Apie tai praneša spiegel.de.
88-uosius gyvenimo metus ėjęs prozininkas, dramaturgas ir poetas yra gavęs gausybę premijų, tarp jų ir 1999 m. Nobelio literatūros premiją.
G. Grassas mirė pirmadienio rytą Liubeko ligoninėje, apie tai pranešė leidykla „Steidl“ socialiniame tinkle „Twitter“.
Bene garsiausia rašytojo knyga – 1959 m. išleista „Skardinis būgnelis“. Šis kūrinys buvo ir ekranizuotas. G. Grassas įsiminė savo polinkiu analizuoti nacistinės Vokietijos nusikaltimus ir pokario kartos atsakomybę.
G. Grassas gimė 1927 m. spalio 16 d. Gdanske, kuris tuo metu priklausė Vokietijai. 1944–1945 m. tarnavo armijoje. 1945–1946 m. buvo amerikiečių nelaisvėje. 1949–1952 m. studijavo Diuseldorfo Meno akademijoje, mokėsi skulptūros. 1953 m. įstojo į Berlyno Dailės akademiją. 1956–1960 m. gyveno Paryžiuje, vėliau Berlyne.
G. Grassas aktyviai reiškėsi ir dėl politinių aktualijų – kartais įsiveldavo ir į vidinius bei tarptautinius skandalus. 2012 m. rašytojas sukėlė tikrą nuomonių audrą, kai „Sueddeutsche Zeitung“ leidinyje išspausdino eilėraštį, kuriame Izraelį užsipuolė kaip grėsmę taikai pasaulyje.
Vokietijoje eilėraštis buvo kritikuojamas kaip „antisemitinis“, ir paskatino Izraelio vidaus reikalų ministrą Eli Yishai paskelbti G. Grassą persona non grata.
Daugumai G. Grassas – balsas kartos, kuri brendo nacių eros metais ir buvo prislėgta tėvų kaltės naštos, ypač dėl žydų Holokausto.
Tačiau rašytojas, kuris dešimtis metų ragina vokiečius susitaikyti su nacių praeitimi, prarado didžiąją dalį moralinio autoriteto, kai 2006 metais prisipažino, jog kadaise pats tarnavo nacių SS pajėgose.
G. Grassas teigė, jog draudimas patekti į Izraelio teritoriją jam priminė apie slaptosios Rytų Vokietijos policijos vadovo Ericho Mielke sprendimą neleisti jam lankytis Rytų Vokietijoje. 1993 metais Vokietijos teismas E. Mielke, kurį patys Rytų Vokietijos žmonės vadino „baimės meistru“, nuteisė ne dėl „Stasi“ veiklos, bet dėl dviejų policijos pareigūnų nužudymo 1931 metais, kai jis dar buvo komunistų agitatorius.