Nadija gyvena didžiausiame Kijevo miegamajame rajone pilkame sovietmečio laikų daugiabutyje, kokių pilna Lietuvos miestuose. Džeržgiantis L. Brežnevo laikų liftas, dvokiantis šiukšlių vamzdis laiptinėje.
Labai tvarkingame trijų kambarių bute šeimininkauja trys moterys: Nadija, jos jaunesnioji sesuo Vira (rusiškai Vera) ir jų 79-metė mama. Lietuva joms – draugų kraštas, patikrintas per ilgą Nadijos kalinimo rusų kalėjime laikotarpį.
Mamos rūpesčiai tokie patys, kaip Lietuvos pensininkų: šildymo sąskaita didesnė nei jos pensija. Juokdamasi sako, kol Nadija buvo pagrobta Rusijoje, buto šildymą kompensuodavo visu 100 proc., o kada grįžo namo, kompensuojama 75 proc., kaip visiems ATO (antiteroristinės operacijos) dalyviams. Tačiau dabar Nadija yra Aukščiausiosios Rados deputatė ir jos verčiasi pakenčiamai. Įtempęs ausį suprantu mamos ukrainietišką šneką, kad Ukraina tokia turtinga, jog net per 25 metus nesugebėjo jos išvogti.
- Kaip skiriasi Ukraina, kurią pažinojote iki pagrobimo, nuo tų kuluarų, kuriuos matote dabar, tapusi deputate?
Aš ir prieš tai mačiau Ukrainą realistiškai, tad požiūris nelabai pasikeitė. Žinojau, kad Rada yra supuvusi pelkė, tačiau net ir vienas lauke yra karys.
- Mes esame matę, kaip Rada virsta muštynių lauku, bet kada jūs remiate naudingą šaliai įstatymą, jums reikia palaikančių balsų.
Dėl balsavimo yra problemų, tačiau vienas žmogus gali iš vidaus parodyti, koks tai organizmas. Man yra pavykę vienai stabdyti lobistinius sprendimus. Tiesa, juos vėliau vis tiek prastumdavo kitu keliu. Viena sugebėjau apginti įstatymą dėl bausmės laiko skaičiavimo. Jį vadina Savčenkos įstatymu.
- Ukrainiečių kantrybė turi ribas ar ne?
Turi. Toji riba jau čia pat. Tačiau žmonės yra atsargūs. Viena, juk yra išorinis priešas, ir neatsargus judesys gali sukelti pavojų. Antra, žmonės suprato, jog nurėžus galvą drakonui, išauga kita. Arba spėsime nurėžti visas galvas ir pastatyti kažką savo, arba galvos vis ataugs, kol neturėsime nieko savo.
Maidanas pas mus radosi ne tiek dėl Europos ir Rusijos, kiek dėl ekonomikos. Dėl to, kad žmonės pavargo taip gyventi. Pavargo nuo korupcijos šalyje, pavargo nuo nuolatinio tyčiojimosi. Tai buvo skurdo revoliucija prieš turtą.
- Ar galvojate apie rinkimus? (Ukrainoje 2019 turėtų vykti prezidento ir parlamento rinkimai)
Kuriuos iš jų? Mes jau galėjome laimėti, bet pralošėme. Janukovyčius tiek apsiėdė, kad jį nuėmė tie patys oligarchai, kurie jam anksčiau mokėdavo. Ant bangos atėjo Porošenka.
Ir jis žengia Putino pėdomis, tik Ukraina to dar nesuvokė. Jis prisidengęs kovos prieš korupciją lozungu išmušinėja jam nenaudingą oligarchatą, kad politikoje neliktų nereikalingų pinigų. Jis išstumia pinigus iš politikos, kad joje nebeliktų konkurencijos, vien tik Porošenkos partija – kaip Putino „Vieningoji Rusija“. Visai neseniai tą suvokiau.
Žmonės turi pabusti ir suprasti, jog prezidentas daugiau neturi teisės turėti jėgos resursus. Nei armija, nei nacionalinė gvardija neprisiekia ginti prezidentą, - jie prisiekia ginti tautą, tvarką ir įstatymą. Ankstesni politikai galbūt matė, kaip radosi Porošenkos vertikalė, bet nesugebėjo stabdyti. Dėl tokios padėties mums dabar reikia politikų su neįprastais sprendimais.
- Su kokiais sprendimais?
Aš juos žinau. Bet nereikia atskleisti savo strategijos anksčiau laiko. Tikiuosi, kad tada, kai Lietuvos respublikai bus 100 metų, Ukraina švęs pirmąsias atgimusios nepriklausomybės metines. Per metus gimsime, tada reikės augti.
- Priešlaikiniai rinkimai?
Aš tai vadinu revoliucijos evoliucija. Kai tik buvau grįžusi iš Rusijos, vienas politikas, pripratęs pirkti rinkimus, man sakė, kad ir toliau galima tvarkytis nusiperkant balsus. Praėjo vos 9 mėnesiai, aš jį sutinku, ir jis sako, kad nieko nebenupirks, nes žmonės pasikeitė. Pagal jo liūdnas akis supratau, kad nemeluoja. Ukrainos rinkėjai dabar pradeda įgauti atmintį ir nustoja tikėti amžinai netesinčiais žadėtojais. Ypač todėl, kad liejasi kraujas. Mes už jį neatleisime.
Kad 10 proc. gautų teisę spręsti, reikia, kad 90 proc. visuomenės būtų apimti protesto nuotaikos. Dabar jau tie 90 proc. yra, - reikia rasti 10 proc., kurie neapsiriks spręsdami.
- Esame Kijeve, toli nuo karo zonos, bet jo įtaka jaučiasi daugelyje čia priimamų sprendimų. Ar jums neatrodo, kad tokia „nedidelio karo“ padėtis stiprina esančią valdžią? Pavojaus metu kyla poreikis susitelkti aplink kažką.
Atsiradusi „lokalaus konflikto“ sąvoka labai sumažina žmogaus gyvenimo reikšmę. Tačiau kariaujančiam jame tai pats didžiausias karas.
Ką parodė praėjusią savaitę paaštrėjusi situacija Avdijivkoje? Nors žmonės išsekinti ir moraliai, ir psichiškai, ir pinigine prasme, valdžia atliko eksperimentą ir pamatė, kad žmonės kyla, vėl eina savanoriai. Pamatė, kad kilus pavojui Ukraina kils, ji ginsis.
Kyla klausimas, kodėl taip turi būti? Jei valdžia aiškina, kokia stipri mūsų kariuomenė, kad ją sukūrėme per trejus metus, jei mūsų santykis su priešu 1:3, tai mes privalome turėti penkių gynybos linijų įtvirtintą rajoną. Trečioje turi veikti medicinos korpusas, - per visą liniją, o ne išbarstytas po ligoninę Dnipre ir Charkove.
Jei dabar sprogtų Avdijivkos kokso kombinatas, kur priemonės prieš cheminį pavojų? Kur atsarginiai generatoriai, jei Avdijivkoje dingsta elektra? Paaiškėjo, kad nieko nėra. Taigi, valdžia pamatė, jog žmonės pakils ir padės vieni kitiems. Tai ko stengtis valdžiai?
Žmones reikia išmokyti, kad jie ne galvijai. Svarbiausia yra nacionalinis šalies interesas. Ir su Rusija turime prekiauti. Naudingai, bet ne hibridiškai. Mes turime tokį anekdotą: hibridinis karas yra tada, kai liaudis kariauja su priešu, o prezidentas su priešu prekiauja.
- Pastebėjau, kad prezidentas neseniai pardavė Lipecko fabriką..
Mane jaudina ne šokoladukai, nors kiekvienas saldainis yra šovinys į mūsų kareivį ukrainietį. Mane jaudina jo laivų statyklos Kryme. Dabar jos remontuoja Rusijos laivus. Mane tai labiau jaudina, nes tai jau karinis kompleksas. Juk ten ne jachtas remontuoja, o karo laivus.
- Bet prezidentas viešai sako, kad Rusija yra agresorė.
Taip, ir tą agresorių būtų galima nugalėti turint tvirtą užnugarį. Labai sunku, kai užnugaryje kenkėjai, šnipai, o fronte priešas. Kryme P. Porošenka išlaikė daug aktyvų, ir tarp jų labai svarbios karinės įmonės. Visi žino. Tos gamyklos įrašytos jo deklaracijoje. Stulbina?
- Ukrainoje nuo vakarų iki rytų galima matyti visišką toleranciją korupcijai.
Kai kilo skandalas dėl prezidento ofšorų, žmonės tik paklausė: „Kiek? 2 milijardai? Ačiū Dievui. Galvojome, kad daugiau.“ Kodėl tolerantiški? Nes korupcija visur: nuo gimdymo namų iki laidotuvių. Visi nusidėję ir visi su tuo gyvena. Švarus neišgyventų.
Reikia ieškoti šaknies. Įstatymų gausybė gimdo korupciją. Pas mus jų begalės, vienas kitam prieštarauja. Už kurį sumokėsi, tą ir pritaikys. Išbalansuota įstatymų sistema. Pas mus yra įstatyminė koma. Teisingumas neveikia. Kada reikia kuriam nors prezidentui suvaidinti teisinę reformą, jis pakeičia pavadinimus aukščiausioje pakopoje, ir viskas lieka po senovei. Reikės pastudijuoti jūsų teisėjų skyrimo sistemą.
- Buvo plačiai cituojama, kad siūlote iškeisti Donbasą į Krymą.
Visiški kliedesiai. Aš esu kūrybiškas žmogus, kažkada vaidinau teatre. Beje, Vira irgi. Taigi, humoras vertingas tuo, kad žodžiai skamba dviprasmiškai, yra sarkazmas, intonacijos... Iš pradžių nesupratau, kad politika tiesmuka, nes kitaip ja pasinaudos. Todėl per vieną laidą išgirdusi aiškinimus, kad Porošenkos politika tokia nuostabi ir t.t., neištvėrusi pasakiau, jog jo politika tokia beviltiška, kad jam belieka tik atsiprašyti Janukovyčiaus ir paprašyti jį grįžti į kėdę. Studijoje mane suprato teisingai, visi plojo. O paskui citata išėjo kaip mano raginimas.
Dėl Donbaso taip atsakiau į Grigorijaus Tukos žodžius, kad Donbaso klausimą išspręsime taikiai ir t.t. Tada pasakiau, kad taikiai gali būti tik Krymo atsisakymo kaina. Ir dar paaiškinau, kad nesu tokio sprendimo šalininkė. Bet niekam tai jau nebuvo įdomu, citavo tik pirmo sakinio dalį.
- Ar tai nebuvo suktas pasiūlymas per jūsų citatą paskatinti svarstymus dėl galimų mainų?
Viskas, ką aš prikalbėjau per pusmetį, griaudama savo reitingus, iš tikrųjų kabojo ore, tik niekas nedrįso to pasakyti. Politikai pasigauna mano pasisakymus, nukreipia juos į tam tinkamą elektoratą ir populiarinasi. Valdžia jau vieną kartą atidavė Krymą 2014, o dabar turi planą dar kartą atiduoti už Donbasą. Įgarsino planą per mane. O aš pasakiau, kad žmonės girdėtų, jog bus toks mėginimas, ir jį reikia sustabdyti. Kaip sustabdyti – reikia galvoti.
- Koks gali būti sprendimas?
Įmanomi įvairūs variantai. Gali būti ir karinis: sėkminga karinė operacija. Gali būti ir nekariniai. Net kai patrankos šaudo, politikai turi derėtis. Juk jie nekariauja, todėl turi sėsti už derybų stalo. Kažkodėl jie silpni derybininkai, ir už stalo geriausiai sekasi agresoriui. Tai yra blogai. Juk, atrodo, valstybių frontas prieš agresorių yra tikrai didelis. Minsko susitarimai buvo ir yra feikas, ir juos pakeis realus susitarimas.
-Kodėl Ukrainoje oficialiai tebevartojate terminą ATO, nors ir pats prezidentas kalbose mini okupaciją? Juk teroristai – kas kita, negu ginkluoti žmonės Donbase, o ATO trejus metus nesitęsia.
Aš tai vadinu karu. Valdžia sugalvojo tą pavadinimą, kad galėtų pakeisti Konstituciją ir paversti Ukrainą prezidentine respublika iš parlamentinės - prezidentinės. Jei būtų įvesta karo padėtis, Konstitucijos keisti negalima. O dabar, kadangi žodžiais ir tikrovėje karas, daroma valdžios vertikalė. Kai visi įstatymai suteiks jam pilną valdžią, galės įvesti ir karo padėtį. Taigi, šitas žodžių žaismas su ATO yra kilęs iš Banko gatvės ( Prezidentūros). Ilgai ten laužė galvas, kaip apeiti visus įstatymus.
Visa tai kenkia Ukrainai ir jos santykiams su Europa. Visų pirma, reikia sąžiningai patiems apsibrėžti. Okupuotų teritorijų įstatymas rašomas jau treti metai. Netgi kalbama, jog jis jau parašytas. Štai čia manęs ir per mažai kaip vieno kario lauke, nes aš neturiu 450 mygtukų balsavimui.
Nadija Savčenko gimė 1981 gegužės 11d. Kijeve. Viena pirmųjų ukrainiečių, tapusi karo lakūne, ir pirmoji moteris, skraidanti atakos bombonešiu Su-24 ir kariniu sraigtasparniu Mi- 24. Per karą Donbase tarnavo instruktore savanorių batalione „Aidaras“. 2014 birželį ją pagrobė prorusiški separatistai. Didvyriškai laikėsi per teismo procesą Rusijoje, kur buvo nuteista kalėti 22 metus. Nors nelaisvėje, 2014 lapkritį buvo išrinkta į Aukščiausiąją Radą, įtraukta į Ukrainos delegaciją Europos taryboje. 2016 gegužės 25 iškeista su Rusija į du Rusijos karinės žvalgybos GRU karininkus.