Andrejus Debesniekas, 36-erių latvis, susijaudinęs. Tai pirmas kartas per ketverius kalėjimo metus (Andrejus, skrandyje gabenantis 1,5 kg kokaino, suimtas Peru sostinės Limos oro uoste), kai jį aplanko europietė. Mano vizitas netikėtas. Prieš porą dienų vykstant pokalbiui turėjau atmesti desperatišką Andrejaus maldavimą apsilankyti pas jį dar kartą. Jis žadėjo papasakoti viską, „kas čia iš tiesų vyksta“, tačiau be jokių vaizdo kamerų. Tuo metu jau buvau įsigijusi bilietus skristi į Braziliją ir suplanavusi savo apsilankymą kitame kalėjime.
Ir vis dėlto Peru dar kartą pasijuokė man tiesiai į akis. Mane apgavo. Paaiškėja, kad bilietas į Braziliją – negaliojantis. Sumokėtus 500 JAV dolerių pavyksta atgauti tik įsikišus policijai, o prieš kelias dienas kažkas, pasinaudojęs kredito kortelės duomenimis, iš sąskaitos pavogė 600 dolerių. Kitaip tariant, lieku be pinigų šalyje, kur net vietos gyventojai bijo gatvėse kalbėti mobiliaisiais telefonais, o prie kavinių staliukų tvirtinamos grandinės, kad moterys prirakintų rankines. Visiškai išvarginta saulės ir melo atidedu kelionę į San Paulą ir nutariu antrą kartą aplankyti Andrejų.
Visagaliai pinigai
Šiuo metu ANCON2 įkalinimo įstaigoje, kur A. Debesniekas praleido kelerius pastaruosius metus, bausmę už narkotikų gabenimą atlieka maždaug 25 asmenys iš Baltijos šalių. Peru yra pirmaujanti pasaulio valstybė pagal kokaino gamybos apimtį, o jos kalėjimuose kali daugiausia narkotikų gabentojų iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Policijos pareigūnai juos vadina narkotikų mulais. Andrejus – vienas jų.
Maždaug per žingsnį nuo Andrejaus lovos, kameros viduryje, grindyse įmontuotas kelių kvadratinių metrų dydžio betono kubas su kriaukle ir skyle gamtiniams reikalams atlikti. Ant sienos priešais – stilizuotas piešinys, vaizduojantis vyriškį banguojančiais plaukais. Andrejus šį paveikslėlį pasiskolino iš kameros draugo lenko ir nusipiešė jo eskizą. Man lankantis lenkas guli ant savo lovos ir skaito knygą. Jo plaukai sukelti į viršų ir surišti į varganą uodegą, o dilbius puošia spalvingi raštai. Pasirodo, jis yra tatuiruočių specialistas. Antrasis eskizas dar nebaigtas – tai karys su kalaviju iš seno Arnoldo Schwarzeneggerio filmo.
Andrejus parodo mažoje papuošalų dėžutėje laikomus spalvoto stiklo gabalėlius, kuriais jis vėliau piešinį papuoš. Siguldoje išaugęs Andrejus mėgina šioje nykioje melsvoje kameroje susikurti bent šiek tiek jaukumo. Maždaug 10 kvadratinių metrų dydžio kameroje yra aštuoni betoniniai gultai, įrengti dviem aukštais, tačiau šiuo metu čia gyvena tik keturi asmenys. „Su mumis gyveno vienas narkomanas, bet jį išvarėme“, – paaiškina Andrejus. Narkomaną kamavo paranoja ir kartą jis kameroje net sukėlė gaisrą. Peru kalėjimuose nesunku atsikratyti vieno ar kito kameros bičiulio, tereikia turėti pinigų ir sumokėti sargybiniams. Jei turi pinigų, čia beveik viską gali padaryti.
Iš abiejų kameros draugų lūpų nuskambėjusi istorija – klasikinė. Ją girdžiu iš visų kalinių. Jie sutiko gabenti narkotikus prispausti finansinių sunkumų ir 2009 m. buvo suimti Limos oro uoste. Andrejus kokainą gabeno skrandyje, o Darius – lagamine.
Latvijos policijos vadas Intas Kuzis, davęs interviu Rygoje, aiškino, kad tai yra visiškas krizės padarinys ir tik šitaip galima pagrįsti klestintį narkotikų gabenimo verslą, o Užsienio reikalų ministerijos atstovai teigė, kad ši problema tokia pat svarbi kaip netikrų santuokų klausimas. Abu šie reiškiniai atsirado dėl krizės.
„Eik ir nupirk kavos“, – liepia Dariui Andrejus ir iš skardinės dėžutės iškrato keletą monetų, užkaičia vandens – į plastikinę tarą nuleidžia nedidelę prie kelių elektros laidų prijungtą metalinę plokštelę, o kitą galą įjungia į elektros lizdą. Kadangi šiandien yra lankymo diena, elektra bus įjungta iki penktos valandos vakaro. Kitomis dienomis ja mėgaujamasi tik kelias valandas ryte ir vakare.
Rodydamas į paties sumeistrautą vandens virinimo įrenginį Andrejus šį tą užsimena apie „Latvijos kalėjimo mokyklą“. Paaiškėja, kad jis kadaise atliko bausmę Rygos centriniame kalėjime už daugkartinį agresyvų vairavimą. Tuo metu jį paleido pirma laiko. Su sąlyga, kad jis neišvyks iš Latvijos. Tačiau Andrejus pažado nesilaikė, iškeliavo į Peru užsidirbti lengvų pinigų ir vėl neteko laisvės.
Baltaodis – tarsi bankomatas
Kavą patiekia pačiu laiku – jaučiuosi visiškai išsekusi. Šiandien trečiadienis, viena iš dviejų dienų per savaitę, kai įleidžiamos tik moterys. Kad patekčiau pas Andrejų į kamerą, kėliausi šeštą valandą ryto. Prie kalėjimo vartų reikia atvykti anksti ir užsiimti į eilę, kurioje stovima mažiausiai dvi, o kartais net keturias valandas.
Vasaris – karščiausias mėnuo Peru, todėl net ir pačią ankstyviausią ryto valandą autobusai važinėja jau atvirais langais. Išlipu kažkur greitkelio kelkraštyje, prie būtiniausias prekes parduodančių dulkėtų lūšnų. Aplink pilna motorinių rikšų. Vežėjai pasirengę nugabenti lankytojus iki kalėjimo už 30 euro centų ir už 40 parvežti atgal. Iš manęs jie paima 60 euro centų, nes esu europietė. Baltaodis Peru – tai vaikščiojantis bankomatas.
ANCON2 įkalinimo įstaiga tėra vos už dviejų kilometrų nuo greitkelio, ant smėlėtos kalvos, apsuptos dar didesnių ir nykesnių kalvų. Aplink nerasite jokios žalumos – nė vieno net išdžiūvusio medelio. Vien saulės išdegintas smėlis ir milžiniškas betoninis kalėjimas, apjuostas spygliuota viela virš aukštų betoninių sienų. Nieko daugiau. Amžina, nekintanti tuštuma už lango – išties sunkus išbandymas Baltijos šalių kaliniams, įpratusiems prie žalių girių. Mėgindami kovoti su šiuo beviltiškumu, Andrejus ir Darius įsitaisė gėlių vazonėlį. Dieną išneša jį į bendrą kiemą, o naktį pastato ant palangės kameroje. „Pas mus pačios gražiausios kalėjimo gėlės“, – juokauja Andrejus. Darius emocingai priduria: „Mes rūpinamės jomis kaip savo vaikais.“
Atvykusi prie kalėjimo vartų apie aštuntą jau randu grupę lūkuriuojančių moterų su didžiuliais stiklo pluošto audinio krepšiais, išmargintais animacinių filmų veikėjais, rankose. Į mane žvelgia Mikė Pūkuotukas, Undinėlė ir Pelenė. Kai kurios iš šių moterų lanko giminaičius, tačiau dauguma jų parduoda kaliniams prekes.
Sargybinis flomasteriu man ant rankos užrašo eilės numerį – 89. Jau ketinu prisėsti ant betono krašto eilės gale, kai į mane kreipiasi jauna moteris. Clementina Farfan yra savanorė, kelissyk per savaitę skaitanti Bibliją su moterimis kalinėmis. Clementina įspėja mane, kad į kalėjimą nebūsiu įleista, nes mūviu kelnes. Jie įleidžia moteris tik tuo atveju, jei šios segi sijonus. Šitaip sunkiau paslėpti narkotikus ir lengviau apieškoti lankytoją. 98 proc. šiame kalėjime bausmę atliekančių asmenų vartoja narkotikus ir dauguma jų yra atnešami būtent moterų. Todėl kaskart atėjusi Clementina priversta nusirengti apatinius ir keliskart pašokinėti, kad sargybiniai įsitikintų, jog ji negabena nieko nelegalaus. Moterį tai labai žemina.
Buvau girdėjusi apie reikalavimą segėti sijonus, bet visai pamiršau. Clementina pasiūlo man išeitį – teks grįžti prie dulkėtų lūšnų ir greitkelio bei už 30 euro centų išsinuomoti sijoną. Taip pat teks kam nors viename iš palapines primenančių namelių patikėti pasaugoti akinius nuo saulės bei seną pasiskolintą mobilųjį telefoną, nes jų taip pat neleidžiama įsinešti į kalėjimo teritoriją.
Kalėjimo vartai atidaromi devintą ryto. Paskutinę nuobodaus laukimo valandą praleidžiu ant suoliuko, bet bent jau po tentu. ANCON2 – tai šiuolaikinis kalėjimas, atidarytas tik 2011 m., jame yra 2300 vietų. Šiuo metu čia bausmę atlieka 1600 asmenų. Kalėjimas padalytas į keturis modulius, o jie dar suskirstyti į paviljonus. Mane domina tik ketvirtasis modulis, kuriame kali 350 užsieniečių. Taip pat esu aplankiusi pirmąjį modulį, kur kali vienintelė moteris iš Baltijos regiono – 25-erių Laura Kalendarova. Ji teismo sprendimo laukia nuo 2011 m. Kartu su ja keliavusio vyriškio skrandyje esanti kokaino kapsulė praplyšo jiems būnant Limos oro uoste ir ligoninėje jis mirė. Laura teigia nieko nežinojusi apie narkotikus.
Kitas etapas – patikrinimas. Sargybiniai mikliai išdėlioja didžiųjų krepšių turinį ant ilgo metalinio stalo: muilas, dantų pasta, tualetinio popieriaus ritinėliai, ryžiai ir daržovės. Visi vaisiai supjaustomi ilgais peiliais arba subadomi ilgomis adatomis. Tai itin svarbios prekės kaliniams, nes pati įkalinimo įstaiga jiems nieko daugiau neduoda, išskyrus skurdų maisto davinį. Pusryčiams jie gauna uogienės ir baltos duonos. Pietums – puskiečių ryžių ir, pavyzdžiui, nuvirtos galvijo galvos mėsos kartu su visais šeriais bei akimis. Vakarienei vėl patiekiama ryžių. Ir taip diena iš dienos, metai iš metų. Vėliau kaliniai prisiekia niekada gyvenime nebevalgysiantys ryžių.
Atnešiau dovanų raudono limonado. Tamsios spalvos gėrimų (pavyzdžiui, kolos) čia negalima įnešti. Kai buvau atvykusi aplankyti tos latvės Lauros, jie atėmė mano mangą, nes kaliniai iš jų (taip pat iš vynuogių, kriaušių ir obuolių) darosi alkoholį. Šįsyk tenka išmesti ir „Time“ bei „The New Yorker“ žurnalus, kuriuos atsinešiau laikui prastumti. Priežasties nesuprantu. Latviai vyrukai man paaiškina, kad sargybiniai, ko gero, patys vėliau parduos juos kaliniams. Kai baigia tikrinti mano krepšį, patenku į nedidelę betoninę patalpą kartu su moterimi sargybine. Clementina mane įspėjo, kad INPE uniformą vilkinti moteris gali pareikalauti nusivilkti apatinius. Ačiū Dievui, man pavyksta išvengti šio pažeminimo ir sargybinė mane tik kruopščiai apčiupinėja.
Po kelių minučių jau stoviu viena prieš saulėje įkaitusius betoninius koridorius. Man gelia akis, nes neturiu akinių nuo saulės. Jaučiuosi it fantastiniame filme – nė vieno žmogaus, o pro siaurus kalėjimo langus girdėti įjungtų televizorių garsai ir prislopinti kalinių balsai. Pietų metas. Nuo mano atvykimo į kalėjimą praėjo jau keturios valandos.
Pasiekiu kontrolės postą, kur milžiniški grotuoti vartai atskiria įėjimus į visus keturis kalėjimo modulius. Čia sulaukiu dar vieno antspaudo ant dilbio – šįkart tai besišypsantis veidukas su ispaniška fraze „Kuo galiu padėti?“. Tai jau šeštas antspaudas. Mano rankas taip pat puošia didelis drugelis, meška ir lapė.
Einu pro vartus, pažymėtus M4 ženklu, – ketvirtasis modulis. Pirmiausia aplankysiu estų narkotikų gabentojus, kurių mums neleido filmuoti, paskui Andrejų.
Esto išpažintis
„Dirbau statybose Anglijoje. Name, kurį dalijomės su kitais darbininkais, buvo toks juodaodis, jis man ir pasisiūlė padėti rasti darbą statybose Peru“, – pasakoja estas 31-ų Margo Tammas. Limos oro uosto apsauga šį aukštą, aukštos kaktos ir kampuoto žandikaulio vyriškį areštavo 2010-aisiais. Stengiuosi kiek įmanoma atidžiau klausytis, nes Margo rusų kalba atmiešta stipriu estišku akcentu. Mes priversti rėkti vienas kitam siaurame, grotuotais vartais atitvertame koridoriuje. Sargybinis pakvietė Margo iš kameros, tačiau tuo pat metu ir kiti vyriškiai malasi prie grotų, akivaizdžiai mėgindami patraukti mano dėmesį.
Margo istorija atitinka tipinio narkotikų mulo apibūdinimą, pateiktą tiek policijai, tiek Baltijos šalių konsulatams: asmuo iš mažas pajamas gaunančios šeimos (jis turi žemės ūkio srityje besidarbuojančius keturis brolius ir seserį), dirbantis Europoje (dažniausiai statybose), susitinka juodaodį ir išvyksta į Limą, kur jo jau laukia užsakytas viešbučio kambarys. Paprastai gabentojai Limoje praleidžia nuo 7 iki 11 dienų, kad atrodytų kaip tipiniai turistai. Prieš pat išskrendant kas nors jiems paduoda krepšį, kurį reikia pristatyti į Europą. Jei gabentojas yra „rijikas“, jam paduodamos prezervatyvuose supakuotos kokaino kapsulės. Margo pasižymi dar viena narkotikų gabentojams būdinga savybe – jis neigia ką nors žinojęs apie narkotikus. Jis pasakoja atkeliavęs tik dėl darbo statybose, bet jo negavęs. Tuomet buvo paprašytas į Europą nugabenti krepšį...
Peru teismai nebetiki šiomis istorijomis. Jei oro uoste krepšys registruotas M. Tammo vardu, o jo rankenoje rastas kilogramas kokaino, asmuo kaltas. Standartinė bausmė – šešeri metai ir aštuoni mėnesiai nelaisvės. Praėjus maždaug trejiems metams kaliniai gali pateikti prašymą dėl amnestijos, tačiau prieš tai reikia būti sumokėjus maždaug 1400 eurų baudą ir susirasti asmenį Peru, pas kurį būtų galima apsistoti išėjus į laisvę. Pateikus reikalingus dokumentus sprendimo gali tekti laukti neterminuotą laiko tarpą. Peru iš viso nėra nieko konkretaus. Teisminis bylos nagrinėjimas gali neįvykti vien dėl to, kad teisėjas blogai nusiteikęs. Arba tave gali apgauti advokatas – pažadėti kalnus, pasiimti atlygį ir pasipustyti padus.
Norėdami sulaukti teigiamo atsakymo dėl amnestijos suteikimo, kaliniai turi rinkti pliusus už gerą elgesį. Tai galima daryti studijuojant arba dirbant. M. Tammas negali nieko daryti, nes neturi pinigų nei studijuoti, nei dirbti (už tai tektų mokėti vidutiniškai 7 eurus per mėnesį). Studijos čia reiškia kasdienį ėjimą į kūrybines dirbtuves, kur galima išmokti ispanų kalbos ir pramokti amatų iš įvairiausių medžiagų atliekų. Lygiai tuo pačiu galima užsiimti ir būnant „darbe“, tačiau tuomet medžiagas tenka pirktis. Odinės rankinės, papuošalai ar peleninės parduodamos lankytojams.
Kurį laiką Margo uždirbdavo pinigų skalbdamas kitų kalinių drabužius, bet dabar tam nebėra poreikio. Jo giminaičiai negali atsiųsti pinigų. Norint palyginti normaliai gyventi Peru kalėjimuose reikia maždaug 70 eurų mėnesiui. Dėl prasto maisto Margo jau neteko 10 kilogramų svorio, tačiau Baltijos šalys savo piliečiams taip pat nesuteikia jokios pagalbos. Vietos Baltijos šalių garbės konsulai atlieka veikiau tik atstovaujamąją funkciją ir padeda rengti dokumentus. Tai nepaprastai svarbu, nes išėjus į laisvę daugelio kalinių pasai jau nebegalioja, o tik jį turint galima ištrūkti iš Peru.
Yra ir dar vienas absurdiškas Peru niuansas. Lygtinai paleistas narkotikų gabentojas likusį bausmės laiką (vidutiniškai dar kokius trejus metus) turi praleisti Peru. Jam draudžiama išvykti iš šalies. Jis negali rasti oficialaus darbo, nes neturi leidimo dirbti. Pasibaigus bausmės laikui, narkotikų gabentojas dar turi sumokėti baudą migracijos tarnybai už buvimą šalyje ilgiau nei leistinas 90 dienų. Už kiekvieną užsibūtą dieną reikia mokėti po dolerį, kitaip tariant, susidaro maždaug 2300 JAV dolerių suma, kurią privalo susimokėti jokių pajamų neturintis asmuo. Bandydami išvengti šio absurdo gabentojai, turintys galiojančius pasus, moka kyšius ir kerta sieną į Ekvadorą ar Braziliją, o iš ten skrenda namo.
„Pinigai, pinigai, pinigai. Už viską čia reikia mokėti“, – piktinasi M. Tammas. Mokėti tenka vos peržengus kalėjimo slenkstį. Tai pusiau legalus mokestis paviljono vyresniajam už galimybę žiūrėti televizorių ar gauti čiužinį. Kai kadaise lankiausi moterų paviljone, Maria iš Filipinų pasidžiaugė pagaliau gavusi antklodę iš kitos į laisvę paleistos kalinės. Maria verkė iš laimės.
Tačiau kaliniai teigia, kad gyvenimo sąlygos ANCON2 kur kas geresnės nei įkalinimo įstaigoje „Sarita Colonia“, kur visi praleidžia pirmuosius metus. Užsiminus apie šį pragarą narkotikų gabentojai susiraukia iš pasišlykštėjimo. Perpildytas kalėjimas „Sarita Colonia“ yra viename pavojingiausių Limos rajonų – Kaljao. Kai ten nukeliavome filmuoti bylos nagrinėjimo teisme, mūsų operatorius Carlosas atsisakė išlipti su kamera iš automobilio.
Visi narkotikų gabentojai puikiai pamena, kaip šiame kalėjime miegodavo po du ar po tris ant čiužinio, kurie būdavo paklojami plačiose kamerose tik vakarais. Patiesus visus čiužinius ant betoninių grindų nebelikdavo nė lopinėlio laisvos vietos.
Po devintos valandos vakaro nebebuvo galima eiti į tualetą, o norėdami apsiprausti kameros draugai naudodavosi plastikiniais krepšeliais ar buteliais. Pats tualetas tebuvo didžiulė patalpa su išrikiuotais neuždengtais puodais, į kuriuos tekdavo žiūrėti visiems laukiantiems savo eilės. „Nes ten visur buvo eilės“, – pasakojo vienas narkotikų gabentojų. Tačiau visi su savotišku džiaugsmu prisimena toje įkalinimo įstaigoje karaliaujančią laisvės dvasią. Dieną kaliniai gali tiesiog bastytis po kalėjimo teritoriją. Ten net buvo pačių kalinių prižiūrimas restoranas, kur buvo galima įsigyti dešrainių ar mėsainių. Nebuvo jokių sunkumų gauti slapta įneštą mobilųjį telefoną ar naudotis interneto ryšiu.
ANCON2 kalėjime tokios laisvės nė su žiburiu nerasi. Jos ypač išsiilgęs estas Varmo Tammas. Jam 24-eri, o Peru kalėjime jis praleido jau beveik trejus metus. Jį sulaikė oro uoste su aštuoniomis pakuotėmis kokaino (4 kg), priklijuotomis prie kojų. „Tikrai pasiilgau koldūnų ir stiprių garstyčių, – dalijasi mintimis nedidelio ūgio vaikiško veido vyrukas. – Čia jie valgo bet ką – galvijų skrandžius, jūrų kiaulytes ir žiurkes. Jie net nenutuokia, kas yra koldūnai.“ Priešingai nei dauguma kitų kalinių, Varmo yra puikus pasakotojas, todėl klausydamasi jo mintyse tyliai keikiau nelemtus sargybinius, uždraudusius mums filmuoti estų kalinius.
Limoje nėra Dievo
Tai mano trečias apsilankymas ANCON2 kalėjime. Vos atvykusi į Peru vasario pradžioje iš karto leidausi į žygius gauti leidimą filmuoti. Kelis mėnesius padirbusi kartu su latvių kolegomis išsiaiškinau, kad mums nebus leidžiama filmuoti kalinių Ispanijoje, Airijoje ar net Estijoje, nes tai draudžia ES reglamentai. Nepavyko susisiekti ir su vietos žurnalistais Meksikoje bei Panamoje, kad būtų galima apklausti jų kalėjimuose kalinčius Baltijos šalių narkotikų gabentojus.
„Čia iššvaisčiau geriausius savo gyvenimo metus“, – pasakoja Andrejus, žvelgdamas tiesiai į kamerą, gurkšnodamas kavą ir užsikąsdamas aptirpusiu šokoladiniu sausainiu: „Atsidūriau čia, kai man buvo 32 metai. Dabar man 36-eri. Dar nesu sukūręs šeimos.“ Tikiuosi dar kartą susitikti su Andrejumi prieš pat rudenį, kai pasirodys mūsų kuriamas filmas, tik šįsyk – Latvijoje. Jis teigia, kad netrukus bus paleistas. Jis vis dar nori nugyventi savo gyvenimą.
Panašiais planais dalijasi ir daugelis kitų kalinių. Deja, visiškai neaišku, ar juos pavyks įgyvendinti. Peru nieko negali nuspėti ar numatyti. Būtent šis neužtikrintumas dėl rytojaus labiausiai ir slegia kalinius. Andrejus ir Darius net Dievo nebetiki. „Limoje nėra Dievo, – teigia Darius, – čia net žvaigždžių nėra.“