Olandijos vyriausybė paskelbė, kad R. Lubbersas, kuris taip pat padėjo suformuoti Europos Sąjungos pamatus, mirė Roterdame, šalia esant žmonai ir vaikams. Mirties priežastis nenurodoma.
Premjeras Markas Rutte pavadino R. Lubbersą valstybės veikėju, ištempusiu Nyderlandus per ekonomiškai sunkius laikus.
„Su plačiomis žiniomis, patirtimi ir savo nenuilstamu kūrybingumu jis žinojo, kaip rasti sprendimą kiekvienai problemai“, – socialiniame tinkle „Facebook“ parašė M. Rutte.
1982–1994 metais vadovaudamas konservatorių vyriausybei, R. Lubbersas vykdė politiką, atitinkančią kolegų Vašingtone ir Londone – prezidento Ronaldo Reagano ir ministrės pirmininkės Margaret Thatcher – kursą. Jis apkarpė socialines garantijas, įtikino įtakingas profesines sąjungas sumažinti savo reikalavimus ir padėjo išjudinti šalies ekonomiką.
Ekonomisto išsilavinimą turėjęs R. Lubbersas manė, kad Olandijos vyriausybės dydis tapo kliūtimi šalies raidai.
Su žodžiais „Olandija serga“ jis įrodinėjo, jog dosnios neįgaliųjų ir bedarbių pašalpos tapo nebepakeliama našta biudžetui ir kad pernelyg daug žmonių jomis naudojasi vien tam, kad išvengtų darbo.
Kartais jis būdavo kritikuojamas dėl per didelio noro leistis į kompromisus dėl principų, bet šalininkams jis buvo pragmatikas ir susitarimų meistras. Tęsdamas olandišką konsensuso politikos tradiciją, R. Lubbersas susitarė su profesinėmis sąjungomis apriboti atlyginimų augimą mainais į mažą nedarbą ir apkarpė vyriausybės išlaidas.
„Daugiau rinkos, mažiau vyriausybės“ buvo jo mėgstamiausias šūkis.
Dabartinis R. Lubberso krikščionių demokratų lyderis Sybrandas Buma pavadino jį lyderiu, „kurio pasirinkimai tuo metu galėjo ir nebūti populiarūs, bet buvo būtini siekiant ištraukti Nyderlandus iš krizės“.
Pasitraukęs iš nacionalinės politikos, R. Lubbersas siekė tarptautinės karjeros. Jis buvo kandidatas į Europos Komisijos vadovus, bet 1994 metais pralaimėjo Jacques'ui Santerui. 1996-aisiais R. Lubbersas buvo siūlomas į NATO generalinius sekretorius, bet jo neparėmė Amerika ir jis nusileido ispanui Javierui Solanai.
R. Lubbersas dėstė Tilburgo ir Harvardo universitetuose, o 2001-aisiais tuometis Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofi Annanas jį paskyrė vyriausiuoju pabėgėlių komisaru.
Tačiau jo pasiekimus užtemdė Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos (UNHCR) darbuotojos Cynthios Brzak iškelta byla dėl lytinio priekabiavimo. Amerikietė teigė, kad jis ją nederamai lietė po vieno susitikimo 2003 metų gruodį.
R. Lubbersas neigė elgęsis nederamai ir sakė norėjęs parodyti nekaltą „draugišką gestą“. Daugiau nei metus jis kovojo už savo reputaciją ir darbą, bet po JT vidaus tyrimo 2004 metais buvo pripažinta, kad R. Lubberso elgesys nebuvo tinkamas.
K. Annanas iš pradžių atsisakė veikti ir tvirtino, kad išvados nėra pakankamos jį atleisti. Bet kritikuojamas dėl šio insidento ir dėl programos Irakui „nafta už maistą“ skandalo K. Annanas 2005 metų vasarį paprašė olando atsistatydinti.
Tai buvo didelis nemalonumas ne tik R. Lubbersui, bet ir K. Annanui.
Religingas katalikas R. Lubbersas iškilo keliose įtakingose krikščionių darbdavių asociacijose ir nacionalinėje katalikų politinėje partijoje. Ji 1980 metais susijungė su dviem protestantų partijomis ir tapo Krikščionių demokratų aljansu.
1973-aisiais, būdamas 34 metų amžiaus, R. Lubbersas buvo paskirtas ekonomikos ministru ir šiame poste dirbo iki 1977-ųjų. Jis pelnė nenuilstančio, net jei kartais ir kandaus vadovo, gerai išmanančio politikos detales, reputaciją.
Naujajam Krikščionių demokratų aljansui 1977 metais laimėjus rinkimus, R. Lubbersas vadovavo jos pirmajai parlamentinei frakcijai. Tai buvo sunkus darbas, kai reikėjo užtikrinti iš trijų partijų atėjusių žmonių bendrą kursą ir paramą tuometinio premjero Drieso van Agto vyriausybei.
R. Lubbersas išsiugdė sugebėjimą taip formuluoti politikos pozicijas, kad liktų patenkintos visos šalys.
Kai D. van Agtas 1982 metais laimėjęs rinkimus netikėtai atsistatydino, premjero postą perėmė R. Lubbersas.
Tuo metu šalis turėjo didelių ekonominių problemų, įskaitant pavojingai didelį biudžeto deficitą. Tačiau susitaręs su pramone ir profesinėmis sąjungomis, R. Lubbersas ėmė mažinti išlaidas ir tuo pelnė žurnalo „Time“ pravardę „Ruudas Šokas“.
Nors buvo ne toks garsus kaip Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis ir Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand'as (Fransua Miteranas), R. Lubbersas suvaidino Europos politinei integracijai svarbų vaidmenį. Jis išsprendė aklavietę per 1991 metų viršūnių susitikimą Olandijos pietuose esančiame Mastrichto mieste, pagal kurį yra pavadinta sutartis, suformavusi ES ir padėjusi pamatus eurui.
1984 metais R. Lubbersas pasiekė kompromisą dėl NATO reikalavimo, kad Nyderlanduose būtų dislokuotos vidutinio nuotolio branduolinės sparnuotosios raketos, kurioms šalyje buvo labai priešinamasi. R. Lubbersas iš principo sutiko priimti raketas, bet atidėjo jų dislokavimą iki analogiško Rusijos žingsnio.
Galiausiai šį problema tapo nebesvarbi prasidėjus JAV ir Sovietų Sąjungos deryboms dėl strateginių raketų mažinimo.
R. Lubbersas buvo vedęs Rią Lubbers, su kuria susilaukė trijų vaikų.
Būsimų laidotuvių detalės kol kas nepaskelbtos.