Konservatyvus JAV savaitraštis „Washington Examiner“ rašo, kad pastarosiomis savaitėmis JAV pareigūnai Baltarusijos klausimą iškėlė Europos pareigūnams, nes transatlantinės politikos formuotojai stengiasi išvengti dilemos, kurią sukėlė Rusijos vykdoma Ukrainos Juodosios jūros uostų blokada. Tačiau kitas NATO nares labiau domina jūrinė operacija, kuria būtų siekiama mesti iššūkį šiai blokadai, atsižvelgiant į faktą, kad iš Ukrainos geležinkeliu galima išsiųsti tik ribotą grūdų kiekį, ir į politinę riziką kreiptis į A. Lukašenką, grasinusį kaimyninėms NATO ir ES narėms, o vėliau leidusį Rusijai užpulti Ukrainą iš Baltarusijos teritorijos.
„Akivaizdu, kad niekas nenori kreiptis į Lukašenką tiesiogiai, – savaitraščiui sakė pokalbiuose dalyvavęs aukšto rango Europos pareigūnas. – Tačiau galime rinktis tik iš dviejų blogų variantų, kaip sumažinti badą, kuris gresia kilti pasaulyje po pusmečio“.
J. Bideno komanda smerkia Rusijos vykdomą Odesos, svarbiausio Ukrainos miesto prie Juodosios jūros, blokadą, tačiau nerodo didelės iniciatyvos ieškoti būdų, kaip ją nutraukti. Mėginimams pralaužti blokadą prireiktų ne tik artimo kontakto su Maskva, bet ir plano, kaip neleisti Rusijos karinėms jūrų pajėgoms pulti uosto po to, kai Ukrainos pajėgos atitrauks savo gynybą, kad atlaisvintų kelią tarptautinei flotilei.
„Visiškai aišku, kad Ukraina neleis tiesiog atidaryti šio jūrų kelio, jei nebus suteiktos labai tvirtos saugumo garantijos, – „Washington Examiner“ sakė kitas aukšto rango Europos pareigūnas. – Ukrainiečiai ... nėra suinteresuoti, kad šis jūrų kelias būtų išminuotas ir kad, tai padarius, jie galėtų tapti galimo rusų puolimo iš jūros taikiniu. Taigi jiems tikrai reikia kokių nors garantijų, karinių garantijų iš to, kas jas gali suteikti“.
Tokių garantijų trūko viso karo metu, nes J. Bidenas ir kiti NATO vadovai teikė ginkluotę Ukrainos kariams, tačiau pabrėžė nenorintys siųsti JAV ir sąjungininkų pajėgų į bet kokią operaciją, kuri galėtų sukelti tiesioginio konflikto su Rusija pavojų.
Vis dėlto kai kurie sąjungininkai, nepaisydami Vašingtono neryžtingumo, bando suburti koaliciją, kuri pritartų jūrinei iniciatyvai. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis šią savaitę viešai išsakė šį argumentą Londone, kur susitiko su Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretore Liz Truss ir išdėstė tarptautinės „nekarinės humanitarinės misijos“ planą, kuriuo siekiama pasipriešinti Rusijos blokadai.
„Šiam reikalui būtų pasitelkti kariniai laivai arba lėktuvai, arba ir viena, ir kita, kad grūdų atsargos saugiai išplauktų iš Odesos ir pasiektų Bosforo sąsiaurį be Rusijos įsikišimo, – JK laikraščiui „Guardian“ sakė V. Landsbergis. – Mums reikėtų norinčiųjų koalicijos, t. y. šalių, turinčių didelę karinę jūrų galią, kad apsaugotų laivybos kelius, ir šalių, kurioms tai daro įtaką“.
Kitos NATO sąjungininkės mano, kad JAV karinė jūrų galia yra esminis būsimos operacijos elementas, nes svarbu atgrasyti Rusijos pajėgas nuo flotilės puolimo. „Rusija tikriausiai bijotų tik Amerikos, – sakė vienas Baltijos šalių pareigūnas. – Jei būtų sudaryta Amerikos, Turkijos ir, pavyzdžiui, JK koalicija, kuri sakytų „Mes palydėsime laivus, kurie gabena grūdus iš Odesos“, nemanau, kad Rusija išdrįstų pulti tuos laivus... Jei Amerika nedalyvaus, Turkija ir kitos šalys irgi nedalyvaus. Jei Amerika dalyvaus, bus lengviau įtraukti kitas šalis“.
Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano vyriausybė pranešė sąjungininkams, kad ji prisijungtų prie tokios operacijos, jei joje dalyvautų kita didžioji jūrų valstybė, teigė du Europos pareigūnai. „Jie yra pasirengę, bet nedarys to vieni“, – laikraščiui „Washington Examiner“ sakė antrasis aukšto rango Europos pareigūnas, su anonimiškumo sąlyga praskleidęs aljanso vidinių diskusijų uždangą.
Apie Turkijos norą prisijungti prie tokių pastangų anksčiau nebuvo pranešta. Turkijos ambasada Vašingtone neatsakė į prašymą pakomentuoti šį klausimą.