Oficialiems tyrėjams ir akademikams iki šiol nedavė ramybės klausimas, kaip Frankus surado 1944 m. rugpjūtį slaptame priestate Amsterdamo Prinsengracht kanale.
Jau anksčiau buvo minėta Ans van Dijk – 1948 m. ją nubaudė mirties bausme, nes ji prisipažino padėjusi suimti 145 žmones, tarp jų ir savo brolį su šeima. Tik „Anne Frank House“ muziejus ir tyrimų centras, nepaisant policijos ir jų pačių tyrimų, niekaip negalėjo suprasti, kas įvyko.
Dabar pasirodžiusioje olandų pasipriešinimo dalyvio sūnaus Gerardo Kremerio (70 m.) knygoje rašoma, kad jo tėvas Kremeris pažinojo A. van Dijk.
Kaip rašoma knygoje, Kremeris vyresnysis, kuris mirė 1978 m., dirbo biurų pastato prižiūrėtoju Amsterdamo biurų pastate Westermarkt rajone, prie Prinsengracht kanalo. Per Nyderlandų okupaciją šio pastato du aukštus buvo užėmę vokiečių pareigūnai ir nacių organizacijos Nacionalinis socialistų judėjimas nariai.
Rašoma, kad 1943 m. Velykų sekmadienį A. van Dijk suėmė nacių žvalgybos tarnyba „Sicherheitsdienst“. Vėliau A. van Dijk ėmė dažnai lankytis pastate, tiesa, užsimaskavusi. Ji taip pat skambindavo iš kabinetuose buvusių telefonų, teigė G. Kremeris.
Knygoje rašoma, kad 1944 m. rugpjūčio pradžioje Kremeris nugirdo, kaip A. van Dijk nacių kabinetuose kalba apie Prinsengracht kanalą, kur slėpėsi Frankai. Frankus suėmė rugpjūčio 4 d., o A. van Dijk išvyko į Hagą.
Anne Frank dvejus metus slėpėsi nebenaudojamame priestate virš kanalo sandėlio su savo tėvu Ottu, motina Edith ir seserimi Margot.
15-metę išsiuntė į Westerbrko tranzitinę stovyklą, vėliau – į Aušvicą, o galiausiai – į Bergen-Belseną, kur 1945 m. vasarį ji mirė nuo šiltinės. Jos vėliau išspausdintame dienoraštyje aprašomas slapstymosi laikotarpis nuo 1942 iki 1944 m.
„Anne Frank House“ muziejaus atstovė spaudai teigė, kad muziejus susisiekė su knygos „The Backyard of the Secret Annex“ („Slaptojo priestato galinis kiemas“) autoriumi, tačiau nėra A. van Dijk kaltės įrodymų.
„Gerardo Kremerio knygą pagarbos išraiška tėvams, ji parašyta, remiantis tuo, ką jis atsimena ir ką girdėjo. 2016 m. muziejus „Anne Frank House“ atliko tyrimą dėl Frankų šeimos ir dar keturių asmenų, besislapsčiusių slaptame priestate, suėmimo. Šiame tyrime A. van Dijk laikyta potencialia išdavike. Mums nepavyko rasti nei šios teorijos, nei kitų išdavystės teorijų įrodymų.“
Knygų leidyklos „Lantaarn“ atstovas spaudai Simone‘as van Hoofas teigė: „Negalime 100-u procentų tvirtinti, kad tai – atsakymas, bet manome, kad tai – dalis dėlionės, kuri gali papildyti istoriją.“
Pernai FTB agentas pradėjo Frankų šeimos, kurią 1944 m. rado Gestapas, bylos tyrimą. Vince‘o Pankoke‘o vadovaujami 19 teismo medicinos ekspertai pasitelkė pastarąjį dešimtmetį išrastas tiriančias technologijas. S. van Hoofas teigė, kad V. Pankoke‘o vadovaujami tyrėjai analizavo knygoje pateiktus teiginius.
2010 m. pasirodžiusioje buvusio „Het Parool“ laikraščio vyriausiojo redaktoriaus Sytze van der Zee knygoje rašyta, kad daugelis A. van Dijk aukų gyveno netoli Prinsengracht kanalo.
Olandų karo, Holokausto ir genocido tyrimų instituto profesorius Davidas Barnouwas gana atsargiai pakomentavo teiginius knygoje – jis teigė, kad Frankus galėjo aptikti absoliučiai atsitiktinai.
Laikraščio „De Volkskrant“ korespondentui D. Barnouwas sakė, kad knygoje trūksta neginčijamo įrodymo. Jis teigė: „Svarstau, ar kada aptiksime tą neginčijamą įrodymą. Bijau, kad jau per vėlu daryti išvadas, kas buvo kaltininkas.“
Po karo A. van Dijk išvyko gyventi į Hagą. Ten 1945 m. birželio 20 d. ją sulaikė draugės namuose. Po dvejų metų jai pateikė kaltinimus dėl valstybės išdavimo. Specialiajame Amsterdamo teisme A. van Dijk prisipažino kalta dėl visų jai pateiktų kaltinimų ir buvo nuteista mirčiai.
Ji bandė paduoti apeliaciją ir gauti karališkąjį atleidimą, motyvuodama, kad taip elgėsi, gelbėdama savo gyvybę. 1948 m. sausį šaulių būrys įvykdė jai mirties bausmę Bijlmerio forte, Amsterdame. Išvakarėse prieš mirties bausmę ji perėjo į Romos katalikų tikėjimą.