„Džiaugiamės galimybe aptarti naująją Vengrijos politiką su mūsų sąjungininkais. Pats faktas, jog reikėjo diskusijos dėl mūsų sąjungininkės „neutralumo“ politikos, pasako viską“, – po trečiadienį vykusio susitikimo kalbėjo Jungtinių Valstijų ambasadorius Budapešte Davidas Pressmanas.
Pačios Vengrijos atstovai susitikime nepasirodė, o Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto ketvirtadienį sakė kalbą Baltarusijos saugumo konferencijoje, kur dalyvauja ir Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas bei Sirijos užsienio reikalų ministras Bassamas Sabbagh.
Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, nors ir vadovauja 25 metus NATO priklausančiai šaliai, laikosi tvirtai įsikibęs ekonominio neutralumo koncepcijos, įskaitant ir „atotrūkį nuo tradicinės Vakarų orientacijos“.
„Turime palaikyti santykius tiek su Rytais, tiek su Vakarais“, – per interviu praeitą mėnesį sakė Vengrijos ministras pirmininkas.
Šiuo sudėtingu metu, kai Vakarai bando padėti Ukrainai ir taikyti Rusijai sankcijas, Vengrija labai aiškiai parodo esanti labai nepatikima tiek NATO, tiek Europos Sąjungos partnerė, rašo „Politico“. Budapeštas blokuoja Europos Sąjungos pastangas kompensuoti šalims už ginklų tiekimą Ukrainai, taip pat kaišioja pagalius į ratus naudojimuisi įšaldytais Rusijos aktyvais, kuriais būtų galima finansiškai padėti Kyjivui.
Po daug metų trukusios atskirties V. Orbanas pagaliau įgijo sąjungininką: kitos NATO narės – Slovakijos – ministrą pirmininką Robertą Fico.
Šią savaitę R. Fico kalbino Rusijos propagandistė Olga Skabajeva. Jis atskleidė planuojantis vykti į Maskvą, kur kitais metais bus minimos 80-osios Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinės, žadėjo susitikti ir su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
Galima sakyti, kad V. Orbanas ėmėsi laisvai samdomos diplomatijos, dėl kurios neretai pamina Europos Sąjungos ir NATO pastangas.
Antradienį V. Orbanas lankėsi Tbilisyje, kur išreiškė paramą prorusiškai Sakartvelo valdančiajai partijai. Kitos Europos Sąjungos narės politinę jėgą smerkia dėl sekmadienį vykusių parlamento rinkimų, kuriuos ji neva laimėjo, rezultatų suklastojimo.
Švedijos ministras pirmininkas savo nuomonės apie V. Orbano elgesį į vatą nevynioja: „Jis nekalba visų Europos šalių vardu, jis nekalba Švedijos vardu. Gali kalbėti Rusijos vardu, bet tikrai ne mūsų.“
Auga nerimas, kad V. Orbano pastangos padlaižiauti Maskvai verčia Vengriją nepatikima partnere: šalis ne tik šliejasi prie Rusijos, bet ir vizgina uodegą prieš Kiniją, kad ši jos teritorijoje pastatytų daugiau automobilių gamyklų.
„Vengrijos skelbiama nauja ekonominio neutralumo politika ir didėjanti priklausomybė nuo Maskvos ir Pekino kelia saugumo grėsmę tiek Jungtinių Valstijų, tiek Europos interesams“, – akcentavo JAV ambasadorius D. Pressmanas.
Vengrijos delegacija NATO paprašė „Politico“ dėl komentaro kreiptis į užsienio reikalų ministerija, tačiau ji nesureagavo.
Mechanizmo, kaip būtų galima Vengriją iš NATO – didžiausio pasaulyje gynybos aljanso, saugančio pačias didžiausias Vakarų karines paslaptis – išprašyti, nėra.
Nepaisant nuogąstavimų dėl V. Orbano, NATO valstybių diplomatai, panorę išlikti anonimais, tikina žiniasklaidą, esą, Vengrijos pareigūnai nuo dalijimosi žvalgybine informacija ar diskusijų nėra nušalinti.
„Remiantis įstatais, kiekvienas sąjungininkas turi neribojamą prieigą prie visų NATO dokumentų, taip pat ir slaptų. Jeigu Vengrija simpatizuos Rusijos pažiūroms ar rusų vaidmeniui tam tikrose krizėse Europoje ar už jos ribų, tas dalijimasis slapta informacija gali tapti rimta problema. Manau, kad šis taškas dar nepasiektas“, – „Politico“ sakė buvusi NATO generalinio sekretoriaus padėjėja Camille Grand, šiuo metu dirbanti idėjų kalvėje „European Council on Foreign Relations“.
NATO diplomato teigimu, naujausi Vengrijos veiksmai ir retorika „kelia didelį nerimą“. Trečiadienio susitikimas „būtų buvusi puiki proga Vengrijai pasiaiškinti savo sąjungininkams, tačiau tokia galimybe ji nepasinaudojo“, – konstatuoja diplomatinis šaltinis.
Kitas NATO pareigūnas akcentuoja tęstinį Budapešto vaidmenį remiant NATO veiksmus, nors ir pažymi, kad šalies požiūris skiriasi nuo Aljanso krypties. Operatyvine prasme – Vengrija labai svarbi NATO misijai Kosove, be to, šalyje dirba nemenka NATO vadovybės dalis.
Vengrijos kaip abejotino patikimumo sąjungininkės statusas byloja apie esminius šalies pokyčius. Kai 1999 metais tapo NATO nare (kartu su Lenkija ir Čekija), prisiminimai iš tų laikų, kai šalys buvo Rusijos įtakos zonoje, buvo dar labai gyvi. Visos trys labai aktyviai veržėsi į Aljansą ir savo tikslą pasiekė, nors Vašingtonas ir Vakarų Europos sostinės dideliu entuziazmu tada ir netryško.