Trečiadienį į Monaką susirinko mokslininkų iš viso pasaulio, ten jie paskelbė didžiulę ataskaitą apie globalinio atšilimo padarinius Žemės vandenynams ir amžinojo įšalo regionams.
Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) peržiūrėjo beveik 7 000 mokslinių publikacijų, iš kurių suformulavo šiltnamio efektą sukeliančių dujų poveikio vandenynams, ledynams ir užšalusiems regionams apžvalgą.
IPCC pristatė scenarijų, kuris, jei klimato atšilimas nebus sulėtintas, taps realybe: iki šimtmečio pabaigos jūros lygis pakils net trimis pėdomis, bus daug mažiau žuvų rūšių. Srovės taps daug silpnesnės, uraganai – stipresni ir atnešantys vis daugiau kritulių, ištirps dar daugiau sniego ir ledo.
„Pasaulio vandenynams ir įšalusiems regionams gresia dideli sunkumai, tai reiškia, kad mums irgi gresia didelės problemos, – teigė vienas pagrindinių ataskaitos autorių Michaelis Oppenheimeris, Prinstono universiteto žemės mokslų ir tarptautinės politikos profesorius. – Pokyčiai vis spartėja“.
Vandenynai sugeria daugiau kaip 90 proc. dėl oro taršos susidarančio šilumos pertekliaus, taip pat didžiąją dalį paties anglies dioksido. Jūros įšyla lėčiau nei oras, tačiau šilumą išlaiko ilgiau ir sukelia didesnį šalutinį poveikį. IPCC mokslininkai teigė, kad šie vandenys yra tiesiogiai susiję su Žemės sniegynais ir ledu, vadinamąja kriosfera, tad ledynų ateitį nulems vandenynų šilimas.
„Pasaulio vandenynai ir kriosfera jau dešimtmečius sugeria klimato kaitos nulemtą šilumos perteklių. Gamtai ir žmonijai gresiančios pasekmės bus radikalios ir žiaurios“, – teigė IPCC pirmininko pavaduotoja ir JAV Nacionalinės Vandenynų ir atmosferos administracijos atstovė Ko Barrett.
Kokie faktai skelbiami IPCC ataskaitoje?
– Jūros lygis šiuo metu kyla po 3,66 mm per metus – 2,5 greičiau nei 1900–1990 m. laikotarpiu.
– Pasaulio vandenynai nuo 1970 metų jau prarado 1–3 proc. paviršiniuose sluoksniuose esančio deguonies ir, visuotiniam atšilimui intensyvėjant, praras vis daugiau.
– 2006–2015 metais Grenlandijos, Antarkties ir pasaulio kalnų ledynų tirpsmas paspartėjo ir dabar per metus ištirpsta 720 milijardų tonų ledo.
– Arkties birželio sniego danga nuo 1967 metų susitraukė daugiau nei 50 proc., sniegas dabar dengia 2,5 mln. kvadratinių kilometrų mažesnę teritoriją.
– Arkties vandenyne rugsėjį randamo ledo kasmetinis vidurkis nuo 1979 metų sumažėjo beveik 13 proc. Šiemet užfiksuotas ledo Arkties vandenyne kiekis buvo beveik žemiausias istorijoje – tik vienais metais ledo Arkties regiono vandenyse būta mažiau. Jei anglies dioksido tarša nebus tinkamai suvaldyta, šimtmečio pabaigoje kiekvienais metais bus 10–35 proc. tikimybė, kad rugsėjį Arkties regione vandenyse esantis ledas visiškai ištirps.
– Nustatyta, kad jūros gyvūnų turėtų sumažėti apie 15 proc., iki šimtmečio pabaigos dėl klimato kaitos žvejai pagaus 21–24 proc. mažiau žuvų.
– Pirmą kartą istorijoje tarptautinė mokslininkų komanda prognozuoja, kad „kai kurios salų tautos negalės būti apgyvendintos dėl su klimato problemomis susijusių vandenynų ir kriosferos pokyčių“. IPCC šimtmečio pabaigai prognozuojamas jūros lygis dabar dar didesnis, nei užfiksuotas 2013 metais. Blogiausio scenarijaus prognozė – dar 10 cm didesnis jūros lygio kilimas.
Žmonija privalo išgelbėti vandenynus, kad išsigelbėtų pati
Mažėjančios ledo kepurės, kylantis vandenynų lygis, tirpstantys ledynai, „mirties zonos“ vandenynuose, masinis toksiškų dumblių dauginimasis naikina žuvų išteklius, atsinaujinančius gėlo vandens šaltinius ir sudaro sąlygas „superaudroms“, kasmet niokosiančioms kai kuriuos didmiesčius, sakoma svarbioje ataskaitoje, kurią trečiadienį patvirtino 195 valstybių Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC).
Kai kurie iš šių klimato kaitos padarinių yra negrįžtami.
Ataskaita – 7 tūkst. mokslinių studijų santrauka – skaudžiai primena, kad rekordinė tarša šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis, daugiausia dėl iškastinio kuro deginimo, stumia planetą šiltnamio klimato, kurio mūsų rūšis gali neištverti, link.
Be to, ataskaitoje kaip niekad aiškiai perspėjama dėl būtinybės pažvelgti į pokyčius, kurių nebegalima išvengti.
Kai kurioms salų valstybėms ir pakrančių miestams tai beveik neabejotinai reikš naujų namų paieškas.
Nykstančios ledo kepurės
„Net jei sugebėsime apriboti pasaulio šiltėjimą, toliau matysime didelius pokyčius vandenynuose“, – sakė IPCC viena pirmininkų, Klimato ir aplinkos mokslų laboratorijos (LSCE) mokslininkė Valerie Masson-Delmotte.
„Tačiau tai bent jau laimės mums laiko – ir dėl būsimų padarinių, ir dėl adaptavimosi“, – sakė ji.
900 puslapių mokslinė ataskaita yra jau ketvirtas toks JT tomas per mažiau nei metus. Ankstesnėse ataskaitose didžiausias dėmesys buvo skiriamas pasaulinės temperatūros augimo apribojimui 1,5 Celsijaus laipsnio, bioįvairovės mažėjimui, žemės naudojimui ir pasaulinei maisto sistemai.
Visose keturiose ataskaitose daroma išvada, jog žmonija privalo nuodugniai persvarstyti, kaip ji gamina, paskirsto ir vartoja kone viską, kad išvengtų blogiausių pasaulinio atšilimo ir aplinkos degradavimo padarinių.
Absorbuodami ketvirtį dėl žmonijos veiklos išsiskiriančio anglies dvideginio ir daugiau kaip 90 proc. dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų susidarančios šilumos, vandenynai išlaikė planetą tinkamą gyventi, tačiau – baisia kaina, sakoma ataskaitoje.
Jūros vis labiau rūgštėja, o tai gali pakirsti jų gebėjimą mažinti anglies dvideginio koncentraciją. Šiltesnis paviršinis vanduo sustiprino atogrąžų audras, karščio bangos jūrose naikina koralinius rifus, kurie šimtmečio tikriausiai neišgyvens.
Didžiausią pavojų kelią spartėjantis ledynų ir, ypač, ledo kepurių virš Grenlandijos ir Antarkties tirpsmas, dėl kurio kyla vandenynų lygis.
„Pakilusių jūrų pasaulis“
Nuo 2005 metų vandenynų lygis kyla 2,5 karto greičiau nei XX amžiuje. Šis greitis iki 2100 metų padidės keturis kartus, jei anglies dvideginio išmetimas ir toliau nemažės, pažymima ataskaitoje.
„Nepriklausomai nuo emisijos scenarijų mums gresia pakilusio jūrų lygio pasaulis“, – sakė vienas ataskaitos autorių Bruce'as Glavovicas, Naujosios Zelandijos Massey (Meisio) universiteto profesorius. Jis pažymėjo, kad daugiausiai pasaulio žmonių gyvena pakrančių zonose.
„Nereikia didelio jūros lygio pakilimo, kad kiltų katastrofiškų problemų, – sakė jis. – Jūrų lygio kilimas nėra lėto puolimo problema – tai ekstremalių meteorologinių įvykių krizė.“
Iki 2050 metų daugelis pakrančių didmiesčių ir mažų salų valstybių meteorologines katastrofas, kurios pasitaikydavo kartą per 100 metų, patirs kasmet, net jei smarkiai būtų sumažinta tarša šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis.
Iki šio amžiaus vidurio daugiau kaip milijardas žmonių gyvens ciklonų, didelių potvynių ir kitų ekstremalių meteorologinių reiškinių pažeidžiamuose žemuose rajonuose.
Didelė kaina
Kai kurie miestai, tokie kaip Niujorkas, savo apsaugai stiprinti planuoja išleisti dešimtis milijardų dolerių ar daugiau.
Pylimų ir dambų įrengimas, kitos priemonės išties padėtų šimtais ar tūkstantį kartų sumažinti jūros lygio kilimo ir audrų nulemtų potvynių pavojų ateinančius 80 metų, rašoma IPCC ataskaitos 42 puslapių Santraukoje politikos formuotojams.
Tačiau kaina didelė: iki šimtų milijardų dolerių per metus.
Vis dėlto daugeliui didmiesčių ir deltose besivystančiose šalyse esančių miestų techninis sprendimas bus nepraktiškas ar neįperkamas.
Pagal IPCC konsensuso taisykles visos šalys privalo pasirašyti ataskaitos santrauką, kurioje siekiama pateikti lyderiams objektyvią, mokslu grįstą informaciją.
Penkias dienas trukęs susitikimas Monake labai užsitęsė Saudo Arabijai paprieštaravus tam, kas galėjo būti įprasta nuoroda į 2018 metų spalio IPCC ataskaitą dėl pasaulio šiltėjimo apribojimo 1,5 Celsijaus laipsnio įvykdomumo.
2015 metų Paryžiaus susitarime raginama pasaulinį atšilimą apriboti skaičiumi, „gerokai mažesniu“ nei 2 Celsijaus laipsniai, o jei įmanoma – 1,5 Celsijaus laipsnio.
Iš galutinio projekto teko išbraukti pastraipų, įskaitant vertinimą, kad žmonijos „anglies biudžetas“ – anglies dvideginio kiekis, kurį galime išmesti į atmosferą neperžengdami temperatūros barjero – siekiant 1,5 laipsnio limito gali būti vos aštuoneri metai, rodo kopija, kurią matė naujienų agentūra AFP.
Žemės temperatūra jau yra padidėjusi 1 Celsijaus laipsniu palyginti su temperatūra iki pramonės revoliucijos.
IPCC yra JT institucija, ją sudaro atstovai iš 195 šalių narių. Viešindama ataskaitas, IPCC grupė siekia apibendrinti naujausias mokslines žinias apie klimato kaitą ir politikos formuotojams pateikti atitinkamų pasiūlymų.