Šie miestai taip pat išsiskiria silpna sveikatos apsaugos sistema, o dėl juose įsikūrusių oro uostų gali pasigirti geru susisiekimu su pasaulio transporto srautais. Tokiais aprašytais pandemijos atspirties taškais gali tapti apie 20 proc. visų pasaulio megapolių, turinčių išvystytą transporto tinklą.
Koronaviruso pandemija – ne pirmoji pasaulinė epidemija, kurią sukėlė patogenas iš gyvūnų pasaulio, ir tikrai ne paskutinė. Juk vis intensyvesnis žmogaus kišimasis į gamtą, gamtos buveinių naikinimas ir masinė gyvulininkystė iš tiesų didina žmonių ir gyvūnų tarpusavio kontaktus. Visa tai sudaro sąlygas virusų ir kitų ligų sukėlėjų perdavimui žmogui.
Kaip rodo tyrimai, vienos gyvūnų grupės yra veiksmingesnės ligų sukėlėjų „talpyklos“ už kitas. Tokioms gyvūnų grupėms priskiriami šikšnosparniai, graužikai ir paukščiai.
„Visgi tam, kad vietinis protrūkis išsivystytų į pandemiją, būtini dar du veiksniai“, – aiškina dr. Michaelas Walshas iš Sidnėjaus universiteto ir jo kolegos. Naujasis ligos sukėlėjas pirmiausia turi nepastebimai įsigalėti tarp vietos gyventojų, o paskui greitai ir veiksmingai išplisti kituose regionuose. Viruso plitimui gali pasitarnauti, pavyzdžiui, oro ir vandens transportas.
Siekdami išsiaiškinti, kur gali susidaryti tokios sąlygos, M. Walshas ir jo kolegos visus pasaulio miestus ir regionus suskirstė į tris kategorijas. Pirmiausia jie apskritai nustatė regionus, kuriuose itin gausu ligų sukėlėjų „talpyklų“ vaidmenį atliekančių gyvūnų ir kuriuose žmonės bei gyvūnai gyvena itin arti vieni kitų.
Regionai, kuriuose fiksuojami dažni kontaktai tarp laukinių ir ūkiuose auginamų gyvūnų, tarp laukinių gyvūnų ir žmonių arba tarp ūkio gyvūnų ir žmonių, mokslininkų buvo priskirti geltonajai zonai. Regionai, kuriuose visos trys grupės kontaktuoja tarpusavyje, įvardinti kaip oranžinės zonos.
Kito etapo metu mokslininkai aiškinosi, kuriuose regionuose šios zonos sutampa su prastos būklės sveikatos apsaugos sistemomis. Galiausiai mokslininkai nustatė, kurie šių raudonųjų zonų miestai pasižymi geru oro kelių susisiekimu su likusiu pasauliu – tai didina greito naujos ligos plitimo riziką.
Gauti tokie rezultatai: 40 proc. išvystytais transporto saitais pasižyminčių miestų yra įsikūrę netoli zonų, kuriose dažni intensyvūs gyvūnų ir žmonių kontaktai – kitaip tariant, arti geltonųjų ir oranžinių zonų.
Tarp jų atsidūrė visi didieji pietinės Kinijos ir vakarinės Indijos miestai, taip pat Meksikas ir Pietų Amerikos pakrančių megapoliai. Europoje taip pat yra didžiųjų miestų, patenkančių į oranžinę zoną. Vokietijoje į šią zoną pakliūva Frankfurtas prie Maino ir Štutgartas.
Be to, 14–20 proc. miestų, esančių intensyvių gyvūnų ir žmonių kontaktų zonose, pasižymi prastai funkcionuojančia sveikatos apsaugos sistema. Tai visų pirma siejama su daugeliu transporto mazgų Pietų Azijoje, Pietryčių Azijoje ir Afrikoje į pietus nuo Sacharos – tai Mumbajus ir Delis, Džakarta ir Pnompenis, Nairobis ir Lagosas, rašo M. Walshas ir jo kolegos. Tai parodo, kokia rizika slypi daugelyje pasaulio transporto mazgų.
Tyrėjų nuomone, jų gautos išvados gali padėti sumažinti ligų atsiradimo ir jų plitimo riziką.
„Remiantis mūsų pateikta informacija, galima tikslingai numatyti priemones, pagerinsiančias sveikatos apsaugos sistemų struktūrą, gyvulininkystės sąlygas, laukinių gyvūnų buveinių apsaugą ir pasaulio transporto mazgų kontrolę“, – neabejoja M. Walshas.
Kada mūsų laukia nauja pandemija?
Kokie virusai turi potencialo iš gyvūnų peršokti į žmogaus organizmą? Kaip atskleidė rizikų analizė, jų tikrai daug, pavyzdžiui, virusas Predict_CoV-35, rašo Vokietijos šaltinis „Süddeutsche Zeitung“.
Gali būti, kad viskas prasidėjo nuo vieno medžiotojo Vidurio Afrikoje, nužudžiusio šimpanzę. Gali būti, kad, kovodamas su žvėrimi, vyras buvo sužeistas. Gali būti, kad beždžionės kraujas per kokią nors atvirą žaizdelę pateko į grobį dorojusio medžiotojo organizmą.
Kad ir kaip ten būtų, kartu su šimpanzės fiziologiniais skysčiais į žmogaus organizmą pateko virusas. Šis nereikšmingas nutikimas galėjo įvykti prieš šimtą metų, tačiau vėliau drastiškai pakeitė daugumos žmonių likimą. Minėtasis viruso perdavimas iš gyvūno žmogui tapo vienu iš veiksnių, galiausiai sukėlusių ŽIV pandemiją, teigiama straipsnyje.
Kol kas iš gyvūnijos pasaulio į žmogaus organizmą peršoko apie 250 patogeninių virusų. Tarp jų – Ebolos virusas, beždžionių raupų virusas, hepatitas E ir MERS. Ir kažkur, galbūt tankiuose krūmynuose ar gyvenvietėse, kur gausu žiurkių, kokiame nors ūkyje arba gyvajame turguje, ta viruso persikėlimo istorija bet kurią akimirką gali pasikartoti. Kokios aplinkybės tam palankios, mokslininkai labai tiksliai aprašė moksliniame žurnale PNAS.
Kalifornijos universiteto mokslininkai, apklausę 65 virusologijos, epidemiologijos, ekologijos ir medicinos ekspertus, įvardijo 31 veiksnį, padidinantį viruso perdavimo iš gyvūno žmogui riziką.
Skelbiama, kad minėtieji veiksniai susiję ir su paties viruso charakteristikomis. Taigi, naujos epidemijos rizika auga, nes virusai jau ne kartą parodė, kad gali užkrėsti žmones ir sparčiai plisti
Viruso plitimo riziką lemia ir gyvūninė viruso prigimtis. Rizika didžiausia, kai virusas cirkuliuoja organizme gyvūnų, dažnai kontaktuojančių su žmonėmis. Arba kai vieną konkretų virusą nešioja net kelios gyvūnų rūšys, pavyzdžiui, kai viruso sukėlėjų galima aptikti tiek graužikų, tiek ir primatų organizme, o tai byloja apie sukėlėjų gebėjimą prisitaikyti.
Be to, ne ką mažiau svarbų vaidmenį atlieka ir supančios aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, kai daug žmonių gyvena ten, kur veisiasi daug tam tikros rūšies gyvūnų, arba kai žmonės agresyviai braunasi į gyvūnijos natūralią aplinką. Juk ten, kur žmogus kerta medžius, gamtos erdves verčia laukais, atokiose vietovėse tiesia kelius, dramatiškai išauga naujų žmonių ir laukinių gyvūnų kontaktų tikimybė, o toks sąveikavimas gali turėti labai skaudžių ir neretai sunkiai prognozuojamų padarinių, teigiama straipsnyje.
Mokslininkai įvertino šių veiksnių riziką maždaug 900 virusų, aptinkamų gyvūnų organizmuose, ir sudarė viruso perdavimo žmogui pavojaus reitingą.
„Pirmąją vietą užėmė Lasos karštinės sukėlėjas. Jis reguliariai sukelia žmonių susirgimų protrūkių, žmonės užsikrečia per pelių, gyvenančių Afrikos laukuose ir soduose, išmatas“, – skelbiama publikacijoje.
Antrąją vietą užima Sars-CoV-2. Labai tikėtina, kad šis virusas galiausiai užims ir pirmąją vietą – kai tik apie jį bus surinkta daugiau informacijos, sako mokslininkai. Šiuo metu labiausiai stinga duomenų apie gyvūnus, kurių organizme šis virusas užgimė: svarstomi šikšnosparnių ir skujuočių variantai.
„Sars-CoV-2 priklauso koronavirusų šeimai, jau šeši jos atstovai įrodė galintys susargdinti žmogų. Todėl visai nekeista, kad, kalbant apie virusus, susijusius su tikimybe sukelti naują pandemiją, minimi net keli kiti koronavirusai, kurių žmogaus organizme kol kas dar nepavyko nustatyti.
Mokslininkai jau dabar išskiria vieną virusą, kuriam suteiktas darbinis pavadinimas Predict_CoV-35. Šį virusą nešioja kelių Pietryčių Azijos regionų šikšnosparniai, įskaitant ir tuos, kurie gyvena netoliese žmonių gyvenamų vietų ir dažnai gaudomi.
Kiti virusai, galintys iš gyvūnų organizmo pereiti į žmogaus, yra nauji lisavirusai, kuriems priklauso ir, pavyzdžiui, pasiutligės sukėlėjai. Taip pat minimas ir vadinamasis Bombali virusas – tai ebolavirusas, prieš kelerius metus aptiktas Siera Leonės šikšnosparnių organizme.
„Iš viso, remiantis įvairiais skaičiavimais, žinduolių ir paukščių organizmuose egzistuoja per 1,67 mln. virusų, iš jų bent pusė gali būti perduoti žmogui – ir sukelti naują pandemiją“, reziumuoja „Süddeutsche Zeitung“.