Šis įvykis žinomas kaip „Didysis pabėgimas“. Tai buvo drąsiausias ir išradingiausias Antrojo pasaulinio karo metų sąjungininkų karo belaisvių įvykdytas bandymas pabėgti nuo juos įkalinusių vokiečių. Šis žygis pavaizduotas bestseleriu tapusioje knygoje ir populiariame Holivudo filme.
Tačiau prabėgus daugiau nei 70 metų, daugelis užmiršta vieną dalyką: po mėnesius trukusio pavojingo ir nepakeliamai sunkaus darbo tik trims vyrams pavyko pasiekti galutinį tikslą – laisvę.
„Stalag Luft III“ buvo dabartinėje Lenkijoje netoli Žaganio miesto, maždaug 160 kilometrų į pietryčius nuo Berlyno. Kalėjimas buvo didžiulis. Į penkias atskiras teritorijas padalintoje daugiau nei 24 hektarų ploto karo belaisvių stovykloje buvo daugiau nei 10 tūkstančių kalinių.
1942 metais atidaryta stovykla buvo itin kruopščiai saugoma – vokiečiai siekė visus supuvusius obuolius sumesti į vieną krepšį. Naciai čia dažnai atgabendavo problemų kėlusius asmenis, nuolatinius pabėgėlius ir maištininkus. Nuo pat pradžių Berlynas planavo „Stalag Luft III” laikyti sąjungininkų pilotus.
Stovyklą supo platus miškų ruožas, izoliavęs ją nuo kelių ir geležinkelių. Jos kūrėjai šią vietovę pasirinko dėl tuneliams kasti nepalankaus dirvožemio. Jie kilstelėjo nuo žemės daugybę karo belaisvių barakų, kad šiems būtų sunku slapta išsikasti kelią laisvėn.
Nepaisant to, daugelis kalinių vis vien kūrė pabėgimo scenarijus. Vienas jų norėjo, kad pabėgimas būtų toks įspūdingas, jog sugriautų Vokietijos karo planus.
Jo vardas buvo Rogeris Bushellas, kitaip jis dar buvo žinomas kaip „Didysis X“. Britų Karališkųjų oro pajėgų pilotas, savo sąskaitoje jau turėjęs du mėginimus pabėgti, siekė drauge su savimi iš stovyklos išsivesti kaip įmanoma daugiau karo belaisvių ir norėjo, kad visa tai pakenktų vokiečiams.
„Visi čia esantys išnaudoja skolintą laiką. Jau turėjome būti mirę! Vienintelė priežastis, dėl kurios Dievas suteikė mums papildomo laiko – kad vokiečių gyvenimą paverstume pragaru“, – stovyklos pabėgimo komitetui kalbėjo R. Bushellas.
R. Bushellui kelią pabėgti užkertantys stovyklos ypatumai buvo tarsi profesinis iššūkis. Jis subūrė bendraminčius karo belaisvius ir koordinavo planą, galiausiai apėmusį šešių šimtų vyrų darbą.
Grupės planui įgyvendinti reikėjo trijų tunelių, kuriuos jie pavadino Tomu, Dicku ir Harry. Tomas turėjo driektis po vienu iš kalinių barakų. Jie planavo iškasti Dicką po kalinių prausykla, o įėjimą į Harry paslėpė po krosnimi.
Tuo metu R. Bushellas ir jo bendražygiai išradinėjo gudrius planus, padedančius tunelių statybai: nuo slaptų matavimo ir tikrinimo technikų iki būdų atsikratyti iškastų žemių nesukeliant įtarimo.
Kartais jo elgesys apie pabėgimo planus nežinojusiems kaliniams atrodė keistas. Šiems R. Bushellas išrėžė stačiokišką pareiškimą: „Jei matote, kad vaikštinėju su iš užpakalio kyšančiu medžio kamienu, nieko neklausinėkite, nes viskas tik dėl gero tikslo“.
Tunelį Harry kasė karo belaisviai, tarp kurių daug britų karių, taip pat amerikiečių, kanadiečių, australų, prancūzų ir kitų Sąjungininkų karo pilotų; jie slapstydamiesi sunkiai dirbo daugybę valandų.
Įėjimas į tunelį sumaniai paslėptas po krosnimi, kurią jie nuolat kūreno – tokiu būdu sėkmingai atgrasė nacių prižiūrėtojus nuo bandymų prieiti per arti.
Dirbdami klaustrofobiškomis sąlygomis karo belaisviai iškasė 100 tonų smėlio, kurį išnešė po truputį pildami į kojines ir vėliau atsargiai išbarstydami kitų belaisvių sode dirbamoje dirvoje. Tunelį kasę vyrai dirbo išsirengę iki apatinių arba visai nuogi, nes baiminosi, jog auksinės smėlio smiltys išteps drabužius ir sukels įtarimų prižiūrėtojams.
Pabėgimo operacijai reikėjo ir žaliavų, kurias jie taip pat atsargiai ir sumaniai vogė arba prasimanė kitais būdais, rašo history.com.
Kopėčioms ir smėlingoje žemėje iškasto tunelio sutvirtinimui jie panaudojo 4 tūkst. medinių lentelių, kurias gavo išardę lovas. Garso izoliacijai sunaudojo per 1700 antklodžių. 1400 „Raudonojo Kryžiaus“ suteiktų pieno miltelių skardinių jie pavertė improvizuotais kasimo įrankiais ir šviestuvais. Pastariesiems riebalų surinko kruopščiai ir kantriai rinkę taukus nuo sriubos davinių paviršiaus.
Galiausiai drąsiausi kaliniai pavogė vielos, kuria sugebėjo prisijungti prie stovyklos elektros sistemos, ir lemputėmis apšviesti tunelio vidų. Maža to, tunelio kasimo darbams pažengus į priekį, rado būdą, kaip įsirengti savotišką požeminę virvių pagrindo transportavimo sistemą, padėjusią veiksmingai išgabenti smėlį lauk. Sistema netgi turėjo dvi stoteles, kurioms duoti dviejų garsių Londono objektų – Pikadilio aikštės ir Lesterio aikštės – pavadinimai.
Iki to laiko, kai jie ėmėsi veiksmų, vokiečiai aptiko vieną tunelį, ir kaliniams teko sustabdyti kito kasybą. Harry buvo vienintelis likęs pabėgimo kelias. Tačiau kaliniai klaidingai apskaičiavo tunelio ilgį – jis buvo trumpesnis.
Per tos nakties pabėgimą pasprukti pavyko tik 76 karo belaisviams.
Tai, kas nutiko po to, gerokai skiriasi nuo Holivudo pavaizduotos įvykio versijos.
Nors 1963-ųjų filmas „Didysis pabėgimas“ („The Great Escape“) yra įdomus ir populiarus, visgi tai daugiausia meno kūrinys. Svarbiausias jame buvo intriguojantis siužetas, o ne istoriniai faktai.
Pirmiausia, amerikiečių karo belaisviai mažai kuo buvo susiję su tunelių statyba ar pabėgimo planų kurpimu. Likus keliems mėnesiams iki pabėgimo, vokiečiai amerikiečius perkėlė į kitą stovyklos teritoriją. Kai kurie filme vaizduojami drąsiausi pabėgimo būdai taip pat yra kūrėjų išmonė.
Filme vaizduojami personažai, kuriuos įkūnijo Jamesas Garneris ir Donaldas Pleasence’as, mėginantys pabėgti į laisvę pagrobtu vokiečių lėktuvu. Tačiau iš tiesų joks bėglys niekuomet nesinaudojo orlaiviu.
Tiesa, filme yra detalių, atspindinčių tikrovę. Filmavimo aikštelėje buvo kruopščiai atkurtas tikrasis kalėjimas. Filmo meno vadovas ir dekoracijų kūrėjai valandų valandas praleido analizuodami „Stalag Luft III“, jie savo patarėju techniniais klausimais pasamdė buvusį karo belaisvį ir Kanados karališkųjų oro pajėgų pilotą Wally Floody. W. Floody dėl savo įdirbio stovykloje organizuojant ir vadovaujant tunelio statybai buvo pramintas „Tunelių karaliumi“.
Rezultatai jam ne tik padarė įspūdį – jį asmeniškai palietė tai, ką išvydo. Paklaustas, ką galvoja apie dekoracijas, W. Floody atsakė neabejojantis, kad jos atrodo realistiškai, mat dekoracijos paskatino košmarus, primenančius jo karo meto patirtį.
O 1944-aisiais 76 karo belaisvių pabėgimas Vokietijos policijai ir saugumo tarnyboms sukėlė didžiulį galvos skausmą. Naciai surengė įspūdingos apimties paiešką.
Pabėgėliams sučiupti skirtos operacijos dalimi tapo atsargos kariai, policija ir gestapas. Kai kurie skaičiavimai leidžia spręsti, kad vokiečiai paieškai surinko netgi 70 tūkstančių žmonių.
Karo belaisviai išsisklaidė po Vokietiją. Dauguma jų susiskaidė į organizuotus pabėgimo būrius, kuriems vadovavo bent vienas asmuo, sklandžiai kalbantis vokiškai. Visi turėjo suklastotus dokumentus ir kelionės pasus – tokiu būdu jie galėjo pereiti per patikros punktus.
Sėkmingai pabėgti pavyko tik trims karo belaisviams. Norvegai Peras Bergslandas ir Jensas Mulleris krovininiu laivu prasmuko į neutralią Švediją. Olandas Bobas van der Stokas traukiniu ir pėsčiomis nukeliavo į britų valdomą Gibraltarą.
Ženevos konvencija apribojo bausmę už pabėgimą iki trumpo sudrausminančio kalėjimo nuosprendžio, paprastai ne ilgesnio nei 10 dienų. Dauguma sugautų karo belaisvių manė, kad sučiupusieji nugabens juos atgal į „Stalag Luft III“.
Tačiau šis pabėgimas buvo milžiniška gėda Reichui. Tad A. Hitleris troško keršto.
Fiureris paliepė visiems karo belaisviams įvykdyti mirties bausmę. Įsakymas buvo toks drastiškas, kad kai kurie nacių vidinės aplinkos žmonės, pavyzdžiui, Hermannas Goringas, mėgino įtikinti A. Hitlerį persigalvoti, mat baiminosi, jog sąjungininkų rankose esantys vokiečių karo belaisviai sulauks represijų.
Galiausiai A. Hitleris su karo belaisviais dorotis nurodė gestapo vadui Heinrichui Himmleriui. Tuomet Hitleris reikalavo, kad mirties bausmė būtų įvykdyta bent pusei bėglių.
H. Himleris turėjo mažiau skrupulų. Jis nutarė, jog žūti turi 50 belaisvių. Tad gestapas vienas po kito juos ištardė ir įvykdė mirties bausmę. Filme jų žūtis klaidingai vaizduojama kaip vienos masinės skerdynės.
Tarp nužudytųjų taip pat buvo „Didysis X“ – R. Bushellas.
Gestapas nužudė jį ir jo pabėgimo partnerį Bernardą Scheidhauerį praėjus trims dienoms po jų sučiupimo. Naciai likusiems „Stalag Luft III“ karo belaisviams pasakė, kad prižiūrėtojai kalinius nušovė „pabėgimo metu“.
Po karo 15 asmenų Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų tyrimų komanda negailestingai persekiojo gestapo nusikaltėlius, juos sučiupo ir perdavė pareigūnams, atsakingiems už karo nusikaltimų teismo procesą. Sąjungininkai pakorė 21 iš jų, o kiti sulaukė griežtų nuosprendžių.
Dalyvavo ir lietuvis
„Didžiojo pabėgimo“ operacijoje dalyvavo ir lietuvis karo belaisvis Romualdas Marcinkus. R. Marcinkus prieš karą tarnavo Lietuvos karinėse oro pajėgose, dirbo parašiutininkų instruktoriumi, 1933 m. gavo leitenanto laipsnį, dar po metų paskirtas į oro žvalgybos departamentą.
1940 m. jis išvyko į Suomiją šiai padėti „Žiemos kare“ atremti SSRS invaziją, tačiau jam atvykus karas jau buvo pasibaigęs. Netrukus jis išvyko į Prancūziją ir tarnavo šios šalies oro pajėgose. Prancūzijai kapituliavus R. Marcinkus prisijungė prie britų Karališkųjų oro pajėgų (RAF) ir tapo vieninteliu lietuviu, tarnavusiu RAF Antrajame pasauliniame kare.
1942 m. R. Marcinkus dalyvavo misijoje virš Lamanšo sąsiaurio, kurios tikslas buvo atakuoti vokiečių laivus, besišvartuojančius uostuose prie sąsiaurio. Misijos metu jo lėktuvas buvo pašautas ir rėžėsi į vandenį, R. Marcinkui skilo stuburas, jis buvo paimtas į nelaisvę ir vėliau atsidūrė „Stalag Luft III“ stovykloje.
Prasidėjus pabėgimui jis buvo tarp pirmųjų dešimties kalinių, ištrūkusių iš tunelio. Jis ir dar trys kaliniai – Timas Wallenas, Henri Picardas ir Gordonas Brettellis – apsimetė būriu lietuvių ir įšoko į traukinį, vykstantį į Gdanską. Jie greičiausiai ketino pasiekti Karaliaučių ir iš ten vykti į Lietuvą, o tada bandyti pasiekti Švediją.
Tačiau grupei pabėgėlių nepavyko prasmukti – netoli dabartinio Pilos miesto vidurio Lenkijoje sučiupo gestapas. Po keletos dienų jiems įvykdytos egzekucijos.