62 metų L. Mapou sakė, kad jam „garbė ir privilegija“ užimti šį postą.
Tai pirmas kartas nuo 1998-aisiais pasirašyto Numėjos susitarimo dėl salyno dekolonizacijos ir autonomijos, kai nepriklausomybės šalininkas tampa jo prezidentu.
Numėjos susitarimu buvo užbaigtas kruvinas konfliktas tarp autochtonų kanakų, daugiausia remiančių nepriklausomybę, ir europiečių naujakurių palikuonių.
Dekolonizacijos plane taip pat buvo numatyta iki trijų referendumų dėl nepriklausomybės, jei to prašytų mažiausiai trečdalis vietos parlamento narių. Trečiasis referendumas įvyks šių metų gruodį.
Per pirmą referendumą 2018 metais 57 proc. balsavusiųjų pasisakė už tai, kad teritorija išliktų Prancūzijos dalimi. Antrame plebiscite 2020 metų spalį prieš atsiskyrimą pasisakė 53 proc. balsavusiųjų.
Nepriklausomybės šalininkai šiemet pirmą kartą po minimo susitarimo pasirašymo įgijo daugumą Naujosios Kaledonijos vyriausybėje. Tačiau tuomet penkis mėnesius tęsėsi politinė aklavietė, dviem nepriklausomybės šalininkų partijoms ginčijantis, kas turėtų perimti prezidento vaidmenį.
Prancūzijos užjūrio teritorijų ministras Sebastienas Lecornu (Sebastjanas Lekorniu) pasveikino L. Mapou ir pakvietė jį netrukus susitikti aptarti, be kitų dalykų, „Naujosios Kaledonijos viešųjų finansų struktūrinių sunkumų“. Tai užuomina apie teritorijos biudžeto krizę.
Tarp Australijos ir Fidžio esančią Naująją Kaledoniją Prancūzija užėmė 1853 metais. Į šį salyną atlikti bausmės būdavo siunčiami nusikaltėliai ir politiniai kaliniai, o Antrojo pasaulinio karo metu ten veikė sąjungininkų pajėgų bazė. Be to, Naujoji Kaledonija turtinga išteklių, ypač nikelio.
Už daugiau kaip 16 tūkst. km esanti Prancūzija per metus šiai 270 tūkst. gyventojų turinčiai teritorijai skiria maždaug 1,5 mlrd. eurų subsidijų. Tai sudaro daugiau kaip 15 proc. Naujosios Kaledonijos bendrojo vidaus produkto.