Ilgą laiką vyras niekam nenorėjęs rodyti, ką ant jo rankos 1940 metais Aušvico mirties stovykloje įrašė naciai. Kalbėti apie tai, ką patyrė, taip pat nesutikdavęs. 88 metų D. Wolnermanas ir jo žmona Jennie – paskutiniai Amerikoje gyvenantys nacių siaubus išgyvenę žmonės, skelbia usatoday.com.
D. Wolnermanas pagaliau nusprendė nebetylėti. Balandžio 16 dieną JAV Ajovos Vokio mieste buvo pristatyta moksleiviams skirta knyga apie jo gyvenimą „A Lucky Lie“. Knygos autorė – dvylikametė Sydney Pearl, prakalbinusi buvusį Aušvico kalinį.
Vyras jaunajai rašytojai sutiko atskleisti, ką reiškia tie skaičiai. Esą tikroji jų prasmė jam paaiškėjusi tik vėliau. Sudėjus visus skaičius, bendra suma lygi 18.
1940 metais, stovėdamas eilėje prie Aušvico koncentracijos stovyklos įvažiavimo, D. Wolnermanas pamelavo. Josefas Mengele, nacių vadintas Mirties angelu, stovėjo priešais jį, rankoje laikė lazdą, kuria mosteldavo tai į kairę, tai į dešinę.
Jo judesys lemdavo eilėje stovinčių pasmerktųjų likimą.
D. Wolnermanas, kuriam tada buvo 13 metų, vieną akimirką susivokė, kad seni, jauni ir ligoti žmonės rikiuojami į eilę kairėje. Kai J. Mengele paklausė, kiek jam metų, pamelavo: „Man 18 metų“.
J. Mengele lazda mostelėjo į dešinę. Kairėje eilėje stovėjusieji netrukus buvo pasiųsti į dujų kameras.
„Pats tikrai nebūčiau sugalvojęs tokio melo. Tikiu, kad pats Dievas tuos žodžius man įdėjo į lūpas. Jeigu to nebūtų atsitikę, manęs čia nebūtų“, – per interviu „Des Moines Register“ sakė D. Wolnermanas.
Hebrajų kalboje skaičius 18 simbolizuoja gyvenimą. Sulaukęs aštuoniolikos, D. Wolnermanas buvo išgelbėtas – galima teigti, kad pradėjo antrą gyvenimą.
Visus tuos metus D. Wolnermanas puikiai suvokė, kokia plonytė riba skiria gyvenimą ir mirtį. Tas jausmas jį lydėjo kiekvieną mielą dieną.
Koncentracijos stovykloje kaliniai tarpusavyje bendravo labai nedaug, nes paprasčiausiai nežinojo, kas vyksta pasaulyje, nežinojo net tikslios datos.
„Mes nieko negalvojome. Buvome kaip kokios karvės. Vienintelis dalykas, apie ką galėjome galvoti buvo duona, duona, duona“, – laužyta anglų kalba pasakoja D. Wolnermanas.
Stovykloje dienos maisto norma buvo dvi riekės duonos. Vogti duoną iš kitų buvo itin pavojinga, bet alkio kankinami žmonės ryždavosi ir tokiai avantiūrai. Pašnekovas pasakoja, kad duonos vagystė stovykloje prilygo mirties nuosprendžiui, kurį savanoriškai pasirašydavo toks vagis.
D. Wolnermanas dirbo krematoriume ir dujų kamerose, savo akimis matė, kaip miršta žmonės. Jis kraudavo cementą, plytas ir melsdavosi. Klausydavosi, kaip vaikinai pasakoja apie patirtą kastraciją ir matė, kaip žmonės „miršta tarsi musės“.
Jis daug galvojo apie Lenkijoje, netoliese Aušvico, likusią motiną. Tėvas mirė trys mėnesiai prieš prasidedant karui. Kai atėjo naciai, jam buvo pasakyta: jeigu nori išgelbėti šeimą, privalai vykti į darbo stovyklą. Vėliau jis sužinojo, kad jo motina Hannah, brolis Abrahamas ir sesuo Gertrude mirė koncentracijos stovyklose.
Aušvice D. Wolnermanas tegalėjo mąstyti, kaip išgyventi. Jis buvo mėtomis iš vienos mirties stovyklos į kitą, kol galiausiai sunkiai susirgo šiltine.
Buvo akimirka, kai be maisto, vaistų ir vandens jis laukė mirties. Šalia, tame pačiame mediniame bunkeryje, merdėjo kitas sergantis berniukas. Vieną dieną pas juos atėjo nacių SS karys, pakėlė berniuką ir paprasčiausiai išmetė jį pro langą.
„Maniau, kad jis miega. Paaiškėjo, kad dvi savaites gulėjau šalia lavono“, – pasakoja D. Wolnermanas.
Vyras teigia negalįs paaiškinti, kaip jam pavyko likti gyvam – teigia turįs dėkoti Dievui.
Grupė kalinių, kuriai jis priklausė mirties stovykloje, buvo prižiūrima vieno vyresnio vaikino, kuris kartą jiems uždavė labai rimtą klausimą: „Ką darytumėte, jeigu vokiečiai pasakytų: galite valgyti kiek tik norite duonos, tačiau, vos baigę valgyti, būsite sušaudyti?“.
„Žinote, koks buvo atsakymas? Beveik visi pareiškė: duokite tos duonos ir sušaudykite. Niekas nesitikėjo, kad vieną dieną gali būti laisvi“, – sako D. Wolnermanas.
D. Wolnermanas vėliau gyvenime ne kartą galvojo apie tą vyresnį vaikiną, kuris jam buvo tapęs tėvo figūra, nes visada elgėsi išmintingai ir sumaniai. Beje, į minėtąjį klausimą jis taip pat atsakė valgysiąs duoną.
D. Wolnermaną 1945 metų balandžio 29 dieną išgelbėjo Amerikos kariai. Tuo metu jis svėrė vos 36 kilogramus. Kareiviai jiems davė maisto, tačiau naktimis visi vemdavę – skrandžiai buvo paprasčiausiai pamiršę, ką daryti su maistu.
Galiausiai jis atsidūrė specialioje stovykloje Miunchene, kiekvieną dieną eidavo pas vienuoles pusryčių. Pirmą dieną paprašė duonos, tačiau gavo penkis šaukštus avižų košės. Kitą dieną, pateikęs tokį patį prašymą, gavo šešis šaukštus avižų košės. Kiekvieną dieną nacių sugalvotą pragarą išgyvenusiųjų skrandžiai buvo pratinami prie didesnio kiekio maisto.
„Jos išgelbėjo mano gyvybę. Niekada to nepamiršiu. Joms buvau tarsi tikras brolis. (Vėliau) dvi vienuolės atvyko pas mane į svečius – kartu gėrėme kavą, valgėme sausainius ir meldėmės. Niekada nepamiršiu tų vienuolių. Jau penkeri metai kiekvieną dieną einu pas vienuoles“, – dėkingumo neslepia D. Wolnermanas.
Per penkerius pokario Vokietijoje praleistus metus vyras sutiko ir pamilo savo žmoną Jennie, jie susipažino Holokaustą išgyvenusiųjų stovyklose. Jennie liko gyva, nes mirties stovykloje susidraugavo su viena prižiūrėtoja, ji kiekvieną dieną jai atnešdavusi dubenėlį sriubos, kuriuo Jennie pasidalindavusi su likimo draugėmis. Prižiūrėtoja kartą netgi pasiūliusi galimybę pabėgti, tačiau Jennie teigia negalėjusi palikti draugių.
D. Wolnermanui fiziškai atsigauti po metų Aušvice prireikė dvejų metų. Vieną dieną jis sutiko to paties likimo draugą, kuris buvo senas jo brolių bičiulis.
„Nebetikiu Dievu. Kur buvo Dievas, kai jie žudė nekaltus vaikus?“ – jo klausė sutiktasis. Tokie žodžiai D. Wolnermaną labai nustebino, nes seniau vyras norėjo tapti rabinu.
„Tikiu Dievu labiau nei bet kada anksčiau. Kaip gali žmonės, ištvėrę tokį pragarą, sakyti, kad niekuo nebetiki. Dievas yra. Man nesvarbu, kuo tikėsi tu, bet svarbiausia tikėk“, – likimo draugui sakė D. Wolnermanas.
Davidas ir Jennie Wolnermanai į Ameriką persikėlė 1950 metais. Vyras nemokėjo anglų kalbos, tačiau sėkmingai įsidarbino spaustuvėje – jos savininkas mokėjo vokiškai. Per pirmąją jų gyvenime Padėkos dieną pora nuėjo į vyro darbovietės surengtą vakarėlį.
Jie žiūrėjo į lėkštes, prikrautas kalakuto ir saldžiųjų bulvių. Tokio maisto dar nebuvo gyvenime matę, todėl valgyti nedrįso. Pakeliui namo sustojo ir nusipirko po mėsainį.
Netrukus pora persikėlė gyventi arčiau Holokaustą taip pat išgyvenusios D. Wolnermano sesers Blumos. Kartu su Blumos vyru Josefu jie Indianos valstijos Gario mieste atidarė maisto prekių parduotuvę.
Ateinančius 42 metus D. Wolnermanas dirbo septynias dienas per savaitę, nė karto neatostogavo.
Koncentracijos stovykloje įgyta patirtis jo minčių neapleido visą gyvenimą.
„Jūs man sakote, kad tai normalu? 42 metai be atostogų. Tai normalu?“ – klausia D. Wolnermanas.
Vyras buvo užvaldytas minties savo dviem sūnums suteikti tai, ko pats neturėjo – išsilavinimą. Jis tebaigė tris pradinės mokyklos klases.
„Gyvename geriausioje šalyje visame pasaulyje. Kiekvieną rytą pabudę turėtumėte bučiuoti žemę po kojomis. Tada mano berniukai juokdavosi: tik paklausykit, ką tėvukas kalba. Bet dabar patys tai puikiai supranta“, – D. Wolnermanas.
Michaelas Wolnermanas ir jo brolis Allenas Dreiko universitete studijavo farmaciją. 1983 metais į tą patį Di Moino miestą, kur studijas baigė sūnūs, persikėlė ir jų tėvai. Dėl širdies problemų D. Wolnermanas buvo priverstas atsisakyti darbo.
„Iš tėvo išmokau, kad žmogus gali iškęsti viską, išmokau ištvermės pamoką“, – sako 52 metų M. Wolnermanas. Daug metų sūnus nežinojo, ką reiškia tie skaičiai ant tėvo rankos.
„Jis visada juokaudavo, kad tai buvo jo senos meilės telefono numeris“, – sako M. Wolnermanas.
Kelerius metus D. Wolnermanas su žmona gyveno Majamyje. Ajovoje jam buvo per šalta, tačiau prieš dvejus metus sugrįžo. Iki pat šios dienos gatvėje pamačius besivoliojantį maistą, jį supykina.
Jis nepatingi pakelti ir padėti taip, kad maistą pastebėtų bent jau paukščiai.
Vieną dieną per renginį Floridoje jis sutiko vyrą, apsikeitė keliomis mandagiomis frazėmis. Vyras pareiškė, kad nepažįstamojo balsas jam girdėtas. Ar kartais jis vardu ne Davidas?
D. Wolnermanas atsakė, kad taip, buvo beveik išsiskirią. Taip ir nesužinojo, iš kur nepažįstamasis sužinojo jo vardą.
„Sugrįžk. 18“, – netikėtai pareiškė vyras.
D. Wolnermanui pakirto kojas. Ant jo rankos ištatuiruotų skaičių suma lygi 18. Išgirdęs šį skaičių, jis suprato, kad jį kalbina tas vyresnis vaikinas iš koncentracijos stovyklos, kuris kadaise jam atstojo tėvą.
Apie koncentracijos stovykloje praleistą laiką jie nesikalbėjo – tam bebuvo prasmės. Abu puikiai žinojo, ką teko patirti.
Per neseniai Vokyje surengtą priėmimą D. Wolnermanas jautėsi itin nejaukiai. Jau dvejus metus jis rūpinasi sunkiai sergančia žmona – pradėjo sparčiai progresuoti Alzheimerio liga. Vienas sūnus, kas kartą atėjęs į ėvų namus, išmeta supelijusią duoną, nes tėvui nekyla ranka to padaryti.
Tuos dvejus metus D. Wolnermanas praktiškai nekėlė kojos iš namų, nors bičiuliai ir primygtinai skatino bent kartais prasiblaškyti. Bepasakojant D. Wolnermano akyse pradeda kauptis ašaros.
„Kartu pragyvenome jau 66 metus. Kaip galėčiau ją palikti vieną? Verkiu iš laimės, kai jai gera. Verkiu iš liūdesio, kai jai bloga“, – prityla D. Wolnermanas.
D. Wolnermanas norėjo, kad vakarėlis būtų nepriekaištingas. Laukė labai daug svečių – šeimos narių, draugų, jaunosios autorės, užrašiusios jo gyvenimo istoriją.
Holokausto atminimui skirtą renginį organizavo Žydų federacija ir vietos žmonės, kurie norėjo pagerbti D. Wolnermaną ir jam skirtą knygą. Jaunoji rašytoja S. Pearl buvo viena iš laimingųjų moksleivių, kuriuos projektas „A Book by Me“ pasirinko kitiems vaikams papasakoti apie Holokausto baisumus išgyvenusius žydus.
Šias knygas vaikai skaito per istorijos pamokas. S. Pearl teigia, kad iš D. Wolnermano sužinojo labai daug apie gyvenimą.
„Išmokau, kaip svarbu nepalūžti ir nepasiduoti. Laimė sklinda iš žmogaus vidaus“, – sako mergaitė.
Žydų federacijos atstovų teigimu, Wolnermanai yra paskutiniai gyvi Holokaustą išgyvenusieji visame Di Moino mieste, kur jų kadaise buvo 50. Gali būti, kad jie liko paskutiniai ir visoje Amerikoje.
Pats D. Wolnermanas teigia norįs visų paprašyti nebepykti. Tai buvo seniai, „blogųjų žmonių“ nebėra gyvų, o jo gyvenimas buvo gražus.
„Atleiskite, bet nepamirškite“, – sako D. Wolnermanas.