Naujosios atmainos mutacijos rodo, kad ji bent iš dalies gali apeiti vakcinų apsaugą, nors mažai tikėtina, kad ji sukels sunkesnę ligos formą nei ankstesnės koronoviruso versijos.
Šios pirminės hipotezės, regis, sutampa su realiais stebėjimais tokiose vietovėse kaip Pietų Afrika, kur užsikrėtė skiepyti ar persirgę asmenys, bet jų ligos eiga didžiąja dalimi buvo lengva. Vis dėlto tokių duomenų yra palyginti nedaug, todėl nemaža dalis dabartinių įrodymų gaunama iš kompiuterinio modeliavimo ir lyginant omikron fizinę struktūrą su ankstesnėmis atmainomis.
Lieka daug neatsakytų klausimų dėl omikron atmainos, turinčios daugiau nei dvigubai daugiau mutacijų nei delta atmaina; didžioji dalis jų yra smaigalyje – į karūną panašiame baltyme viruso paviršiuje, kurį vakcinos išmoko mūsų organizmus atakuoti.
Tokio smarkiai mutavusio viruso atsiradimas po beveik dvejų metų pandemijos buvo netikėtas mokslininkų bendruomenei, nes daugelis mokslo ekspertų spėjo, kad itin užkrečiama delta atmaina sukels paskutinę galingą bangą, kuri pasieks piką, o tada virusas galiausiai išnyks, panašiai kaip per 1918 metų gripo pandemiją.
Mokslininkams prireiks kelių savaičių atlikti kruopščius laboratorinius bandymus bei tyrimus, kad tiksliai išsiaiškintų, kokios yra tos omikron mutacijos, ir galutinai nustatytų, kiek labiau užkrečiama yra ši atmaina ir kas laukia užsikrėtusiųjų.
Bet ankstyvieji stebėjimai jau leidžia mokslininkams daryti tam tikras pagrįstas prielaidas, ko galima tikėtis ateityje.
Omikron mutacijų vieta rodo du dalykus. Pirma, virusas tam tikru mastu gali apeiti vakcinos sukurtą apsaugą (imunitetą). Kai kurios spyglio mutacijos yra tose pačiose vietose kaip ir kitų greitai plintančių atmainų atveju.
Ankstesnėse atmainose tokios mutacijos sukėlė vadinamąjį antikūnų pabėgimą, kai virusas sugeba išvengti antikūnų, susiformavusių pasiskiepijus arba persirgus COVID-19, atakos.
Antroji įžvalga rodo, kad omikron, tikėtina, nebus atsparus antrajai organizmo gynybos linijai, T-ląstelėms. Jos veikia kartu su antikūnais, kad apsaugotų organizmą nuo infekcijos ir ligos išsivystymo. Jeigu virusui pavyksta išvengti antikūnų atakų, tada T-ląstelės stoja į kovą ir naikina infekuotas ląsteles.
„Daugelis mutacijų įvyksta spyglio baltymo karštuosiuose taškuose, kurie, kaip žinome, yra svarbūs, kad prisijungtų antikūnai, – sakė Keiptauno universiteto imunologė Wendy Burgers. – Mūsų prognozėmis, didelė T-ląstelių atsako dalis vis dar bus veiksminga prieš omikron.“
W. Burgers laboratorija laukia omikron užsikrėtusių pacientų mėginių, kad galėtų pradėti eksperimentus, kurie padės patvirtinti jų versijas. Tačiau ankstyvoji kompiuterinė analizė patvirtino šią teoriją.
Antikūnai turi siaurą atakos prieš spyglio baltymą kryptį, taikydamiesi tik į dvi konkrečias sritis, tokias kaip receptorių jungiantis domenas ir N-galinis domenas. Tai reikštų, kad keletas mutacijų būtent tose srityse gali turėti didelės įtakos antikūnų gebėjimui atakuoti.
Kita vertus, T-ląstelės, taikosi į visą spyglio baltymą. Mažai tikėtina, kad nedideli pokyčiai paveiks jų efektyvumą.
„Savo laboratoriniais eksperimentais turime patvirtinti, kokiu mastu yra paveikiamas T-ląstelių atsakas“, – sakė ji.
Nors kai kurios iš dešimčių omikron mutacijų buvo nustatytos ir ankstesnėse atmainose, dauguma jų visiškai naujos. Tai reiškia, kad prireiks daugiau laiko ir duomenų, kad būtų galima užtikrintai, iki galo perprasti visą omikron poveikį.
Theodoros Hatziioannou laboratorija, įsikūrusi Rockfellerio universitete Niujorke, visus pastaruosius metus eksperimentavo su nepavojinga, sintetine viruso versija, kad išsiaiškintų, kas nutiktų, jeigu COVID-19 spyglio baltyme atsirastų daugybė mutacijų, daugiausia tose pačiose vietose kaip ir omikron.
„Galime būti visiškai tikri, kad šis naujas spyglio baltymas bus gana atsparus neutralizavimui antikūnais, – sakė ji. – Tikiuosi, kad šis omikron smaigalio baltymas kiekvieną kartą neapeis mūsų imuninės sistemos atsako ir kad vakcinos vis dėlto suteiks tam tikrą apsaugą nuo sunkios ligos eigos.“
Kaip rodo šios mutacijos, ilgalaikėje perspektyvoje prognozuoti pandemiją yra sudėtinga.
Kalifornijos universiteto San Fransiske mikrobiologas Charlesas Chiu, kurio laboratorija nustatė pirmojo omikron atvejo JAV seką, teigė priklausęs stovyklai mokslininkų, kurie siejo delta atmainą su pandemijos pabaigos pradžia.
„Mane nustebino omikron, – sakė jis. – Tai virusas, kuris nuolat mus stebina.“
Net jeigu omikron nesukeltų daugumai žmonių sunkesnių ligos formų, sakė jis, padaugėjus atvejų, padažnėtų hospitalizacijų ir mirčių, vien jau dėl infekcijų skaičius. O kol pasaulyje bus daug nepasiskiepijusių žmonių, virusas toliau plis ir mutuos.
Omikron taip pat dar kartą įrodo, kad SARS-CoV-2 labai gerai prisitaiko ir kad gali būti sudėtinga jį kada nors visiškai išnaikinti. Gali prireikti pakoreguoti visuomenės sveikatos politiką, atsisakant tikslo stengtis eliminuoti virusą skiepijant ir veikiau sutelkiant dėmesį į sunkios ligos prevenciją, teigia Ch. Chiu.
„Labai tikėtina, kad šis virusas liks su mumis“, – sakė jis.