„Jis buvo Europoje. Kol kas negaliu nieko daugiau pasakyti“, – naujienų agentūrai „Interfax“ sakė pašnekovas iš J. Lužkovo aplinkos.
REN TV duomenimis, vyras mirė Miuncheno ligoninėje, kur jam turėjo būti atlikta širdies operacija.
J. Lužkovas 18 metų (1992–2010 m.) dirbo Maskvos miesto meru. Į mero pareigas buvo paskirtas prezidento B. Jelcino įsaku, vėliau tris kartus laimėjo rinkimuose (1996 m. surinkęs 95% balsų, 1999 m. ir 2003 m. – virš 70%).
2007 m. ketvirtą kartą meru tapo pagal naują sistemą (prezidento teikimu patvirtintas miesto Dūmoje). J. Lužkovas aktyviai dalyvavo visos Rusijos politiniame gyvenime.
1991 m. GKČP organizavus pučą, buvo aktyvus Baltųjų rūmų gynybos organizatorius, artimas B. Jelcino bendražygis.
Palaipsniui J. Lužkovas sugebėjo suformuoti visiškai kontroliuojamą miesto Dūmą ir tapti praktiškai vienvaldžiu didžiausio Rusijos regiono šeimininku.
Tai gąsdino federalinę Rusijos valdžią. 2010 m. rugsėjo mėn. centriniuose TV kanaluose buvo parodyta keletas laidų apie korupciją Maskvos administracijoje ir kitus neigiamus miesto gyvenimo aspektus.
Prezidento administracijos vadovas Sergejus Naryškinas J. Lužkovui neoficialiai pasiūlė pasitraukti. Šiam atsisakius, rugsėjo 28 d. tuometinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė įsaką, kuriuo nušalino Maskvos merą iš pareigų, kaip netekusį pasitikėjimo.
Per beveik du dešimtmečius, kai prie Rusijos sostinės vairo stovėjo J. Lužkovas, Maskva iš pilko ir niūraus sovietinės architektūros miesto virto prabanga tviskančiu megapoliu, įkūnijusiu staigų Rusijos ekonomikos augimą ir jos opiausias problemas.
Karingu būdu garsėjęs J. Lužkovas, kurio neatskiriama įvaizdžio dalimi tapo plokščia proletariška kepurė, buvo galingiausias tarp Rusijos Federacijos regionų lyderių, valdęs neginčijamą šalies prekybinę ir politinę sostinę su 320 mlrd. JAV dolerių ekonomika.
J.Lužkovas taip pat buvo ilgiausiai savo pareigas ėjęs vadovas – Maskvos meru netrukus po Sovietų Sąjungos žlugimo jį paskyrė Borisas Jelcinas. Jis išsaugojo postą prezidentaujant Vladimirui Putinui, taip pat vėliau valstybės vadovu tapus dabartinio premjero protežė D.Medvedevui.
Turėdamas galingą politinį aparatą J.Lužkovas sugebėjo slopinti visuomenės nepasitenkinimą sostinėje ir garantavo V.Putino valdančiajai partijai „Vieningoji Rusija“ milijonus balsų nacionaliniuose rinkimuose.
Vieno iš paskutinių valdžios sunkiasvorių, kurie prezidentaujant B.Jelcinui valdė regionus kaip savo feodus, pasitraukimas atvėrė kelią didesnės kontrolės siekiančiam Kremliui paskirti jaunesnį ir labiau įtakai pasiduodantį sostinės vadovą.
2010 metų rugsėjį Kremliui ištikimas Rusijos televizijos kanalas parodė dokumentinį filmą, kritikuojantį J. Lužkovą – tai buvo retas šios šalies žiniasklaidoje išpuolis prieš aukštą pareigūną.
Rusijos dujų milžinei „Gazprom“ priklausantis televizijos kanalas NTV tuomet pateikė virtinę kaltinimų J. Lužkovui.
NTV laidoje „ČP. Rassledovanije“ (Ypatingi įvykiai. Tyrimas) parodė filmą „Delo v kepke“ (viskas dėl kepės), perfrazavus posakį „delo v šliape“ – reikalas baigtas. J.Lužkovas mėgsta nešioti kepę.
Autoriai išpeikė J. Lužkovo veiklą sudėtingu sostinei laikotarpiu, kai tvyrojo neregėtas karštis, aplink Maskvą degė miškai, durpynai; miestą apgaubė smogas.
Taip pat kritikavo J. Lužkovo žmoną Jeleną Baturiną, vadovavusią UAB „Inteko“. Piktintasi nuosavybės paskirstymu Maskvoje, paliesta padėtis dėl Chimkų miško.
Pirmą kartą Rusijos federalinėje televizijoje autorinė laida smerkė Maskvos vadovybę.
2008 metais žurnalas „Forbes“ pavadino J. Lužkovo žmoną J. Baturiną turtingiausia Rusijos moterimi, įvertinęs jos turtą 4,2 mlrd. dolerių.
Paskui, ekspertų vertinimais, jos turto kiek sumažėjo: 2009 metų vasarį žurnalas „Finans“ (finansmag.ru) įvertino J. Baturinos turtą 2,2 mlrd. dolerių, o „Forbes“ balandį – 2,9 mlrd. dolerių. Taigi ji buvo turtingiausia Rusijos moteris.
J. Baturina visada teigė, kad jos komercinė sėkmė nesusijusi su jos santuoka su Maskvos meru.