Ramiame žaliame rajone už maždaug valandos kelio nuo Ruandos sostinės Mbyo bendruomenės ramybė slepia tamsią ir skaudžią jos gyventojų praeitį. Čia susidraugavo Laurencia Niyogira ir jos kaimynas Tasianas Nkundiye. Prieš 22 metus, Ruandos genocido piko metu, T. Nkundiye išžudė beveik visą L. Niyogiros šeimą , o ją su broliais ir seserimis paliko mirti.
„Aš jai esu labai dėkingas, – sako T. Nkundiye. – Nuo tada, kai iš kalėjimo jai parašiau, prisipažinau dėl savo nusikaltimų ir paprašiau atleidimo, ji niekada nėra manęs pavadinusi žudiku. Dabar jai net palieku prižiūrėti savo vaikus, kai išvykstu iš kaimo. Jos gailestingumas mane išlaisvino.“
Šie du žmonės gyvena eksperimentiniame susitaikymo kaime Mbyo, kuriame iš viso gyvenimą kuria 54 šeimos. Ruandoje yra šeši tokie kaimai, kuriuos įkūrė viena pelno nesiekianti krikščioniška organizacija, užsibrėžusi tikslą skatinti bendruomenių gijimą po brutalių dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio įvykių.
Šį projektą įgyvendina vietos organizacija „Prison Fellowship Rwanda“ (PFR), padedanti žmonėms, kuriems reikia būsto, nepaisant jų veiksmų genocido metu.
PFR siekia sutaikyti genocido aukas ir jo vykdytojus. L. Niyogiros atveju, jos šeima į kaimą atsikėlę pirma, o vėliau išleistas iš kalėjimo atvyko T. Nkundiye.
Dabar šešiuose susitaikymo kaimuose gyvena beveik 3 tūkst. žmonių. Ir šio projekto sėkmę, PFR nuomone, užtikrino atlaidumas. Kaimų gyventojai ne tik dalyvauja grupinėse diskusijose apie konfliktų sprendimą, bet ir kartu prižiūri gyvulius, augina kviečius ir kitas kultūras, turi bendrą banko sąskaitą sveikatos draudimo išlaidoms padengti. „Mus motyvuoja tai, kad mes viską valdome patys, – sakė L. Niyogira. – Nėra kareivių, nėra valdžios.“
Per šimtą dienų po tuometinio huto Ruandos prezidento Juvénalio Habyarimanos nužudymo 1994 metais buvo sistemingai išžudyta daugiau nei 800 tūkst. etninių tucių bei hutų, kurie nesutiko prisidėti prie žudynių.
Vėlesniais metais po genocido daugeliui ruandiečių buvo sunku susidoroti su didžiule trauma bei praktiniais klausimais, įskaitant ir gyvenimo vietą.
„Genocidas Ruandoje buvo tragedija visiems. Ir nesvarbu, ar esi hutas, ar tucis, – sakė PFR komunikacijos direktorius Alexandre'as Guma. – Jeigu žudei žmones ir patekai į kalėjimą, grįžęs dažniausiai pamatai, kad tavo namai buvo sunaikinti arba užimti. O jeigu išgyvenai genocidą, visa tavo šeima buvo išžudyta ir nebeturi, kur gyventi.“
A. Guma mano, kad tokie susitaikymo kaimai gerokai skiriasi nuo kitų susitaikymo iniciatyvų, nes jie yra ilgalaikė ir tvari iniciatyva. Ruandos bendruomeninių teismų (gacaca) sukurta 2001 metais, ji iš dalies padėjo palengvinti bendravimą tarp genocido vykdytojų ir genocidą išgyvenusių žmonių. Nepaisant to, A. Guma sako, kad susitaikymas yra ilgas ir sudėtingas procesas, kuriam reikia daugiau pastangų.
„Atsiprašyti ir atleisti yra vienas dalykas, bet žmonės vis tiek gali vengti vienas kito net ir sugrįžę į savo seną gyvenamąją vietą. Jeigu Ruanda nori išgyti, žmonės kasdien turi stoti akistaton su savo giliausiais jausmais, kad kančia ir skausmas daugiau neiškiltų į paviršių“, – sakė jis.
Susitaikymo kaimai taip pat padėjo sumažinti spaudimą itin perpildytų Ruandos kalėjimų sistemai. Pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje Ruandoje buvo priimtas naujas įstatymas, kuriuo remiantis prie genocido prisidėję žmonės gali būti išleisti iš kalėjimo, jeigu užmezga ryšį su išgyvenusiomis aukomis ir jų atsiprašo. T. Nkundiye buvo vienas iš tokių kalinių, nusprendusių persikelti į susitaikymo kaimą, pripažinti savo kaltę ir atsiprašyti.
Mbyo gyventojai nesigėdija pripažinti žudiko ar aukos statuso. Silas Uwesegumuremyi, kurio tėvą nužudė kitas šio kaimo gyventojas, sako, kad atvirumas yra labai svarbus šiam projektui.
„Kitiems neįmanoma suvokti genocido, nebent jį išgyvenai. Turime prisiminti tą specifinį vaidmenį, kuri visi suvaidinome 1994 metais. Tačiau prisiminimas nebesukelia pykčio. Jis mus sustiprina“, – sako jis.
Praėjusiais metais Nacionalinė vienybės ir susitaikymo komisija paskelbė atliktos paklausos duomenis, kurie parodė, kad 92,5 proc. ruandiečių teigė maną, kad susitaikymas buvo pasiektas. Tiesa, nemažai žmonių mano, kad ne viskas dar padaryta.
„Manau, kad nuveikėme daug gero, tačiau vis dar yra likusių problemų, kurioms blogės, jeigu jų nespręsime, – sako socialinis darbuotojas Reubenas Kanyesigye. – Kalinčių žmonių vaikai dažnai yra pažeidžiami, nes jų tėvai ilgai kali.
Jie dažnai pyksta, nesuvokia savo tėvų klaidų ir nusikaltimų. Būtina imtis priemonių juos apsaugoti ir šviesti.“
Florence Batoni, dirbanti kitoje pelno nesiekiančioje organizacijoje – „Never Again Rwanda“ – taikos skatinimo programos koordinatore, pritaria, kad jaunimui skirti projektai yra svarbūs. „Jeigu tavo kaimynai išžudė visą tavo šeimą, natūralu, kad kyla pasitikėjimo problemų. Iki šiol tarp mūsų gyvena genocido neigėjų. Tačiau juos sunku susiskaičiuoti ir su jais pakalbėti bei pamėginti įtikinti pakeisti savo nuomonę“, – sakė ji.
F. Batoni mano, kad jauniems žmonėms iš Ruandos ir kaimyninių šalių – Burundžio, Ugandos, Demokratinės Kongo Respublikos – skirti seminarai ir neformalūs debatai padės apsaugoti juos nuo genocidinės ideologijos sugrįžimo.
Dabartinio valdančiojo režimo kritikai teigia, kad bandymas atsigauti po genocido buvo svarbus, tačiau pakaitinis procesas, nes šalies vyriausybė griežtai reguliuoja susitaikymo politiką. Pavyzdžiui, paskutinį kiekvieno mėnesio šeštadienį rengiami vieši „apsivalymo“ renginiai.
Jais siekiama vienyti šalį, nepaisant etninio susiskaldymo, tačiau kai kurie žmonės abejoja, ar tokios privalomos programos padeda spręsti problemas, ypač potrauminių streso sindromą, nuo kurio kenčia išgyvenusieji genocidą.
Šio Mbyo kaimo gyventojai mano priešingai. „Blogas valdymas pasėjo nesantaikos sėklą 1994 metais. Tačiau būta ir gero valdymo, kuris padėjo viską apversti aukštyn kojomis, – sakė Aloyse Mutiribambe. – Galiausiai politikai padeda reikalams pajudėti, tačiau mes, kurie patyrėme genocidą, turime taip pat prisidėti prie pokyčių į gerąją pusę.“
Paklausta, ar vis dar kartais pyksta ant T. Nkundiye, L. Niyogira gūžteli pečiais. „Patyriau sunkių akimirkų. Man teko gerti iš pakelėje esančio balos, kai bėgau į Burundį. Netekau savo šeimos. Gyvenau bijodama, kad man tai padarę žmonės sugrįš iš kalėjimo keršyti. Labai ilgai mane kankino širdgėla ir negalėjau nė pažvelgti į jokį hutą, tačiau galiausiai supratau, kad negaliu visą gyvenimą taip gyventi“, – sakė ji.