Masiniai protestai Vladimiro Putino režimą užklupo netikėtai, ir staiga apėmė jausmas, kad Kremliaus visagalybės aura buvo pramušta.
Apėmė jausmas, kad V. Putino režimas pajuto grėsmę. Tačiau taip pat kankina nuojauta, kad šis režimas, pajutęs grėsmę, gali būti labai pavojingas.
Visi žino, kuo baigėsi 2011 metų gruodžio protestai: šiurkščiu susidorojimu, po kurio sekė karinė avantiūra Ukrainoje.
Praėjusį savaitgalį Aleksejus Navalnas sugebėjo smogti netikėtą smūgį. Dabar laukiame atsakomųjų Kremliaus veiksmų.
Taigi, kas toliau? Svetainė rferl.org pristato kelis scenarijus.
1) Bolotnaja aikštės redux: susidorojimai ir Penktoji kolona
Gali būti, kad nepakaks aptalžyti protestuotojus guminėmis lazdomis ir sulaikyti daugiau kaip 1 tūkst. žmonių. Igoris Zubovas mano, kad atėjo metas imtis tikrai griežtų priemonių.
Vidaus reikalų viceministras naujienų agentūrai „Tass“ sakė, kad „jei tokios provokacijos ims dažnėti, griebsimės viso turimo arsenalo, kuris yra gerokai platesnis“.
Tuo tarpu Kremlių palaikantis bulvarinis laikraštis „Komsomolskaja pravda“ užsiminė, kad policija būsimas demonstracijas gali išsklaidyti vandens patrankomis, ašarinėmis dujomis ir garsinėmis granatomis.
Taip pat atsinaujino kalbos apie sustiprintą „patriotinį švietimą“ mokyklose ir patriotines interneto kampanijas, skirtas jaunimui.
Be to, kad A. Navalnui už minėtus protestus buvo skirta 15 parų arešto, policija ir Federalinės saugumo tarnybos agentai surengė reidus į jo Kovos su korupcija fondo biurus Maskvoje.
Kovo 30 dieną prabilo ir pats V. Putinas, pareiškęs, kad „nesilaikantys įstatymų bus baudžiami“.
Kaip ir buvo galima tikėtis, Rusijos valstybinė televizija toliau uoliai kurpia Kremliaus naratyvą, tvirtindama, kad dešimtys tūkstančių žmonių, kurie virtinėje Rusijos miestų išėjo į gatves, norėdami išreikšti pasipiktinimą korupcija, yra dalis Vakarų sąmokslo pakenkti Rusijai.
Taigi Kremlius nupučia dulkes nuo geriausių savo hitų: represinių priemonių ir pareiškimų, kad protestuotojai priklauso Penktajai kolonai.
Atrodo, kad jis atgaivina scenarijų, kurio laikėsi po 2012 metų gegužės protestų Bolotnaja aikštėje,
V. Putino inauguracijos išvakarėse.
2) Nauja legitimumo krizė: pokryminio atsigavimo pabaiga?
Tačiau ar susidorojimas šį kartą bus veiksmingas?
Rašydamas leidinyje „Ježednevny žurnal“ politikos komentatorius Igoris Jakovenka Kremliaus reakciją vadina „daugialype, bet nuspėjama“.
Tačiau jis priduria, kad „labai tikėtina“, jog pernelyg griežtas susidorojimas ateityje paskatins aršesnius protestus.
Ar Kremlius susigrąžins iniciatyvą, panaudodamas jėgą, ar tai smogs jam atgal, daugiausia priklausys nuo to, kiek bus išblėsęs efektas, kurį Denisas Volkovas iš Levados centro vadina Krymo aneksijos sukeltu „nustatymu iš naujo“ (the Crimea reset).
Praėjusių metų rugsėjį viename savo straipsnyje D. Volkovas tvirtino, kad V. Putino režimas nuo 2009 iki 2013 metų išgyveno legitimumo krizę, kuri 2011 – 2012 metais pakurstė masinius protestus ir meteoritiniu greičiu į opozicijos lyderius iškėlė A. Navalną.
Ši legitimumo krizė tęsėsi nepaisant to, kad Kremlius šiurkščiai pažabojo nepasitenkinimą, kuris kilo 2012 metų gegužę, V. Putinui sugrįžus į Kremlių. Galiausiai ši krizė virto egzistencine grėsme, kai 2013 – 2014 metų Ukrainos euromaidanas pradėjo teikti įkvėpimą Rusijos opozicijai.
Tuomet įvyko Krymo aneksavimas, prasidėjo karas Donbase. Šių įvykių pakurstyta patriotinė euforija suteikė režimui antrą kvėpavimą. Tvyrant tokiai atmosferai, pasipriešinimas ne tik buvo bergždžias – jis buvo dar ir pavojingas.
Tačiau pasirodė ženklų, kad tokios nuotaikos blėsta.
Internete pasirodė virtinė vaizdo įrašų, kuriuose mokyklų moksleiviai ir universitetų studentai maištauja prieš priverstinį patriotizmą klasėse.
Ir tai nėra tik jaunimo maištas. Garsios Rusijos asmenybės taip pat vis rečiau drovisi kritikuoti valdžią.
Pavyzdžiui, Rusijos filmų kūrėjas Aleksandras Sokurovas, praėjusią savaitę per Rusijos kino apdovanojimų „Nika“ ceremoniją sakydamas padėkos kalbą, pasmerkė policijos smurtą prieš protestuotojus.
Tuo tarpu Rusijos vilkikų vairuotojai toliau streikuoja prieš vieną nepopuliarų kelių mokestį.
Visa tai vyksta tuo metu, kai Kremlius ruošiasi kitų metų kovą numatytiems prezidento rinkimams – rinkimams, kuriuos tikėjosi paversti karūnavimu.
„Kuo daugiau įtampos, kurią jaučia galios elitas, ir kuo daugiau išteklių, kuriuos jis turės sutelkti, ruošdamas visuomenę 2018 metų rinkimams, tuo greitesnis ir sunkiau valdomas bus V. Putino režimo legitimumo nuosmukis“, - rašė D. Volkovas.
Tokie režimai kaip V. Putino nėra palaikomi vien tik jėga – jie taip pat remiasi kolektyvine visagalybės, nepažeidžiamumo ir neišvengiamybės haliucinacija. Kai kolektyvinė haliucinacija išsisklaido, jie patenka į bėdą.
3) Kremliaus intriga: žaidžiamas gilesnis žaidimas?
Ne visas triukšmas, atsklidęs iš oficialiosios Maskvos dėl savaitgalių protestų, buvo priešiškas.
Federacijos tarybos pirmininkė Valentina Matvijenko, pavyzdžiui, paragino valdžią įsiklausyti į protestuotojų priekaištus dėl korupcijos.
Tuo tarpu Federacijos tarybos narys Viačeslavas Marchajevas pasiūlė ištirti korupcijos faktus, iškeltus A. Navalno filme apie Dmitrijaus Medvedevo turtus, tapusius nominalia demonstracijų priežastimi.
Tačiau tai, kad Rusijai ruošiantis kitų metų prezidento rinkimams, buvo užsipultas būtent D. Medvedevas, verčia manyti, kad be nuoširdaus masinio pasipiktinimo, pakursčiusio užpraeitos savaitės protestus, Kremlius taip pat gali regzti kažkokią intrigą.
Kitaip tariant, kažkas gali naudotis A. Navalno tyrimu ir užpraėjusio savaitgalio protestais, kad pašalintų D. Medvedevą iš posto.
„Tokioje policinėje valstybėje kaip Rusija tiriamosios žurnalistikos griebiamasi tik tuomet, kai įtakingi sluoksniai nori susidoroti su savo varžovais“, - leidinyje „The American Interest“ rašė Damiras Marusicas ir Karina Orlova.
„Faktai, atskleisti apie neteisėtai įgytus D. Medvedevo turtus, pasižymi ypatinga asmenine žinia, skirta pačiam V. Putinui: tavo pasirinktas įpėdinis veikiausiai nėra tinkamas tave pakeisti“, - teigė jie.
Jeigu tai yra tiesa, tuomet praėjusią savaitę daug dėmesio sulaukusi D. Medvedevo kelionė į Arktį kartu su V. Putinu turėtų reikšti, kad Kremliuje jis vis dar mėgaujasi prielankumu.
Po šios kelionės D. Medvedevas demonstravo savo valdžią: netikėtai dėjosi esąs griežtas vadovas ir plūdo savo pavaldinius už tai, kad jie pavėlavo į ministrų kabineto posėdį.
Paskutinį kartą rusai masiškai protestavo 2011 – 2012 metais. Ironiška, kad tuomet šiuos protestus sukėlė nusivylimas, jog V. Putinas per liūdnai pagarsėjusią „rokiruotę“ išstūmė iš Kremliaus „liberalųjį“ D. Medvedevą.
Dabar protestuotojai reikalauja D. Medvedevo galvos.
Taigi déjà vu – išskyrus tai, kad šį kartą yra kitaip.