Man susidarė įspūdis, kad pabėgėliai yra labai išsekę. Nors jie buvo tvarkingi, atviraširdžiai, tačiau buvo juntamas ir nekantrumas, susierzinimas. Visgi po ilgos kelionės daug kam vis dar nebuvo aišku, kas bus toliau. Tačiau bendras įspūdis buvo pozityvus – žmonės išliko daugiausiai ramūs, pagelbėjo tvarkytis ir ruoštis tolimesniam jų transportavimui į kitus priėmimo centrus“, – pasakoja M. Christoffer.

Berlynietis Markusas Nowakas sutiko pabėgėlius irgi darbo metu – padėdamas rengti informacinį projektą vienai krikščioniškai organizacijai ir dirbdamas žurnalistu. Dar šių metų pradžioje jis lankėsi vienoje pabėgėlių prieglaudoje, kuri buvo įrengta buvusios ligoninės patalpose.

„Reikia pripažinti, kad bent jau tada nuo karo pabėgusių sirų buvo mažuma, dauguma – romų tautybės atvykėliai iš Balkanų. Dabar situacija ko gero yra kiek kita, tačiau ir ne tokia, kaip susidaro įspūdis stebint žiniasklaidos pranešimus. Eilinis miesto gyventojas tikrai nesusiduria masiškai su pabėgėliais. Žinoma, jei gyveni prie pabėgėlių priėmimo centrų, tuomet juos daugiau pastebi“, – sakė 33-ejų vyras.

Kas dieną iš Kelno į darbą Diuseldorfo reklamos agentūroje vykstantis 39-erių Malte Banseris daug laiko praleidžia traukinių stotyse, tad pastebėjo atvykėlius, nors didieji srautai išlaipinami ne centre, o Diuseldorfo ir Kelno/Bonos oro uostų stotyse.

Visgi M. Banseriui krito į akį, kad rudenėjančiame mieste pabėgėliai išsiskiria tuo, kad vis dar avi paplūdimio šlepetes, taip pat jų žvilgsnis dažnai kupinas nerimo. Gali būti, kad dalis jų neskuba prašyti pagalbos, nes vietoj registravimosi pabėgėlių priėmimo punktuose skuba pasiekti savo artimuosius, kurie jau anksčiau atvyko į Vakarus. Tačiau kartais praeiviai patys pasisiūlo padėti.

„Aš padėjau vienai pagyvenusiai moteriškei, kuri tempė kokius 8 lagaminus ir atrodė išsekusi, pasimetusi. Rodė man bilietą į Briuselį ir verkė. Padėjau jai įsikelti lagaminus į traukinį, bet ji vis nesiliovė verkti, toliau rodė bilietą. Ji nemokėjo nei vokiškai, nei angliškai. Galiausiai traukinyje atsirado kitas keleivis, kuris mokėjo arabiškai. Kelne tas vyras padėjo pabėgėlei susiorientuoti, kaip toliau vykti į Belgiją, – DELFI pasakojo M. Banseris. Kita vertus, jis pastebėjo, jog Kelnas yra toks daugiakultūrinis miestas, jog kartais galima apsigauti. – Metro pamatai kokį žmogų, kuris atrodo kaip įsivaizduojamas pabėgėlis, bet paskui išgirsti, kad jis kalba nepriekaištinga vokiečių kalba. Tokioje homogeniškoje šalyje, kaip Lietuva, turbūt tai labiau kristų į akis, o Vokietijoje mes labiau pratę prie įvairovės.“

Plinta humanizmo užkratas

Hamburge gyvenanti ir į savanorišką pagalbą pabėgėliams įsitraukusi 39-erių Alice Kim irgi pasakoja, kad didžiulių pokyčių kasdieniame miesto paveiksle neatsirado, tačiau pakito bendra miesto dvasia.

„Neįtikėtina, koks didžiulis visuomenės suinteresuotumas. Žmonės įsitraukia į savanorišką veiklą, aukoja savo laisvalaikį. Neseniai susipažinau su vyru, kuris dirba pašto išvežiotoju. Keliasi 4 val. ryto ir eina į darbą. Tačiau po darbo jis skuba ne namo, o į pabėgėlių priėmimo centrą, kuriame rūšiuoja labdarą. Išbuvo iki 22 val. vakaro. Taigi žmonės tikrai aukojasi, išsivysto kažkokia pozityvi dinamika, noras padėti yra tiesiog užkrečiantis“, – pasakoja ji.

Prekybos srityje dirbanti A. Kim irgi po darbo eina rūšiuoti drabužių, ją įsitraukti į šią veiklą paskatino draugė, kuri yra ypatingai aktyvi, nuolat dalyvauja ir demonstracijose, skirtose palaikyti pabėgėlius, sugėdinti rasistiškai ir ksenofobiškai nusiteikusius radikalus.

„Daug aktyvistų yra iš tiesų gerokai alternatyvūs, dominuoja moterys – sakyčiau jų čia 80 proc. Dalis yra nuolat savanoriaujančių, kiti prisijungia vos vieną kartą ir daugiau nesirodo. Bet vis tiek tai sveikintina. Šiaip ar taip, vyrauja labai draugiška atmosfera. Kol kas dar neturėjau asmeninio kontakto su pabėgėliais, bet tikiuosi susipažinti ir su jais. Yra tokių iniciatyvų, kai vokiečiai rengia susitikimus su pabėgėliais, rūpinasi ne tik materialia jų gerove. Galbūt galėčiau padėti pabėgėliams susirašinėjant su institucijomis arba padėti ruošti namų darbus jų vaikams“, – planuoja ji.

Žurnalistės M. Christoffer draugai irgi aktyviai įsitraukę į pagalbos pabėgėliams projektus. Du bičiuliai yra įsteigę organizaciją „Visų pirma žmogus“ („Erstmal Mensch“), kuri rūpinasi pagalba pabėgėliams karštuosiuose taškuose ES pasienyje. „Aš pati jiems paaukojau šiek tiek pinigų, žieminių drabužių, kuriuos jie artimiausiu metu nuveš į Vengriją, Kroatiją, – M. Christoffer pasakoja, kad jos draugus tokiems žygiams įkvėpė dalies visuomenės neigiamas požiūris į pabėgėlius. Jie panoro parodyti, kad Vokietijoje yra daug norinčių padėti žmonių. – Mano bičiulė pati yra išsekusi, apsirgusi, tačiau, nepaisydama to, vėl ruošiasi kelionei į Kroatiją ir Vengriją. Toks žmogaus pasiaukojimas man daro didžiulį įspūdį.“

M. Banseris taip pat pabrėžia didžiulį visuomenės susitelkimą. Reklamos agentūroje dirbantis vyras pasakoja, kad biure buvo paskelbtas labdaros rinkimas. Kolegos sunešė daug daugiau drabužių ir daiktų nei tikėtasi – pritrūko dėžių.

M. Griebeler irgi pateikia efektyvų visuomenės pagalbos pavyzdį. Žurnalistės namų kaimynystėje yra įkurtas pabėgėlių priėmimo centras. Mėnesio viduryje, kilus atvykėlių pikui, policija socialiniame tinkle „Twitter“ išplatino kreipimąsi, kad apie 800 žmonių trūksta miegojimo vietų. „Surinkome miegmaišius, čiužinius, seną patalynę ir nunešėme. Tokių, kaip mes, buvo daug. Per kelias valandas buvo patenkintas visas poreikis“, – sakė ji.

Tuo tarpu A. Kim pastebi, kad nors žmonės aukoja labai daug daiktų, visgi poreikis išlieka. Bėda ta, kad atnešama daug daugiau moteriškų, o ne vyriškų drabužių, nors paklausa yra atvirkštinė, nes tarp pabėgėlių dominuoja vyrai. Kitas dalykas – dažniausiai aukojama vyriška apranga yra L ir XL dydis, tuo tarpu tarp pabėgėlių dominuoja mažesni dydžiai – M ir S.

Pagalba kaip protestas

Žurnalistė iš Miuncheno M. Griebeler pabrėžia, kad nors jos aplinkoje visi nusiteikę geranoriškai, visgi neįmanomi paneigti, kad dalis Vokietijos visuomenės yra priešiška: „Tai matosi iš komentarų internete, ką jau kalbėti apie karts nuo karto degančias pabėgėlių prieglaudas.“

Berlynietis M. Nowakas pastebi, kad tuo metu, kai vienur degė pabėgėlių prieglaudos, kitur galima buvo pamatyti pavyzdinius pabėgėlių priėmimo atvejus. Štai viename provincijos miestelyje, netoli didmiesčio Frankfurto, yra įkurdinti pabėgėliai. Vietinė bendruomenė, paskatinta bažnyčios, juos priėmė draugiškai.

Kelno gyventojas M. Banseris pastebi, kad draugiškos iniciatyvos iš dalies gimė kaip pasipriešinimas ksenofobijos kurstytojams – kovotojais prieš Vakarų islamizaciją pasivadinusiam visuomeniniam judėjimui PEGIDA, kuris gimė rytinėje Vokietijoje, tačiau ėmė plisti ir vakarinėje šalies dalyje.

„Mano aplinkoje visi yra labai solidarūs. Jei ne konkrečiais darbais, tai bent jau aktyvumu socialiniuose tinkluose. Taip bandoma parodyti, kad pabėgėliams norinčių padėti yra tikrai daugiau nei priešiškai nusiteikusių, tokių kaip gėdingasis PEGIDA“, – pastebi M. Banseris.

M. Christoffer irgi sutinka, kad visuomenėje yra ne tik euforinio, geraširdiško nusiteikimo: „Turiu kelis draugus, kurie griežtai nusiteikę prieš dar didesnio skaičiaus pabėgėlių priėmimą Vokietijoje, nuolat burnoja ant politikų. Yra ir daugiau skeptikų, kurie baiminasi Vokietijos islamizacijos, tačiau, bent jau mano aplinkoje, nė vienas nėra kaip nors agresyviai nusiteikęs pačių pabėgėlių atžvilgiu.“

Hamburgietė A. Kim sako, kad nemalonių pavyzdžių yra ir iš pabėgėlių pusės. Jos pažįstami savanoriai pasakojo, kad kai kurie atvykėliai yra nemandagūs, vien skundžiasi ir nesilaiko tvarkos – bando stverti dar neišskirstytą labdarą vos atvykę į stotis. „Visur yra visokių žmonių. Žinoma, Vokietijos laukia didžiulė užduotis – atskirti karo pabėgėlius nuo situacija stengiančių pasinaudoti ekonominių migrantų. Dar klausiu savęs, kiek laiko truks ši visuotinė euforija. Bent jau aš esu nusiteikusi skirti savo laisvalaikį dar kurį laiką – pabėgėlių centras Hamburge veiks, berods, iki gruodžio, vėliau žmonės turi būti perkelti kitur“, – sako ji.

A. Kim pati kilusi iš šeimos, kuri yra pavykusios integracijos pavyzdys. Jos tėvai prieš beveik 50 metų atvyko į Vokietiją iš Pietų Korėjos kaip darbo jėga (Gastarbeiter). Vėliau jie be problemų pasiliko šalyje, o A. Kim jau gimė Vokietijoje. Ji pasakoja, kad draugų rate turi ir pabėgėlių, ne iš dabartinės, bet iš ankstesnės bangos. Jos bičiulis kroatas atvyko į šalį per Balkanų karą, turėjo Vokietijoje giminių, staigiai išmoko kalbą, pradėjo dirbti, tad gali būti pristatomas kaip sėkmės pavyzdys.

Kaip toliau turi elgtis Vokietija?

DELFI pašnekovus vienija pozityvus požiūris į pabėgėlius, tačiau pasisakymuose pasigirsta ir nerimo gaida dėl ateities. Taigi, kaip, jų nuomone, turėtų toliau elgtis Vokietija?

Žurnalistė iš Dortmundo M. Christoffer įsitikinusi, kad reikia padėti nuo karo bėgantiems žmonėms, tačiau Vokietija viena nesusidoros: „Būtina laikytis europinio susitarimo dėl pabėgėlių kvotų. Būtina uždaryti sienas ES ir pasieniuose įrengti padorius priėmimo punktus, kuriuose pabėgėliai būtų padalinami pagal nustatytas kvotas ir perduodami kitoms šalims. Nors dabar Vokietijoje yra tam tikra euforija – noras padėti, visgi nemanau, kad tai tęsis ilgai. Būtina kuo greičiau priimti sprendimus, kurie padės spręsti krizę iš esmės.“

Vokietijos Migracijos tarnybos duomenimis, vien šiemet, sausio-rugpjūčio mėnesiais, Vokietija sulaukė daugiau nei 250 tūkst. prašymų suteikti pabėgėlio statusą. Daugiausiai prašymų sulaukė šios federacinės respublikos žemės: Šiaurės Reinas-Vestfalija (47517), Bavarija (39096) ir Badenas-Viurtembergas (28492). Pagal dar 1949 m. Taunuso Kėnigšteino kurorte pasirašytą susitarimą tarp žemių, vadinamąjį „Königsteiner Schlüssel“ („Kėnigšteino schema“), tokiais atvejais išlaidas prisiima kiekviena žemė pagal galimybes. Jos apskaičiuojamos remiantis formule – dvi dedamąsias lemia mokesčių surinkimas, o vieną – gyventojų skaičius. Todėl ir 2015 m. daugiausiai pabėgėlių teks priimti Šiaurės Reinui-Vestfalijai.

Jos kolegė iš Miuncheno M. Griebeler viliasi, kad pavyks paskirstyti pabėgėlių srautus ir susidoroti su biurokratiniais mechanizmais. Ji pastebi, kad normalu, jog pabėgėliai viliasi kuo greičiau gauti būstą, darbą, pradėti naują gyvenimą, tačiau tai gali užtrukti, nes jau dabar Migracijos tarnyba užsikimšo nuo pabėgėlių statuso norinčiųjų prašymų. Taip pat, pasak jos, labai svarbus išbandymas patiems pabėgėliams bus kalba – kas jos neišmoks, tiems bus sunku.

„Tikiuosi, kad žmonių per anksti neapims frustracija, o vokiečiai išliks širdingi. Man įstrigo Miuncheno vyskupo pasisakymas, labiausiai skirtas tiems, kurie bijo, kad dėl pabėgėlių krikščionybė atsidurs pavojuje. „Mūsų krikščioniškasis identitetas atsidurs pavojuje, jei mes nepadėsime pabėgėliams. Jei mes leisime mirti pavojuje atsidūrusiems žmonėms prie mūsų sienų, tuomet nusišvilpti man ant krikščioniškojo identiteto. Taip negali būti. Krikščioniškasis identitetas visų pirma reiškia, kad turime padėti pavojuje atsidūrusiajam. Kitaip, aš kažką ne taip supratau evangelijoje.“ Klasiškai pasisakė – nėra ką bepridurti!“ – pasidžiaugė M. Griebeler.

„Manau, kad Vokietija, skirtingai nei daug kitų ES valstybių, elgiasi pavyzdingai. Tiesa, A. Merkel vieši pasisakymai galbūt sužadino per daug vilčių pabėgėliams, netgi paskatino jų srautų į Vokietiją augimą. Nesu tikras, kiek laiko vokiečiai bus nusiteikę solidariai. Nežinau, ką reiktų daryti, tačiau akivaizdu, kad politikai turi kuo greičiau rasti sprendimą, kaip įveikti krizę. Tai užduotis politikams, kurie būtent už tai gauna ir gerą algą. Kaip ten bebūtų, kiekvienam nuo pavojaus bėgančiam žmogui privalome padėti, tai žinau iš savo šeimos istorijos. Mano mama per Antrąjį pasaulinį karą irgi buvo pabėgėlė – užėmus sovietams Gdanską vokiečiams teko iš ten sprukti ir jie rado prieglobstį Vakarų Vokietijoje“, – mano M. Banseris.

Berlynietis M. Nowakas tikisi, kad nors ir vis dažniau pasigirsta, kad A. Merkel padarė šaliai meškos paslaugą, visgi pabėgėlių priėmimas galiausiai pasitvirtins, kaip teisingas sprendimas: „Bėda, kad politika dažnai pradeda reaguoti tiesiog per vėlai.“