Kaip ir V. Putino veiksmai Ukrainoje pernai – būta daugybė komentarų apie šį tariamą strategijos genijų, nytimes.com rašo buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Michaelas McFaulas.
Pasakojama, kad jis veikia ryžtingai, rodo iniciatyvą ir demonstruoja rezultatus, priešingai neryžtingiems Vakarų veiksmams Sirijoje.
O iš tiesų yra kitaip
Prieš penkerius metus Rusijos pozicijos tiek šalies viduje, tiek pasaulyje buvo kur kas stipresnės. Šiuo metu ponas Putinas vaidina gynybą ir priima dvigubai daugiau prastų sprendimų, remdamasis pasenusia tarptautinės politikos teorija.
Visgi Rusijos klaidų pripažinimas negarantuoja nesėkmės ateityje. JAV ir mūsų sąjungininkės negali pasyviai laukti, kol Rusija suklys. Vietoje to privalome sudaryti visapusę strategiją, kad sumažintume neigiamas Rusijos veiksmų pasekmes ir padidintume teigiamas mūsų (veiksmų pasekmes).
Prieš penkerius metus Rusija judėjo pasaulyje. 2010 m. Ukrainoje Kremlius padėjo įtaisyti savo sąjungininką Viktorą Janukovyčių. Kitose buvusios Sovietų Sąjungos teritorijose Rusijos lyderiai kūrė Eurazijos ekonominę sąjungą – jų atsaką Europos Sąjungai.
Taip pat Maskva pagerino santykius su Europa ir Jungtinėmis Valstijomis. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas netgi dalyvavo NATO aukščiausiojo lygio susitikime Lisabonoje 2010 m. ir kalbėjo apie strateginės partnerystės vystymą, kuris paliktų praeityje „sunkų laikotarpį mūsų santykiuose“. Pagrindinė tema buvo raketinės gynybos vystymas, ne NATO plėtra.
Tiek Amerikos, tiek Rusijos publika pastebėjo progresą. 2010 m. apie du trečdaliai rusų pozityviai vertino JAV, o panašus skaičius amerikiečių laikė Rusiją sąjungininke ar partnere.
Rusijos ekonomika vėl ėmė augti po 2008 m. krizės. Prekyba su JAV plėtėsi, ryšiai su Europos šalimis buvo glaudesni, Rusija buvo beįstojanti į Pasaulio prekybos organizaciją.
Be to, 2010 m. Rusija vaidino pagrindinį vaidmenį, įvedant naujas sankcijas Iranui. Taip pasielgdama ji pasielgė kaip įžūli tarptautinė lyderė, nors to kaina buvo įtempti santykiai su svarbia sąjungininke.
O 2011 m. situacija ėmė keistis.
Dėl skirtingų priežasčių bendruomenės arabų pasaulyje, Ukrainoje ir Rusijoje pradėjo mobilizuotis prieš savo lyderius. Iš pradžių prezidentas D. Medvedevas palaikė žmones Artimuosiuos Rytuose, akivaizdžiai veikiau susilaikydamas nei vetuodamas JT Saugumo Tarybos rezoliuciją, kuri įtvirtino karinių pajėgų naudojimą Libijoje. D. Medvedevas pasiekė sutarimo su opozicija, o pieš palikdamas Kremlių 2012 m. gegužę jis įvedė kelias kuklias politines reformas.
Na, o V. Putino požiūris buvo visiškai kitoks. Jis manė, kad už protestuotojų slypi Amerikos ranka, o atsakymas jiems (tebūnie tai Sirijoje, Egipte, Rusijoje ar Ukrainoje) turi būti priverta, jėga.
Inauguruotas prezidentu ponas Putinas paskelbė protestuotojus Rusijoje išdavikais. Jo taktika pakirto opoziciją. Tačiau trumpalaikė sėkmė turėjo ilgalaikių padarinių. Putino paranoja dėl nepriklausomų politikos veikėjų stiprino baimę dėl verslo interesų už jo oligarchų klikos ribų. Ekonomikos reforma sustojo, investicijų sumažėjo, o valstybės nuosavybė didėjo.
Prasidėjo ir politinė stagnacija. Pirmus dvejus jos trečios prezidentavimo kadencijos metus Putiną palaikė apie 60 proc. gyventojų – mažiausiai per visą jo prezidentavimo laiką. Tik jo invazija į Ukrainą galiausiai gražino jam gyventojų palaikymą.
O Ukrainoje nepasiteisino griežtos priemonės prieš protestuotojus. Tuo metu V. Janukovyčius bandė valyti gatves siųsdamas kareivius (kaip patarė Kremlius), tačiau galiausiai jam teko bėgti.
Supykęs dėl, kaip jam atrodė, dar vienos CŽV operacijos, skirtos nuversti Rusijos sąjungininką, ponas Putinas smogė atgal – aneksavo Krymą ir bandė užgrobti dar didesnę teritoriją Rytų Ukrainoje, kurią plėtros entuziastai vadino „Novorossija“.
Trumpų laimėjimų kaina ir vėl buvo didelė. Dėl sankcijų ir mažėjančių naftos kainų Rusijos ekonomika 2014 m. sumažėjo nuo 2 trln. dolerių iki 1,2 trln. dolerių. O NATO, kadaise buvusi misijos paieškų sąjungininkė, vėl šalinasi Rusijos.
Ponas V. Putinas buvo priverstas atsisakyti „Norossijos“ projekto – jo įgaliotiniai Rytų Ukrainoje nesulaukė didelės paramos, nepademonstravo efektyvaus vadovavimo, o jo veiksmai garantavo, kad Ukraina niekada neprisijungs prie Eurazijos ekonominės sąjungos ir nebus Rusijos bičiulė.
Jo politika su kitu sąjungininku – B. al Assadu irgi nebuvo sėkminga. Nors nepritarė Saugumo Tarybos rezoliucijoms prieš B. al Assado vyriausybę, tiekė ginklų Damaskui ir ragino Sirijos sąjungininkes ginti režimą, V. Putino pastangos ne kažin kiek padėjo sustiprinti B. al Assado valdžią. Po ketverių metų pilietinio karo B. al Assado vadovaujama teritorija sumažėjo, jis turi daug grėsmingų priešininkų. Štai kodėl V. Putinas turėjo įsikišti – kad išgelbėtų jo autokratiją nuo pralaimėjimo.
Per trumpą laikotarpį Rusijos bombardavimai Sirijoje įkvėpė Sirijos kariuomenę ir jos sąjungininkes pradėti opozicijos maištininkų kontrpuolimą. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje vien Rusijos oro puolimai negali atkurti B. al Assado valdžios visoje šalyje.
V. Putinas – trumpalaikių taktinių veiksmų meistras, bet ilgalaikių strategijų kūrėjas iš jo prastesnis. Negi be atsako iš Vakarų V. Putino nuotykiai užsienyje galiausiai baigsis nesėkme, juo labiau, kad ekonominės problemos šalyje gilėja.
Tačiau JAV ir jos sąjungininkės turėtų stengtis sutrumpint tą laiką ir atstumti Rusiją atgal keliais frontais. V. Putinas remia savo sąjungininką Sirijoje, o mes turėtume daryti tą patį su savo partneriais bei sąjungininkais, ir ne tik Sirijoje, bet ir Europoje, visame pasaulyje.
Sirijoje JAV negali leisti Rusijai pašalinti visus veikėjus, išskyrus B. al Assadą ir „Islamo valstybę“ (IS). Privalome teikti daugiau ginklų, paramos kitoms sukilėlių grupuotėms. Turime įspėti V. Putiną, kad tolimesni išpuoliai prieš ne IS sukilėlius privers mus juos ginti arba įsteigiant neskraidymo zoną, arba apginkluojant priešlėktuviniais ginklais.
JAV ir Vakarų sąjungininkai turėtų pasistengti, kad V. Putino dėmesys būtų nukreiptas į Siriją, o tuo tarpu stiprinti paramą Ukrainai. Mes galime pasiūlyti didesnę finansinę paramą infrastruktūrai ir socialinių paslaugų programoms, mainais už ekonominių reformų progresą, o ypač – antikorupcines priemones.
Dabar metas pastiprinti Ukrainos kariuomenę daugiau karinių mokymų ir ginklų gynybai.
Visur kitur Europoje NATO turėtų statyti įtvirtinimus sąjungininkių, kurioms labiausiai grasina Rusija, teritorijoje. Rusijos Krymo aneksavimas ir įsiveržimas į Rytų Ukrainą pažeidė NATO ir Rusijos steigiamąjį aktą dėl abipusių santykių bei kitus susitarimus. Todėl mūsų NATO sąjungininkai nusipelno naujų mūsų įsipareigojimų.
Galiausiai privalome toliau siekti ilgalaikių užsienio politikos tikslų, kurie demonstruoja Amerikos lyderiavimą ir pabrėžia Rusijos izoliavimą. Ratifikuoti Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimą, gilinti ryšius su Indija, užmegzti ryšius su Kinija – Amerikos strategijos punktai.
Amerika akivaizdžiai yra suinteresuota, kad susiformuotų stipri, turtinga ir demokratinė Rusija, kuri visiškai integruotųsi į tarptautinę bendruomenę. Galiausiai nauji Rusijos lyderiai irgi gali suvokti, kad Rusijai, siekiant didybės, būtinos reformos šalies viduje ir atsakingas lyderiavimas užsienyje. Remti žlungančius diktatorius ginklais – nėra sumani strategija.
Šiuo metu vienintelis būdas stumtelėti Rusiją kita kryptimi – neleisti plisti dabartiniam V. Putino kursui, ne tik mums nedelsiant duodant atsaką Sirijoje, bet ir ilgalaike strategija visame pasaulyje.