A. Sharonas garsėjo kaip politikos vanagas, atėjęs iš kariuomenės. Jo karjera tęsėsi per visą 65 metų žydų valstybės istoriją.
A. Sharonas buvo užkietėjęs jėgos šalininkas. Šio 85 metų politiko karjera buvo išskirtinė ir prieštaringai vertinama, ji truko daugiau kaip pusę amžiaus.
Agresyvus ir nepaklusnus
Buvęs Izraelio premjeras gimė 1928 m. vasario 26 d. žydų išeivių iš dabartinės Baltarusijos šeimoje. Jo tėvas Šmuelis Sčeinermanas buvo iš Brest Litovsko, mama Dvora Sčeinerman iš Mogiliovo.
Tėvai į tuomet britų valdomą Palestiną persikraustė bėgdami nuo neramumų Gruzijoje, kur tuomet mokėsi, mat bolševikai plėtė savo įtaką, Rusijoje vyko pilietinis karas.
Dar būdamas paauglys A. Sharonas įsitraukė į vietinius milicijos būrius, vadinamus Hagana, kurios saugojo žydų gyvenvietes. Prieš pat nepriklausomybės karą 1948 m. tuomet būsimasis Izraelio premjeras su Haganos būriu dalyvavo Jeruzalės mūšyje.
Savo autobiografijoje A. Sharonas rašė: „Per šias operacijas mes savarankiškai įgudome tamsiausiomis naktimis nuosekliai ugdydami savo striprybę bei ištvermę. Nuolat patirdami stresą dėl neibaigiančių kautynių mes tapome vienas kitam artimesni ir tapome ne tik kariuomenės daliniu, bet beveik šeima. Mūšiai vyko beveik kievieną dieną. Pasalos ir mūšiai sekė vienas po kito, kol galiausiai atrodė, jog viskas vyksta vienu metu“.
A. Sharonas buvo laikomas agresyviu ir nepaklusniu kariu, gebančiu greitai kilti karjeros laiptais ir puikiai vadovauti. 1949 m. jis buvo paaukštintas iki kuopos vado, 1950 m. iki centrinės kuopos žvalgybos karininko pareigų.
Latruno mūšyje per nepriklausomybės kovas jis jordaniečių jis buvo pašautas į kirkšnį, pilvą ir koją.
Po karo Jeruzalės Hebrajų universitete A. Sharonas studijavo istoriją ir Vidurio Rytų kultūrą.
Po pusantrų metų A. Sharonas sugrįžo į kariuomenę ir tapo 101-osios kuopos vadu, jam suteiktas majoro laipsnis. 101-oji kuopa užsiėmė atsakomosiomis operacijomis prieš palestiniečių atakas.
Tiesą sakant, šios kuopos veikla vertinama nevienareikšmiškai, ypač po Kibijos žudynių 1953 m., kai žuvo 69 palestiniečiai. Civiliai gyventojai žuvo, kai A. Sharono vadovaujama kuopa užminavo pastatus, nes keršijo už palestiniečių kovotojų atakas prieš žydus. A. Sharonas tuomet teisinosi manęs, jog pastatai tušti.
A. Sharonas taip pat dalyvavo 1956 m. Sueco kanalo krizės metu vykdomose operacijose. Beje, Sueco krizės metu jis pateko į nemalonę, nes nepakluso tiesioginių vadų įsakymams. Tuo metu jis vadovavo desantininkų brigadai Sinajaus pusiasalyje. Ambicingas lyderis įsitraukė į mūšį su egiptiečiais Mitlos perėjoje - abi pusės patyrė gana didelių nuostolių.
Po šio konflikto A. Sharonas Tel Avivo universitete baigė teisės studijas.
A. Sharonas taip pat dalyvavo 1967 m. Šešių dienų kare prieš Egiptą, Siriją ir Jordaniją, tuo metu jau buvo užsitarnavęs generolo majoro laipsnį.
Šešių dienų kare A. Sharonas vadovavo galingiausiai šarvuočių divizijai Sinajaus fronte. Šio karo metu A. Sharono panaudota puolimo strategija tapo tarptautinių studijų objektu. Pagal A. Sharono planą, Egipto pajėgos buvo koordinuotai užpultos mažų Izrelio junginių, kurių kiekvienas turėjo konkretų tikslą. Tai lėmė, kad egiptiečiai nebesugebėjo pridengti vieni kitų ir kiekvienas junginys kovojo už savo išlikimą.
1969 m. A. Sharonas paaukštintas iki Izraelio ginkluotųjų pajėgų Pietinės vadavietės vado pareigų ir buvo atsakingas už Sueco kanalo teritoriją.
1973 m. jis pasitraukė į atsargą ir tapo „Likud" partijos nariu. Kai per Jom Kipuro karą Egiptas ir Siriją dar kartą užpuolė Izraelį, A. Sharonas vėl grįžo prie karinių reikalų.
Nors iš pradžių Jom Kipuro karas žydams tapo tikru košmaru, tačiau vėliau įvyko persilaužimas, o A. Sharono vadovaujama šarvuočių divizija sugebėjo užimti Sinajų ir apsistoti vos už 101 kilometro nuo sostinės Kairo. Egiptas buvo priverstas prašyti paliaubų, o Sinajaus pusiasalis buvo išmainytas į taikos sutartį su Izraeliu. Tai reiškė, kad didžiausia arabų valstybė pripažino Izraelio egzistavimą.
Palestiniečiai meile netryško
Tapęs politiku A. Sharonas pradėjo žydų gyvenviečių kūrimo projektą palestiniečių teritorijose – Gazos ruože ir Vakarų krante. Šios teritorijos Izraelio buvo okupuotos Šešių dienų karo metu.
1981 m. Menachemo Begino vyriausybėje A. Sharonas paskirtas gynybos ministru. Jis inicijavo Izraelio santykių atnaujinimą su kai kuriomis Afrikos valstybėmis ir padėjo įgyvendinti Etiopijos žydų imigracijos planą į Izraelį.
1982 m. A. Sharonas pradėjo labai kritikuotą karą su Libanu, kurio tikslas buvo išvyti Palestinos išsivadavimo organizacijos lyderį Yasserą Arafatą ir jo rėmėjus. Tačiau rezultatas buvo toks, kad Izraelio pajėgos įsikūrė pietinėje Libano dalyje.
1983 m. atrodė, kad A. Sharonas priėjo liepto galą. Libane nužudžius liberalų šios šalies premjerą Bachirą Gemayelį, šio politiko šalininkai užpuolė palestiniečių pabėgėlių stovyklas Sabroje ir Šatiloje.
A. Sharonas, kaip Izraelio gynybos ministras, leido nužudyto libaniečių premjero šalininkams įeiti į palestiniečių stovyklas ir žudyti civilius palestiniečius. Dėl šių žudynių Izraelio vyriausybė pradėjo tyrimą ir nustatė, kad vykdydamas pareigas A. Sharonas buvo aplaidus, todėl jis turėjo pasitraukti iš pareigų.
Tačiau skandalas politiko nesužlugdė. 1984-1990 m. jis ėjo pramonės ir prekybos ministro pareigas, o nuo 1990-1992 m. A. Sharonas buvo užsiėmęs 144 tūkst. naujų namų statybomis, nes iš žlugusios Sovietų Sąjungos plūstelėjo žydų banga.
1999 m. A. Sharonas tapo „Likud" partijos vadovu. Jis sukėlė tikrą furorą, kai apsilankė Al-Aksos mečetės komplekse Jeruzalėje, kurį žydai vadina Šventyklos kalnu. Šis apsilankymas musulmonams ir judėjams šventoje vietoje išprovokavo antrąją palestiniečių intifadą.
Prasidėjus neramumams griežtos politikos šalininkas A. Sharonas nesunkiai laimėjo premjero rinkimus. Tapęs ministru pirmininku A. Sharonas 2002 m. pradėjo karinę operaciją prieš palestiniečius „Gynybinis skydas“, vėliau ėmėsi gynybinių sienų statybų aplink palestiniečių teritorijas. Tarptautinis Teisingumo Teismas šią sieną yra pripažinęs pažeidžiančia tarptautinę teisę.
Dar viena furorą A. Sharonas sukėlė nurodęs pasitraukti žydų naujakuriams ir kariuomenei iš Gazos ruožo 2005 m. Tačiau laikas parodė, kad šis sprendimas buvo klaidingas, nes Gazos ruožo kontrolę perėmė islamistų judėjimas „Hamas“, kuris sutriuškino nuosaikiam palestiniečių prezidentui M. Abbasui lojalias jėgas ir iš esmės įsteigė islamistų teritoriją Izraelio pasienyje.
Nurodydamas žydams palikti Gazos ruožą A. Sharonas sulaukė politinio pasipriešinimo, todėl paliko „Likud" partiją ir įkūrė naują partiją „Kadima". Tačiau 2006 m. ištikus insultui, politikas nugrimzdo į komą ir išbuvo joje aštuonerius metus.
Laidotuvės vyks pirmadienį.
Žydai liūdi, palestiniečiai - ne
Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu šeštadienį pareiškė, kad Izraelio žmonės amžinai puoselės buvusio premjero A. Sharono atminimą.
„Izraelio valstybė lenkia galvą prieš išėjusį buvusį ministrą pirmininką A. Sharoną“, – sakoma B. Netanyahu pareiškime.
„Jo atminimas bus amžinai saugomas tautos širdyje“, – pabrėžė jis, reikšdamas ir „didį liūdesį“ dėl A. Sharono mirties.
„Izraelio tauta neteko brangus žmogaus, didžio vadovo ir narsaus kario“, – sakoma strateginių reikalų ministro Yuvalo Steinitzo pareiškime.
Tačiau kol kas negauta komentarų iš palestiniečių savivaldos vadovo M. Abbaso.
Tuo tarpu Gazoje, „Hamas“ islamistai, kurių politinė įtaka augo Izraeliui pasitraukus iš Gazos, džiaugiasi A. Sharono mirtimi.
„Mes dar labiau pasitikime savo pergale, pasitraukus šiam tironui“,– pareiškė „Hamas“ atstovas Sami Abu Zurhi, kurio judėjimas siekia sugriauti žydų valstybę.
„Mūsų žmonės šiandien jaučiasi nepaprastai laimingi dėl šios mirties, dėl to, kad išėjo šis nusikaltėlis, kurio rankos suteptos mūsų žmonių krauju ir mūsų lyderių čia ir tremtyje krauju“, – nurodė jis.
Panašaus vertinimo sulaukta ir iš „Fatah“ partijos.
„Sharonas buvo nusikaltėlis, atsakingas už Y. Arafato nužudymą. Mes tikėjomės, kad jis pasirodys prieš tarptautinį baudžiamąjį teismą kaip karo nusikaltėlis“, – sakė įtakingas „Fatah“ atstovas Jibrilas Rajubas.