Kritikos žaibai savanorių pusėn lėkė ir iš aukščiausių politinių instancijų, įskaitant kanclerę Angelą Merkel.
„Eseno stalo“ skandalas iškėlė į viešumą ne vieną politikams nemalonią problemą.
Šiaurės Reino Vestfalijos miesto Eseno stalas yra vienas iš 937 Vokietijos stalo filialų. Ši labdaros organizacija jau 21 metus surenka iš prekybos centrų ir maisto parduotuvių neparduotus maisto produktus ir išdalija juos nepasiturintiems. Apie 60 tūkst. Vokietijos stalo savanorių kas savaitę aptarnauja po 1,5 mln. nepriteklių kenčiančių šalies gyventojų.
Ilgą laiką maždaug ketvirtadalį Vokietijos stalo klientų sudarė pensininkai, aštuntadalį – vienišos motinos. Tačiau jau antri metai sparčiai auga nauja grupė: darbo migrantai iš Rytų Europos, bet pirmiausia – pabėgėliai ir migrantai iš kitų kontinentų.
Eseno stale per pastaruosius dvejus metus atvykėlių skaičius išaugo nuo 35 iki 75 procentų. Jie, daugiausia jauni vyrai, savo neretai agresyviu elgesiu ėmė išstumti vietines pensininkes ar vienišas motinas, – aiškino Eseno stalo vadovas Jörgas Sartoras. Dėl to po ilgų svarstymų ir nuspręsta laikinai į naujų klientų sąrašus įtraukti tik vokiečių pilietybę turinčius asmenis.
Pasipylė pasipiktinimų kruša
Šis sprendimas Vokietijos viešojoje erdvėje nuskambėjo nelyginant sprogimas. Kritikos ilgai laukti neteko: žurnalistai ir politikai lenktyniavo, kas griežčiau pasmerks, kandžiau įgels.
„Šiurpas eina nugara. Maistas – tik vokiečiams. Migrantai neprileidžiami“, – twitteryje piktinosi Berlyno valstybės sekretorė, karjeros laiptais sparčiai kopianti palestiniečių kilmės socialdemokratė Sawsan Chebli. Ir darė tai neįsigilinusi, iškraipydama tiesą, – juk ne vokiečiai ir toliau sudaro 75 procentus Eseno stalo klientų.
„Išskirti visą grupę nesiderina su solidarios visuomenės pamatinėmis vertybėmis. Matas turi būti vargingumas, o ne pasas“, – moralizavo Vokietijos socialinių reikalų ministrė, socialdemokratė Katarina Barley.
Tai tik keletas pasipiktinusiųjų bendruomenės balsų, paprastai sklidusių iš politinės kairės.
Esesno stalo vadovas Jörgas Sartoras ir jo bendradarbiai, daugiausia pensijinio amžiaus savanoriai, buvo tiesiogiai ar netiesiogiai apkaltinti rasizmu, priešiškumu svetimiesiems.
Atviro smerkimo atmosfera paskatino kairuolius aktyvistus begėdiškam veiksmui: naktį jie ištepliojo Eseno stalo duris ir transporto priemones užrašais „Nazi“ ir „Fuck Nazis“.
Vyksta darvinistinis išstūmimo procesas
Šis naktinis išpuolis buvo starto šūvis gynėjams.
Vienas pirmųjų savanorius užsistojo kritiškasis krikščionių demokratų balsas Wolfgangas Bosbachas: „Stebiu debatus jau ne vieną dieną ir man nuoširdžiai skaudu, kad Eseno stalo darbuotojai šitaip koneveikiami, išvadinami nacionalistais ir rasistais, fašistais ar naciais.“
Ką kita jie galėjo daryti, matydami, jog nepriteklių patiriantys žmonės nebeateina, nes nenori patekti į stumdynes? „Ar kas nors pagalvojo apie tai, kaip sustabdyti jų išstūmimo procesą?“ – klausė politikas.
Neapsikentęs į polemiką dėl Eseno stalo įsikišo ir migrantas Serge Menga. Į Europą jis su tėvais atvyko iš Kongo būdamas penkerių metų ir dabar negali suprasti, kaip skurstantiems padedantys savanoriai gali būti vadinami naciais.
„Daugelis migrantų iš valstybės gautus pinigus siunčia namo, todėl eina gauti maisto prie „stalo“, – aiškino jis.
„Pensininkai, visą gyvenimą plėšęsi, dirbę, dabar priversti stovėti eilėje, kad galėtų gauti maisto produktų, kurių galiojimo laikas baigiasi. Pensininkams, o ne migrantams turi būti teikiama pirmenybė. Taškas“, – nukirto S. Menga.
O teologas Richardas Schröderis tai, kas jau antri metai vyksta ne vien Esene, bet ir kituose Vokietijos stalo filialuose, vadina darvinistiniu išstūmimo procesu, kai kovą dėl būvio laimi fiziškai stipresni.
Todėl Eseno filialo vadovų sprendimą suteikti galimybę išstumtiesiems jis vertina kaip humanišką aktą.
„Mes apskritai linkę nutylėti nemalonias žinias apie migrantus, bijodami, kad mūsų niekas neapkaltintų rasizmu. Ir dabar ši problema iškilo tik atsitiktinai“, – pastebi teologas.
„Nesileisim kanclerės barami“
Į prieštaringą diskusiją įsikišo ir kanclerė Angela Merkel. Televizijos kanalui RTL duotame interviu Eseno stalo sprendimą ji pavadino „negeru“. Tokių „skirstymų pagal kategorijas“ netiktų daryti, derėtų „ieškoti gerų sprendimų“.
Šis nuosaikus, bet vis dėlto pamokančio tono pasakymas neliko be atkirčio.
Vokietijos stalo pirmininkas Jochenas Brühlis sakė negalįs suprasti kanclerės kritikos Eseno kolegoms.
Pasak jo, tikrųjų problemų, tarkime, „neapgalvotos imigracijos politikos“, nenorima matyti. „Nesileisim kanclerės barami, nes dabartinė įvykių eiga yra jos politikos pasekmė“, – sakė J. Brühlis laikraščiui „Neue Osnabrücker Zeitung“.
Kreipėsi jis ir į kitus politikus: „Liaukitės skandalizavę. Pasipiktinimo populizmas problemų spręsti nepadės“.
Nelinkęs politikų spaudimui pasiduoti ir pats Eseno stalo vadovas J. Sartoras, 30 metų šachtininku pradirbęs, o dabar jau 13 metų labdaros organizacijoje plušantis pensininkas.
„Tikra kiaulystė mūsų žmones taip šmeižti“, – sakė jis. Pasak veiklaus savanorio, daugelis politikų, nuo vietinių iki pat Berlyno, Eseno stalo sąskaita mėgina „ryškinti savo profilį“.
Gera mama pabėgėliams, pamotė – saviems?
Beje, panašiai pagundai pasidavė ir tūlas Eseno savanorių užtarėjas. Štai privataus TV kanalo Sat 1 laidų vedėjas Clausas Strunzas demonstravo žurnalistinę drąsą, negailestingai atakuodamas kanclerę A. Merkel. (Beje, jis buvo vienas tų „išrinktųjų“, kuriems praėjusį rudenį buvo leista užduoti klausimus Angelai Merkel ir Martinui Schulzui kandidatų į kanclerio postą TV dvikovoje.)
Dabar C. Strunzas apkaltino kanclerę itin sunkiu prasižengimu – priesaikos nevykdymu.
„Angela Merkel yra visų vokiečių kanclerė. Tam ją įpareigoja priesaika.“ Netrukus ji ir vėl turės prisiekti „visas savo jėgas ir valią skirti vokiečių tautos labui, jos gerovei didinti ir žalai nuo jos atitolinti.“
Tačiau ar ji šios priesaikos laikosi? Pasak C. Strunzo, „Merkel tapo dvejopa mama: griežta, bejausme ir neteisinga pamote užsispyrėliams vokiečiams ir rūpestinga, supratinga bei maloninga mama pabėgėliams“.
„Savo pasisakymu vietinį įvykį Merkel pavertė vokišku simboliu: jis dabar simbolizuoja nuo realybės nutoliusią, arogantišką ir pasikėlusią Berlyno politiką ir piliečiams rodomą panieką, kurios pasekmes dar sunku numatyti“, – apibendrino žurnalistas.
Už sočiųjų svajones tenka sumokėti vargingiesiems
Kaip parodė apklausos, 52,5 proc. vokiečių negali suprasti A. Merkel kritikos Eseno stalui. O federalinis prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris pripažino, jog „politikai privalo pasirūpinti, kad tarp nepasiturinčiųjų nekiltų konkurencija, juoba pasireiškianti agresyviu pavidalu“.
Eseno stalo atvejis prikišamai parodė, kad tokios konkurencijos turtingoje Vokietijoje jau kuris laikas esama. Ir kad migrantų banga ją tik užaštrino. Panašią konkurenciją dėl ribotų resursų regime ir kitose gyvenimo srityse: didmiesčiuose darosi vis sunkiau išsinuomuoti įkandamą būstą ar gauti vietą perpildytuose vaikų darželiuose.
Konkuruojama ir žemos kvalifikacijos darbo rinkoje. Tačiau kairieji linkę nematyti šios realiai egzistuojančios konkurencijos tarp neturtingųjų ir migrantų.
Nuo realių gyventojų problemų nutolę ne tik politikai, bet ir žurnalistai, – pastebi Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ komentatorė Christiane Florin. Ji pati „praregėjo“ po to, kai savo dukrą nusiuntė keletai savaičių atlikti praktiką viename iš „stalų“.
„Viduriniosios klasės mergaitė buvo šokiruota, kad žmonės stovėjo eilėje prie duonos“, – ji pasakojo mačiusi, kaip žmonės grumiasi dėl sūrio.
Žurnalistės dukrai tapo aišku, kodėl tų problemų nematom: nes jos susitelkusios miestų kvartaluose, kuriuos paprastai aplenkiam. „Ir mes, medijų atstovai, ten neužsukam, nebent jubiliejų proga ar ištikus katastrofai“, – savikritiškai prisipažįsta Ch. Florin.
Vokietijos stalo filialai – integracijos vieta?
Aišku, kad žurnalistai pastarosiomis savaitėmis tuntais plūdo į Eseną, kalbėjosi su stalo savanoriais ir klientais, girdėjo jų nusiskundimus agresyviu dalies jaunų migrantų elgesiu, žvelgė į įsibaiminusių senolių akis.
Medijų atstovai skubėjo ieškoti ir rado teigiamų problemos sprendimo pavyzdžių kituose Vokietijos stalo filialuose. Antai, Potsdamo stale darbuojasi ir vokiškai pramokę karo pabėgėliai, padedantys susikalbėti su gentainiais, aiškinantys jiems, jog tai – ne valstybinė, o savanorišku pagrindu dirbanti organizacija, jog žmonės aukoja savo laiką ir energiją tam, kad padėtų silpnesniesiems. Tad užuot reikalavus iš jų, reikia būti dėkingiems.
Arba vėl: geranoriški Vatenšaido stalo (Šiaurės Reino Westfalija) savanoriai netgi suorganizavo savo klientams migrantams vokiečių kalbos kursus. Panašūs pavyzdžiai leido komentatoriams pasvajoti, kad Vokietijos stalo filialai galėtų tapti integracijos vieta.
Kai liberalus universalizmas susiduria su realybe
Skeptikai tokia galimybe rimtai abejoja: kokios čia gali būti kalbos apie integraciją vietoje, kur kryžiuojasi vokiečių ir kitataučių interesai gauti pigių maisto produktų? Apokaliptikai netgi įžiūri šioje konkurencijoje būsimo pilietinio karo gaisus ir prognozuoja, kaip jaunų, savo šeimas ar klanus atstovaujančių vyrų „ordos“ šalin nustumia vietinius Vokietijos gyventojus, – rašo dienraščio „Die Welt“ žurnalistas Thomas Schmidas.
Vokietijoje susidariusią situaciją jis vertina iš mokslinės distancijos, pasitelkęs garsaus XX a. pradžios vokiečių sociologo Georgo Simmelio svarstymus apie „svetimojo objektyvumą“. Pasak sociologo, svetimasis nėra susijęs su naująja visuomene, nejaučia lojalumo naujai šaliai, o dėl to gali laisviau ir be atodairos siekti savo interesų.
Tad ar gali tokiomis sąlygomis funkcionuoti griežtas liberalaus universalizmo priesakas, pagal kurį su visais privalu elgtis vienodai, nepriklausomai nuo tautybės, amžiaus ar senbuvio teisių?
Realiame gyvenime vis dėlto galioja intuityviai jaučiama vietinių teisė, galioja kolektyvas, abipusiai įtarinėjimai, svetimo baimė, – pastebi Th. Schmidas. Galioja ir svetimųjų atsipalaidavimas, neretai lydimas žiūrėjimo iš aukšto, apie kurį yra rašęs G. Simmelis.
Šios realybės neįstengs pakeisti ir kilniausi liberalaus universalizmo idealai. Imigracine šalimi tapusios Vokietijos ir jos visuomenės laukia sunkūs išbandymai.