Tutanchamono kapo aptikimas 1922 metais tapo vienu svarbiausių archeologinių radinių Egipto Karalių slėnyje. Jis atnešė tarptautinę šlovę britų archeologui Howardui Carteriui, kuris savo gyvenimą pašventė „berniuko-karaliaus“ kapo paieškoms.
H. Carteris visada tikėjo, kad karaliaus Tutanchamono amžinojo poilsio vieta verta paieškų: galbūt kapas bus kimšte prikimštas lobių? Taip pat buvo neatmetama galimybė, kad kapų plėšikai išplėšė viską prieš tūkstančius metų ir nieko vertingo nepaliko. Bet kuriuo atveju H. Carteris buvo pasiryžęs surasti kapą, nors neturėjo net menkiausio supratimo, kur jis galėtų būti.
Iš pradžių jį vedė tik nuojauta, tačiau H. Carteris pasižymėjo skrupulingumu ir atkreipė dėmesį į detales, kurias kiti archeologai praleido pro akis. Britas neketino pasiduoti. Ir archeologo nuojauta jo neapvylė.
Išskirtinis atradimas katapultavo H. Carterį į tarptautinės šlovės olimpą. Vis dėlto, yra manančių, kad archeologui už savo sėkmę teko sumokėti didelę kainą – jam smogė vadinamasis „Tutanchamono prakeiksmas“, pražudęs ir lordą Carnarvoną, kuris finansavo faraono kapo paieškas, ir dar kelis kapavietėje apsilankiusius žmones. Tiesa, jeigu „prakeiksmo teorija“ netikite, visada galima pasikliauti mažiau patraukliais paaiškinimais apie moskitų sukeltas ligas, vėžį, žmogžudystę ar savižudybę.
H. Carterio mokslinių tyrimų komanda pirmą kartą karaliaus Tutanchamono kapavietėje apsilankė 1922 metais, tačiau svarbiausias atradimas buvo padarytas tik 1923 metų sausio 4 dieną – tądien rastas Egipto faraono sarkofagas, kuriame buvo gryno aukso karste palaidoti faraono palaikai.
H. Carterio atradimas pribloškė pasaulį. Rastas milžiniškas lobis, pradedant kovos vežimais, krėslais bei skryniomis, ir baigiant „berniuko-karaliaus“ sarkofagu. Tris tūkstančius metų didžioji kapavietės dalis kapų plėšikų nebuvo paliesta.
Net ir praėjus 95 metams nuo tų dienų kapavietės paieškos istorija ir legenda apie karaliaus Tutanchamono prakeiksmą savo žavesio nė kiek nepraradusios.
Kruopščios kapo paieškos
H. Carteris mažai žinomo faraono kapavietės paieškas pradėjo 1891 metais, tačiau 1914 metais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, savo projektą buvo priverstas apleisti. Karui pasibaigus britų archeologas grįžo prie savo paieškų, nors dauguma jo kolegų buvo manė, kad jis tik švaisto savo laiką.
Vis dėlto, H. Carteris buvo įsitikinęs, kad Karalių slėnyje dar ne viskas išžvalgyta. Jis tikėjo, kad karaliaus Tutanchamono kapo radimas taptų proveržiu jo karjeroje, nors mažai kam žinomo faraono vardą minėdavo tik akademikai.
Karalių slėnyje XIX amžiaus pabaigoje buvo atlikti keli kasinėjimai, kurių metu atrasti beveik visų žinomų faraonų kapai. Vis dėlto, Tutanchamono amžinojo poilsio vieta vis dar nebuvo žinoma ir H. Carteris niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad Karalių slėnis vis dar slepia paslaptį.
Tutanchamonas – paauglys karalius
Tutanchamonas (valdė 1332-1323 metais prieš Kristų) mirė būdamas vos aštuoniolikos. Nors istorikai mano, kad savo valdymo metais jis nieko labai reikšmingo nepasiekė, neįtikėtinas H. Carterio atradimas pavertė jį vienu žinomiausių faraonų žmonijos istorijoje.
Kur kas geriau žinomas buvo Tutanchamono tėvas Amenhotepas IV (arba Echnatonas) – šis faraonas tapo pirmuoju monoteistu, nusprendusiu panaikinti senąją Egipto tradiciją garbinti kelis dievus. Po jo religinės reformos įsigalėjo Saulės dievo Atono kultas.
Istorikai kelis dešimtmečius ginčijosi dėl karaliaus Tutanchamono mirties aplinkybių. Kaukolėje likę pažeidimai pagimdė teoriją, kad jį galėjo nužudyti sosto siekęs konkurentas. Kiti gi manė, kad patys archeologai pažeidė karališkuosius palaikus.
Atlikti tyrimai rodė maliarijos pėdsakus, taip pat ir tai, kad buvo sulaužyta jo koja. Būta ir keistesnių teorijų, esą, jam įkando begemotas, arba jis žuvo kovos vežimų lenktynėse.
Įrodymai, kad faraonas buvo šleivapėdis ir turėjo vilko gomurį, kai kuriuos istorikus paskatino iškelti teoriją, kad jis galėjo būti kraujomaišos vaisius. Tačiau 2014 metais Italijos mokslininkų atlikta „virtuali autopsija“ parodė, kad karalius Tutanchamonas greičiausiai mirė nuo paveldėtos ligos.
Karalių slėnis
Egipto karališkosios šeimos nariai 1539-1075 metais prieš Kristų tradiciškai buvo laidojami Karalių slėnyje. Tai negyvenama teritorija, esanti netoli senojo Tėbų miesto, kuris dabar žinomas Luksoro pavadinimu.
Tai smėlio ir uolienų dykuma, be jokios augmenijos ir menkiausios priedangos nuo negailestingos Egipto saulės. Buvo manoma, kad tai ideali vieta karališkiesiems asmenims laidoti, nes, be abejo, joks kapų plėšikas nedrįs liesti kapaviečių mirties supamoje žemėje, net jeigu jose prigrūsta aukso ir lobių, skirtų faraono kelionei į pomirtinį gyvenimą.
Savo knygoje „Tutanchamono kapas“ („The Tomb of Tutankhamen“) J. Carteris rašė, kad paieškoms užsitęsus tokių artefaktų, kaip aukso folijos gabalėlis su Tutanchamono vardu, radimas suteikė jam vilties, kad šio faraono kapas vis dar nerastas. Jis taip pat tikėjo, kad tokių daiktų aptikimo vieta yra aiški užuomina į vietą, kur reikia ieškoti kapavietės.
H. Carterio finansinis rėmėjas lordas Carnarvonas jau norėjo nutraukti paieškas, nes šešerius metus trukę darbai nedavė visiškai jokio rezultato. Tačiau H. Carteris įtikino savo rėmėją suteikti jam galimybę tęsti paieškas Karalių slėnyje dar vieną sezoną. Šis sprendimas davė puikų rezultatą – buvo padarytas nuostabiausias XX amžiaus atradimas.
Tutanchamono kapo atradimas
H. Carteris puikiai žinojo, kad 1922-ieji yra paskutiniai metai, kai jis turi galimybę ieškoti kapo, nes vėliau jo projektas paprasčiausiai neteks finansavimo.
Ir tada įvyko stebuklas. Lapkričio 26 dieną H. Carteriui dirbantys egiptiečiai aptiko laiptus, vedančius prie užantspauduotų durų. Prireikė kelių valandų, kol buvo prisikasta iki gipsu užantspauduotų durų. Kilo klausimas, ar tai galėtų būti įėjimas į jaunojo karaliaus kapavietę?
Nepaliestas plombas į karališkąjį nekropolį pamačiusio H. Carterio širdį užplūdo jaudulys. Jis iškart vėl užpildė atkastus laiptus (kad jų neaptiktų kiti) ir išsiuntė telegramą lordui Carnarvonui: „Pagaliau slėnyje padarėme nuostabų atradimą; didingas kapas su nepaliestais antspaudais“.
Lordas Carnarvonas suskubo į Luksorą, kad galėtų pats savo akimis stebėti kapavietės atvėrimą. Tai buvo labai lėtas procesas. Darbininkai labai lėtai gręžė nedidelę skylę viršutiniame durų kampe. Būtent tada H. Carteris pastebėjo, kad kapų plėšikai buvo iškasę angą per koridoriaus dalį. Buvo ir kitų požymių, kad buvo padaryta kita kiaurymė įėjime. Taigi, kapas greičiausiai buvo apiplėštas du kartus.
Vėliau H. Carteris rašys: „Drebančiomis rankomis padariau nedidelę kiaurymę viršutiniame kairiajame kampe. Tamsa ir tuščia erdvė, kiek galėjo pasiekti geležinis bandymų virbas, parodė, kad bet kas, kas buvo toliau, buvo tuščia, o ne pripildyta, kaip praėjimas, kurį ką tik atkasėme. Atlikome žvakės testą, kaip atsargumo priemonę prieš galimas sieros vandenilio dujas, o paskui šiek tiek praplatinau skylę, įkišau žvakę ir įdėmiai įsižiūrėjau“.
Tai, kas nutiko toliau, tapo vienu labiausiai įsimintinų įvykių archeologijos istorijoje.
H. Carteris rašė: „Akimirką – kitiems šalia stovintiems tai galėjo atrodyti amžinybe – netekau žado iš nuostabos, o kai lordas Carnarvonas, nebegalintis daugiau tverti nežinomybės, nerimastingai pasiteiravo „Ar jūs matote ką nors?“, viskas, ką galėjau padaryti, tai ištarti žodžius „Taip, nuostabius dalykus“.
Tie „nuostabūs dalykai“, į kuriuos žvelgė H. Carteris, buvo kambarys su neįtikimais radiniais. Kaip vėliau jis rašė, čia buvo „keisti gyvūnai, statulos ir auksas; visur aukso spindėjimas“.
Tai buvo didžiausia kada nors atrasta Egipto antikinių senienų kolekcija. Tačiau tai buvo tik maža kapavietės dalis, nes už šio kambario buvo dar vienas kambarys, pripildytas dar mažiau tikėtinų lobių.
Prireikė kelių mėnesių, kol grupė fotografų įamžino kiekvieną čia aptiktą daiktą ir buvo sudarytas jų katalogas. Atėjus 1923 metų sausiui H. Carteris pradėjo brautis pro kitas užantspauduotas duris, kur jis tikėjosi aptikti karaliaus Tutanchamono sarkofagą.
Laidojimo kambaryje buvo didelė relikvinė, kurios sienos padarytos iš paauksuoto medžio, puošto ryškiai mėlynu porcelianu. Kai H. Carteris su savo komanda išmontavo relikvinę, aptiko iš viso keturis kapus, kurių paskutiniame buvo geltonas sarkofagas, pagamintas iš vientiso kvarcito gabalo.
Kai vyrai nukėlė dangtį, viduje rado aiškiai žmogaus formos paauksuoto medžio karstą. Atkėlę šio karsto dangtį, jie rado kitą karstą, pagamintą vien iš aukso.
Gariausiai buvo aptikta Tutanchamono mumija – tai įvyko praėjus trims tūkstančiams metų nuo jo palaidojimo. Šis atradimas garantavo H. Carteriui tarptautinę šlovę, nors kilo diskusijos dėl to, ar jo atradimas nėra laimingas atsitiktinumas.
Jeilio universiteto egiptologas Johnas Darnellis tvirtina, kad šis amžiaus atradimas turi mažai ką bendro su sėkme, mat H. Carteris savo paieškose kruopščiai rinkosi ir taikė metodus. „H. Carteris rado kapą metodologiniu būdu. Jis atliko visą būtiną pirminį darbą. Jis ne šiaip sau ieškojo kapavietės durų, o priartėjo prie to taip, ką šiandien mes greičiausiai apibūdintumėme kaip kraštovaizdžio archeologijos formą, – sakė J. Darnellis. – H. Carteris išties tapo senovės Egipto nekropolio žinovu. Jis žinojo kalvas, jis žinojo takus, jis žinojo, kas atsitiko, kai šios vietos nukentėjo nuo liūčių audrų.“
Karaliaus Tutanchamono prakeiksmas
Prietaringi žmonės tiki, kad bet kas, įsibrovęs į faraono kapą, susidurs su antikinės mirties prakeiksmu. Šis prakeiksmas, kuris vienodai galioja nepriklausomai nuo jūsų statuso – esate kapų plėšikas ar archeologas – pasireikš ligos, mirties, o jeigu jums pasiseks, tai tik nesėkmės forma.
Kalbos apie šį prakeiksmą pasigirdo tuomet, kai „paslaptingomis aplinkybėmis“ mirė keli H. Carterio komandos nariai ir dar keli kiti šio kapo lankytojai. Nors, tiesą sakant, tos aplinkybės nebuvo tokios jau siaubingai paslaptingos.
Pirmiausia mirė lordas Carnarvonas. Tai nutiko 1923 metų balandžio 5 dieną, netrukus po to, kai jam įkando moskitas ir prasidėjo infekcija. Jo mirtis sukėlė nepaprastą sujudimą žiniasklaidoje, kurios antraštės skelbė apie „karaliaus Tutanchamono prakeiksmą“.
Paskui mirė radiologas, atlikęs karaliaus Tutanchamono palaikų rentgeno tyrimą, H. Carterio kasinėtojų komandos narys (jis mirė apsinuodijęs arsenu) ir kapavietės lankytojas, kurį netrukus po apsilankymo pakirto karštinė.
H. Carterio asmeninis sekretorius buvo nužudytas, lordo Carnarvono netikras brolis mirė nuo maliarijos, o H. Carterio sekretoriaus tėvas nušoko nuo pastato.
Ir nors pats H. Carteris mirė praėjus dešimtmečiui nuo karaliaus Tutanchamono kapo atradimo, jo mirtis vistiek buvo priskirta „prakeiksmui“. Kodėl? Nes tai skamba pikantiškiau nei tikroji mirties priežastis – limfoma.