Per pusę šimtmečio apėmusią karjerą Holivude H.Wexleris dirbo su tokiais iškiliais kino kūrėjais kaip Elia Kazanas, George'as Lucasas, Mike'as Nicholsas ir Milošas Formanas.
Operatoriaus vyriausias vaikas Jeffas Wexleris sakė, jog tėvas mirė nuo senatvės vienoje ligoninėje Santa Monikoje, Kalifornijos valstijoje.
„Mano tėvas mirė ramiai, miegodamas“, – J.Wexleris rašo elektroniniame laiške, kurį gavo naujienų agentūra AFP.
Kino kūrėjas paliko savo žmoną Ritą Taggart ir tris vaikus.
H.Wexlerio asmeniniame tinklaraštyje buvo patvirtinta žinia apie jo mirtį – ten buvo paskelbta paprasta jo nuotrauka su gimimo ir mirties datomis (1922 02 06–2015 12 27).
Čikagoje gimęs H.Wexleris per Antrąjį pasaulinį karą dirbo prekybinio laivyno jūrininku, o grįžęs namo pradėjo karjerą kine, sakoma jo tinklalapyje paskelbtoje biografijoje.
Po nesėkmingo mėginimo įkurti kino studiją viename buvusiame ginklų sandėlyje Ilinojuje jis pradėjo dirbti kino operatoriumi ir galiausiai tapo pripažintu kinematografijos meistru.
Jis pelnė du „Oskarus“: 1966 metais už M.Nicholso filmą „Kas bijo Virdžinijos Vulf“ (Who's Afraid of Virginia Woolf) ir 1976 metais už Halo Ashby (Halo Ešbio) „Pakeliui į šlovę“ (Bound for Glory). Jis taip pat suteikė išskirtinį atspalvį G.Lucaso 1973-ųjų juostai „Amerikietiškas grafitis“ ir M.Formano 1975 metų filmui „Skrydis virš gegutės lizdo“.
Pabrėžtinai liberalių pažiūrų H.Wexleris taip pat gerai žinomas dėl savo sukurtų dokumentinių filmų socialinėmis temomis.
1970 metais „Oskarą“ pelnė jo trumpas dokumentinis filmas „Interviu su Mi Lai veteranais“ (Interview With My Lai Veterans). Šis filmas, kurį režisavo Richardas Pearce'as, pasakoja apie amerikiečių karių įvykdytas šimtų civilių žudynes per Vietnamo karą.