Ekskomunistas Dodonas iškart paskelbė, jog pirmąja užsienio vizito kryptimi renkasi Rusiją. Tai neturėtų stebinti – kampanijos metu jis aiškino, jog Moldova turi gręžtis į Rytus, pamiršti su Europos Sąjunga pasirašytą Asociacijų ir laisvos prekybos susitarimą susitarimą bei galbūt netgi pripažinti Krymo aneksiją. Tokia retorika smarkiai disonavo su Sandu, kurios tikslas – integracija su Vakarais.
Visgi neturėtume į šiuos rinkimus žvelgti tik iš geopolitinio pasirinkimo tarp Rytų ir Vakarų perspektyvos. Visuomenėje šiandien vyraujančios negatyvios nuotaikos – net 82 proc. gyventojų sako, kad valstybė eina neteisingu keliu, o sovietinę nostalgiją pripažįsta per 60 proc. piliečių – visų pirma yra korupcijos bei valdžios negebėjimo spręsti problemas rezultatas. Valdžios, kuri deklaruoja pro-europietišką kryptį bei vakarietiškų standartų perėmimą, bet nesugebėjo to paversti praktine realybe.
Juo labiau, kad niekas nepamiršo 2014-ųjų skandalo, kuomet iš trijų Moldovos bankų mistinėmis aplinkybėmis dingo 1 milijardas dolerių, sudarę net 12 proc. viso šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai sudavė milžinišką smūgį pro-europietiškų jėgų dominuojam parlamentui, o kartu ir siūlomai vakarietiškai integracijos krypčiai. Jei 2007 metais gilesnę integraciją su ES palaikė 78 proc. Moldovos gyventojų, tai 2015 metais skaičius smuko iki 32 proc. Kitaip tariant, pro-europietiška orientacija buvo diskredituota. Šiandien paramą ES išreiškia apie 41 proc. gyventojų, bet siekį suartėti su Rusijos diriguojama Eurazijos sąjunga deklaruoja net 45 proc.
Tuo sėkmingai pasinaudojo Dodonas, kuris žengė į rinkimus teigdamas, kad balsas už pro-europietiškumą deklaruojančius politikus yra balsas už korupciją. Didelė dalis elektorato, ypač skurdesni, mažiau išsilavinę, vyresni žmonės, tuo patikėjo. Tą parodė ir sociologinė apklausa, atlikta bendradarbiaujant Rytų Europos studijų centrui bei dr. Mažvydui Jastramskiui. Šiuos rinkėjus viliojo ir Dodono pažadai nutraukti Kremliaus embargą Moldovos vynams, vaisiams ir daržovėms, kuris nuo 2014 metų taikomas kaip bausmė Moldovai už pasirašytą Asociacijų susitarimą su ES.
Sandu palaikė jaunesni žmonės, ypač studentai, specialistai, taip pat gyvenantieji užsienyje (išvykusiųjų po Sovietų Sąjungos žlugimo skaičius siekia per 600 tūkst.). Būtent emigrantų balsai, sudarę apie 8 proc. visų balsavusiųjų – ženkliai daugiau, nei Lietuvoje – galėjo būti svarbus veiksnys antrajame ture. Bet čia kilo nesklandumų, Moldovos ambasadoms užsienyje neturint pakankamai biuletenių ir sukeliant pasipiktinimo audras tarp eilėse laukiančių piliečių. Kadangi Dodono pergalę lėmė mažiau nei 100 tūkst. balsų, tai kurstys aistras ir ateityje, nes apie 80 proc. išvykusiųjų palaikė Sandu.
Verta pažymėti, jog prezidento figūra Moldovos politinėje sistemoje nėra reikšmingiausia, jai tenka daugiau reprezentacinės funkcijos. Visgi šalies vadovas, kurį pirmą kartą po 16 metų pertraukos rinko tiesiogiai piliečiai (iki šiol tą darė parlamentas), turės svertų, ypatingai formuodamas viešąjį diskursą. Kitaip tariant, politinės galios Dodonui nutraukti Asociacijos susitarimą Dodonas nepakaks, bet tuo pačiu nekliudys kelti idėjų apie referendumą dėl integracijos su Eurazijos sąjunga ar stabdyti integracijai su ES būtinų teisės aktų įgyvendinimą.
Svarbu ir tai, kokia bus konflikte įšaldyto regiono – Padnestrės – ateitis. Tai teritorija, turinti savo faktinę valdžią, parlamentą, centrinį banką, bet nėra pripažinta tarptautinės bendruomenės. Be to, ji neseniai buvo pateikusi prašymą tapti Rusijos dalimi, bet Kremlius tokią idėją atmetė, puikiai suprasdamas, jog prisijungimas reikštų sverto Moldovoje praradimą. Tiesa, Rusija ir toliau Padnestrę remia finansiškai bei turi ten dislokavusi karių. Dodonas kampanijos metu užsiminė apie siekį atgaivinti kadaise Rusijos siūlytą planą inicijuoti Moldovos federalizaciją, kuri reikštų Padnestrės integraciją, tačiau kartu – didesnių politinių teisių suteikimą. Skeptikų manymu, tai tiesiausias kelias į Rusijos glėbį, mat federacinė valstybė su tokiais pro-rusiškais regionais praktiškai netektų vilčių siekti glaudesnio bendradarbiavimo su ES. Beje, panašias federalizacijos idėjas Rusija kelia ir Ukrainoje, tikintis, jog Donbasas bei Luhanskas taptų lygiai tokiais pat inkarais Ukrainos kelyje į Vakarus.
Tad politiniai pokyčiai Moldovoje įneša kur kas daugiau neaiškumo – šalis, pagal įvairius kriterijus lyderiavusi ES Rytų partnerystės politikoje, vienintelė turinti veikiantį bevizį režimą, šiandien atsiduria pro-rusiškumą deklaruojančio prezidento rankose. Nors jam teks dirbti su pro-europietišką kryptį palaikančiu parlamentu, spaudimas keisti kryptį tik didės.