Danas Goure – Leksingtono instituto viceprezidentas, aktyviai dalyvaujantis šio instituto vykdomoje nacionalinio saugumo programoje pateikia penkis receptus atgrasyti Rusiją.
Taigi santykių formavimas su agresyvia, tačiau palyginti silpna Rusija – visiškai kitokio pobūdžio problema Vakarams nei stiprėjančios Kinijos atgrasymas ar sulaikymas.
Maža to, Rusijos kariuomenė dabartiniu pavidalu gali itin tobulai atitikti Kremliaus tikslus trikdyti egzistuojančią tarptautinio saugumo situaciją ir pelnyti Rusijos kaip didelės galios statusą minimaliai rizikuojant veltis į karą.
Šiuolaikinė Rusijos kariuomenė demonstruoja išskirtinį pajėgumų komplektą: galimybė rengti greitas, tačiau geografiškai ribotas atakas, elektroninės ir kibernetinės kovos priemonės, ilgojo nuotolio itin tikslūs smūgiai, galingos prieigos ribojimo ir regiono blokavimo (A2/AD) sistemos - atgrasymo priemonės prieš priešininką, kad jam būtų pernelyg pavojinga dislokuoti savo pajėgas vietovėje, kurią nori pasiekti arba ginti. Pavyzdžiui, priešlėktuvinės gynybos sistema S-400 yra viena svarbiausių A2/AD sistemos dalių.
Taip pat nerimą kelia pažangūs taktiniai branduoliniai ginklai, skirti ne tik atgrasyti Vakarus nuo konvencinio atsako, bet ir prevenciniu smūgiu įgyti taktinį pranašumą, pridarant milžiniškų nuostolių bei sukeliant šoko reakciją.
Diskusijos dėl rusų vykdomo hibridinio karo neturėtų temdyti suvokimo dėl šios šalies konvencinių ir branduolinių pajėgų kaip centrinio vietinės agresijos proveržių elemento, rašo „The National Interest“.
Ne ką mažiau svarbu pripažinti, kad tokie rusų „nuotykiai“ Rytų Europoje sparčiai transformuojasi iš hibridinių operacijų, kuriose naudojamos netradicinės priemonės, į konvencines karines operacijas. Sirijoje įvykdyta intervencija – tai pavyzdinė galios projektavimo operacija, įrodanti, kad rusų kariuomenė yra pajėgi vykdyti ribotas didelio intensyvumo konvencine operacijas.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad realybėje Rusijos kariuomenės pajėgumai puolamosioms operacijoms yra riboti. Rusų karių, galinčių dalyvauti lokaliuose konfliktuose ir tarnaujančių desanto, jūrų, specialiųjų pajėgų, mechanizuotųjų pėstininkų ir oro gynybos daliniuose skaičius siekia apie 100-150 tūkst. Šios pajėgos be didesnių sunkumų gali stoti į kovą vieno regioninio konflikto atveju.
Vykdant karines reformas atsisakyta beveik visų nepasiteisinančių dalinių ir tai savo ruožtu padidino pirmojo ešelono pajėgų efektyvumą, tačiau tuo pačiu ir sukėlė papildomų rūpesčių. Jei pirmosios atakos nėra sėkmingos, antro šanso tikėtis neverta.
Net ir pavienės regioninės operacijos atveju rusų kariuomenės vadai bus itin priklausomi nuo iš anksto nustatytų pajėgumų, greitų ryžtingų smūgių panaudojant ilgojo nuotolio didelio tikslumo konvencinius ginklus, elektroninės kovos priemones, kibernetines atakas ir didelio greičio atrinktų ginkluotų dalinių, oro pajėgų brigadų ir specialiųjų pajėgų dalinių judėjimą.
Šių veiksmų tikslas – pašalinti dislokuojamus taikinius, paralyžiuoti politinį ir karinį atsaką. Taigi branduoliniai ginklai – tai rusų priemonė atgrasyti NATO nuo mėginimų įvykdyti atsakomąją ataką.
Šiandien NATO reikia dislokuoti sausumos pajėgas, ypač Rytų Europoje ir Baltijos šalyse, kurios galėtų užkirsti kelią ankstyvai pergalei. Rusija negali veltis į didelio masto ar didelės trukmės konvencinį konfliktą. Negali Rusija veltis ir į branduolinius konfliktus. Taigi Maskvą būtina įtikinti, kad ji nė nesitikėtų pigios ir lengvos pergalės.
Nors dauguma siūlymų dėl NATO karinio atsako į Rusijos Europai keliamą agresijos pavojų sutelkta į poreikį dislokuoti sausumos pajėgų Rytuose, yra ir kitų investicijų, kurios yra reikšmingesnės ir nusipelno prioritetinio dėmesio. Štai penki dalykai, kurie turėtų suformuoti JAV ir NATO pastangų didinti atgrasymą ir stabilumą Europoje pagrindą.
Pirma, būtina gerinti žvalgybinius pajėgumus. NATO trūkumai šioje srityje tikrai ne naujiena. Buvęs JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas dar prieš kelerius metus įspėjo apie didesnių investicijų poreikį žvalgybos srityje, tiek žvalgybinėse platformose, tiek ir gerinant analitinius pajėgumus.
Kreipdamasis į Senato ginkluotųjų pajėgų komitetą 2015 m. balandžio mėn. tuometinis vyriausiasis NATO ginkluotųjų pajėgų vadas Europoje generolas Philipas Breedlove’as teigė, kad pastarųjų vienerių metų rusų įvykdytos karinės operacijos Ukrainoje ir šiame regione plačiąja prasme akcentavo kritinius trūkumus žvalgybinių duomenų rinkimo ir analizės srityje.
Dalis rusų rengtų karinių mokymų tapo tikru netikėtumu Aljansui, daug nesusipratimų buvo ir dėl rusų dalyvavimo kariniuose veiksmuose Ukrainoje.
NATO neskuba investuoti į desanto pajėgų žvalgybos sritį, o JAV pajėgumai beveik nenaudojami Europoje dėl poreikio Azijoje ir augančios kovos su „Islamo valstybe“. Tiesa, vienas garsiausių JAV žvalgybinių pajėgumų, kuris nuolat sukiojasi netoli Baltijos šalių bei Kaliningrado srities - žvalgybiniai lėktuvai RC-135, regione keisdamiesi budi jau kelerius metus.
Antra, derėtų stiprinti NATO oro pajėgas – lankstesnį Aljansui prieinamą karinį instrumentą. Karinės oro pajėgos itin svarbios, jei prireiktų sunaikinti Kaliningrade ir kitose vietose įkurdintiems rusų A2/AD pajėgumus.
Vakarų kariniai lyderiai pripažįsta egzistuojantį poreikį tiek tobulinti NATO karinėms oro pajėgoms prieinamą įrangą, tiek ir ruošti pilotus, sausumos pajėgų atstovus ir misijų planuotojus itin stresinėms misijoms Vidurio ir Rytų Europoje.
Viena svarbiausių NATO investicijų - oro pajėgų logistikos ir infrastruktūros stiprinimas. NATO Rytų Europoje būtina stipri, užgrūdinta, išbarstyta skirtingose teritorijose ir apsaugota karinių oro pajėgų infrastruktūra. Šis tikslas ypatingai reikšmingas atsižvelgiant į rusų investicijas į ilgojo nuotolio smūgių pajėgumus, skirtus NATO infrastruktūrai sulaikyti.
NATO gyvybiškai svarbu žengti penktos kartos karinės aviacijos link. Nepaisant įvairių techninių bėdų, išaugusios kainos ir kitų nesklandumų, Jungtinės Karalystės (JK), Kanados, Italijos, Turkijos, Nyderlandų ir Norvegijos atsidavimas 5-os kartos naikintuvų F-35 programai neblėsta.
O tai savo ruožtu suteikia vilčių dėl NATO oro pajėgų ir kovinių pajėgumų gerinimo. Tikimasi, kad naikintuvai F-35 iš esmės pakeis oro pajėgų balansą Europoje.JAV oro pajėgų Oro mūšio vadovybės generolas Hawkas Carlisle'as liepos mėnesį jau užsiminė, kad iš šiuo metu operacinį pajėgumą pasiekusį ir jau skraidančių naikintuvų F-35, dalis galėtų dalyvauti NATO Oro policijos misijoje Baltijos šalyse. Šiuo metu JAV karinėse oro pajėgose tokį operacinį pajėgumą yra pasiekusi tik viena, 34-oji naikintuvų eskadrilė, dislokuota Hilo oro pajėgų bazė, Jutos valstijoje.
Trečia, būtina rimčiau žvelgti į NATO integruotos oro ir raketinės gynybos sistemų kūrimą. Vienas labiausiai liūdinančių rusų arsenale turimų pajėgumų – tai integruota oro gynybos sistema. NATO būtina vystyti ir dislokuoti panašius pajėgumus, kurie apsaugotų itin reikšmingą infrastruktūrą ir duotų tinkamą atkirtį Rusijos pajėgumams.
Pirminis žingsnis šių pajėgumų suformavimo link jau žengtas, kai 2016 m. gegužės mėn. Rumunijoje pradėjo veikti "Aegis" raketinės gynybos objektas sausumoje.
NATO šiuo metu dar tik žengia pirmuosius žingsnius Europos raketinės gynybos sistemos kūrimo srityje. Vis dėlto tenka pripažinti, kad kol kas suplanuoti vos du tokio pobūdžio objektai.
Tiesą pasakius, NATO reikia mažiausiai keliolikos tokių objektų, kuriuose būtų dislokuotos raketos SM-3 ir THAAD. Apie pastarųjų sistemų dislokavimo Europoje būtinybę yra užsiminę ir keli JAV oro pajėgų generolai. NATO šalys taip pat turėtų investuoti į visą žemyną apimančius projektus, nukreiptus prieš pavojus oro erdvėje.
Ketvirta NATO tenkanti svarbi užduotis – dėmesio grąžinimas karui elektroninėje erdvėje. Galbūt tiesa, perfrazuojant buvusio JAV valstybės sekretoriaus žodžius, džentelmenai nesikiša į vienas kito komunikaciją, tenka pripažinti, kad rusai daro būtent tai.
Rusijos vykdytos operacijos Gruzijoje, Kryme ir Rytų Ukrainoje pademonstravo itin išvystytus šios šalies pajėgumus manipuliuoti ir kištis į privačią, valdžios ir karinių pajėgų atstovų komunikaciją ir ryšių sistemas, kurios priklauso nuo to, ar navigacijos prietaisų siunčiami signalai pasiekia tikslą. JAV karinių pajėgų Europoje vadas generolas leitenantas Benas Hodgesas apibūdino rusų turimus elektroninės kovos pajėgumus kaip tikrai įspūdingus.
NATO tenkantis elektroninio karo iššūkis nėra vien tik technologinio pobūdžio. Iš esmės Vakarų kariuomenės pasitraukė iš elektroninio karo žaidimo dar Šaltojo karo pabaigoje. Prie šios temos grįžta, jei tai iš esmės galima pavadinti grįžimu, tik dedant pastangas neutralizuoti Libijos režimo arba teroristų naudojamas ryšio bei radiolokacines priemones.
Penktas svarbus aspektas – JAV ir NATO branduolinės pajėgos ir doktrinos. NATO ir JAV privalo pripažinti kaip vienareikšmišką prioritetą poreikį atkurti tvirtas, patikimas ir pajėgias vadinamąsias "eskalacijos kopėčias". Jos būtų aiškios ir pasižymėtų pakankamu pajėgumu kiekviename laiptelyje - į bet kokią branduolinę ataką NATO atsakytų tokiu pačiu smūgiu.
Tai reiškia, jog jei Rusija galvotų panaudoti savo taktinius branduolinius ginklus, pavyzdžiui, balistinės raketas "Iskander" su 80 kilotonų galios branduolinėmis galvutėmis, Maskva turėtų iš anksto žinoti, kad sulauks analogiško atsako.
JAV pranešė apie planus modernizuoti visas tris branduolinės triados atramas - iš sausumos, povandeninių laivų paleidžiamas balistines raketas bei lėktuvų gabenamas sparnuotąsias raketas bei bombas su branduoliniais užtaisais.
JK savo ruožtu neseniai pranešė nusprendusi atnaujinti savo strategines atgrasymo priemones, kurias sudaro keturi povandeniniai laivai, gabenantys tarpžemynines raketas "Trident" su branduoliniais užtaisais.
Įvertinus branduolinių ginklų vaidmens reikšmingumą Kremliaus strategijoje, skirtoje sutriuškinti NATO ir destabilizuoti situaciją Europoje, JAV gyvybiškai svarbu dėmesio skirti technologiniams, operaciniams ir strateginiams trūkumams taktinių ir branduolinių ginklų srityje. Šioje kategorijoje kol kas svarbiausias branduolinių bombų B61 modernizavimo proceso pagreitinimas.
Antra, JAV būtina apsvarstyti galimybę dislokuoti sparnuotąsias raketas su branduoliniu užtaisu jūroje esančiuose laivuose. Šaltojo karo laikais tai buvo įprasta praktika, šiuo metu sparnuotąsias raketas su branduoliniais užtaisais iš JAV laivyno turi tik povandeniniai laivai.
Trečia, atsižvelgiant į Rusijos įvykdytus Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF) pažeidimus ir tikimybę, kad Maskva visiškai pasitrauks iš šios sutarties, JAV būtina vystyti planus dėl galimo naujų vidutinio nuotolio balistinių ir sparnuotųjų raketų ir atitinkamų kovinių galvučių dislokavimo sausumoje.
Kitaip tariant, būtina įtikinti Kremlių, kad į mėginimą deeskaluoti konvencinį konfliktą ribotai panaudojant taktinius branduolinius ginklus bus pasiruošta ir reaguojama atitinkamu būdu.
Galiausiai būtina suvokti, kad iššūkis, kurį meta Kremlius, mažiau susijęs su Rusijos kariniais pajėgumais, ir kur kas daugiau – su Vakarų politinės valios trūkumu, būtinu apsiginti. Didžiųjų NATO narių išlaidų gynybai padidinimas 0,5 ar net ir vos 0,25 proc. BVP suvienytų Aljansą ir leistų Rusijai suprasti, kad Vakarai pasirengę gintis. Rusijos keliamas pavojus NATO didžiąja dalimi tėra pastarosios silpnumo rezultatas, o ne Rusijos stiprybės ar ryžtingumo įrodymas.