1939 metų rugpjūtį Albertas Einsteinas pasirašė laišką Amerikos prezidentui Franklinui Rooseveltui, kuriame perspėjama apie rimtą grėsmę: esą Adolfo Hitlerio nacių režimas ketina naudoti uraną branduolinės bombos gamybai. „Svarbiausias urano šaltinis – Belgijos Kongas (dabartinė Kongo Demokratinė Respublika)“, – pridūrė A. Einsteinas.
Tuo metu pagrindinis JAV prioritetas buvo pasigaminti savo branduolinę bombą ir pasirūpinti, kad visa Konge esanti urano rūda priklausytų būtent jiems. Nepaisant to, buvo rizika, kad uranas iš tuometinės Belgijos kolonijos gali būti kontrabanda gabenamas į Vokietiją. Norėdamas tam užkirsti kelią, Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) pirmtakė OSS Konge atidarė savo biurą. Viena iš jame įdarbintų agenčių buvo drąsi moteris, vardu Sh. Chidsey.
Sh. Chidsey, tikrasis vardas Elinor Shirley Stewart, pirmą kartą į Afriką nuvyko būdama maždaug 25 metų. Merginos bruožai nebuvo kuo nors išskirtiniai, tačiau ji žavėjo inteligencija, protu, visada buvo itin savarankiška ir tryško meile gyvenimui. Būtent dėl šios priežasties niekam nekildavo abejonių dėl jos patrauklumo. Remiantis OSS įrašuose pateikiama informacija, mergina buvo pilkšvų akių, rudų plaukų, šviesaus gymio, smulkaus kūno sudėjimo – vos 1,54 metro ūgio ir svėrė 52 kilogramus.
Tėvas mirė, kai ji buvo dar visai maža. Mamai ištekėjus antrąjį kartą, jai atiteko Armitage pavardė. Būsimoji šnipė augo prabangiuose namuose Pensilnavijoje, apie šeimą neretai rašė laikraščiai – jie buvo įtakingi visuomenės veikėjai. Shirley toks glamūrinis gyvenimas nebuvo prie širdies, tiesiog jis netiko jos maištingai sielai. Ji studijavo Barnardo koledže Niujorke, vėliau Kolumbijos universite, kur „labiausiai domėjosi rašymu, literatūra ir kalbomis, pavyzdžiui, mokėsi prancūzų“.
Shirley visada labiausiai patikę kelionės ir nuotykiai. Trejus metus ji gyveno Haityje, vėliau tris mėnesius praleido Havajuose, mėnesį studijavo Prancūzijoje, vėliau mėnesį praleido Vokietijoje, lankėsi ir Kinijoje. 1935 metais ištekėjo už rašytojo Donaldo Barro Chidsey ir kartu su juo išvyko į Taitį, kur daug plaukiojo šeimai priklausančiu laivu ir padėjo tvarkytis kokosų plantacijose. Taityje Shirley išmoko taitiečių kalbos.
Susidraugavo ir su nemažai rašytojų, tarp kurių buvo ir pats F. Scottas Fitzgeraldas. Taitis neretai vadinamas rojumi, tačiau to paties apie Shirley santuoką, deja, pasakyti nebuvo galima. 1940 metais Shirley su vyru išsiskyrė ir grįžo į Ameriką. Įsikūrusi Niujorke, pradėjo ieškoti pragyvenimo šaltinio. Nusprendė laikraštyje „Saturday Review of Literature“ įdėti skelbimą, kuriame pasiskelbė galinti spausdinti, rinkti informaciją, stenografuoti. Kitaip tariant, panoro dirbti sekretore.
Jungtinėms Amerikos Valstijoms įsitraukus į Antrąjį pasaulinį karą, jaunai moteriai pavyko įsidarbinti stenografuotoja OSS biure Niujorke. Tuo metu biure dirbo labai mažai moterų – dominavo vyrai ir jų požiūris.
Viena OSS agentė Elizabeth MacDonald parašė memuarus, pavadinimu „Undercover Girl“, kuriuose detaliai aprašo organizacijoje tuo metu dominavusį seksizmą. „Moterims kare vietos nėra. Per visą tą laiką, kiek praleidau užsienyje, o tai ketveri metai, sutikau tik vieną tokią, kuri buvo šio to verta“, – su neslepiama panieka jai sakęs vienas neįvardytas pulkininkas. Iš visų 26 tūkst. moterų, kurios OSS aparate dirbo sekretorėmis, labai mažai – vos 700 – dirbo užsienyje.
Nieko keisto, kad toks požiūris moteris atgrasė nuo bet kokių bandymų daryti karjerą. Tik ne drąsiąją Shirley.
Ji be proto norėjo vykti į misiją užsienyje, tad, kai tik pasitaikė galimybė, 1943 metais išvyko į Prancūzijos Pusiaujo Afriką, nors tai ir reiškė, kad tarnybą OSS teks pamiršti. Jai skirtos transkribuotojos pareigos „Radio Brazzaville“ – pas transliuotoją, kuris „Free France“ vardu transliavo propagandą. Sh. Chidsey pamanė, kad tai unikali proga bent kažkiek sudalyvauti karo reikaluose.
Deja, „Radio Brazzaville“ jai nepatikę, tad neilgai trukus ji ėmė svarstyti galimybę, ar nebūtų geriau prisijungti prie Moterų Pajėgų korpuso. „Prisijungiau prie WAACS pajėgų, greičiausiai su jomis vyksiu į Šiaurės Afriką“, – laiške mamai pasigyrė jauna moteris.
Netrukus nutiko dar vienas itin svarbus dalykas: jai pasitaikė proga grįžti į OSS. Įdomu tai, kad jai pasiūlyta ne grįžti į agentūros būstinę Niujorke, tačiau į OSS atstovybę Leopoldvilyje (dabartinėje Kinšasoje) – Belgijos Kongo sostinėje. Ten ji susipažino su minėtosios OSS atstovybės vadovu Docku Hogue. 34 metų žemaūgis D. Hogue buvo atletiškas ir itin išvaizdus vyras, augino ir kruopščiai prižiūrėjo siauručius ūsus.
Tamsaus gymio itin sumanus inžinierius jau tada turėjo svajonę tapti rašytoju, tačiau tuo metu tam paprasčiausiai trūko laiko, nes vykdė itin slaptą misiją – rūpinosi, kad Konge esančios urano atsargos nepatektų į blogas rankas. Jo priedanga buvo tariamas deimantų kontrabandos tyrimas, o kodinis vardas – TETON.
D. Hogue ir Sh. Chidsey niekada nepritrūkdavę temų pokalbiams, vienijo ir domėjimasis literatūra. Be to, abu jautėsi izoliuoti ir vieniši. Sh. Chidsey D. Hogue papasakojo apie „savo svajonę pabėgti iš Leopoldvilio“, pasiguodė ir dėl „itin sudėtingų gyvenimo ir darbo sąlygų“. Akivaizdu, kad jis panoro jai padėti ir pakvietė dirbti jo asmenine padėjėja. OSS filiale Konge darbo tikrai netrūko, agentui reikėjo pagalbos, tad toks sprendimas atrodė kone idealus: juk Shirley laisvai kalbėjo prancūziškai, o prieš tai jau buvo dirbusi OSS.
Taigi D. Hogue kreipėsi OSS būstinės žvalgybos Afrikoje skyriaus vadovą Rudą Boultoną ir paprašė leidimo įdarbinti Sh. Chidsey savo asmenine padėjėja. Buvo labai svarbu rasti žmogų, kuris „būtų lojalus ir pakankamai kompetentingas“, bendražygis, kuriuo būtų galima visiškai pasitikėti, nes jis pats buvo vienintelis OSS atstovas Konge. D. Hogue tvirtino, kad jo sekretorė Leopoldvilyje „taip pat bus svarbi slaptoji agentė“, todėl jai galios visi slaptų misijų vykdytojams keliami reikalavimai.
R. Boultonui padarė įspūdį Sh. Chidsey gyvenimo aprašymas ir 1943 metais jis inicijavo jos kandidatūros tinkamumo patikros procesą, išsiuntė kelias užklausas. Klausimas apie mėgstamą sportą ir laisvalaikio užsiėmimus sulaukė gana aštroko atsakymo: „Jokių“. Paklausta, ar kada nors gyvenime vartojo svaigalų, Sh. Chidsey atsakė: „Tik kokteiliai“. 1944 metų sausio pabaigoje visi formalumai buvo sutvarkyti ir jauna moteris gavo leidimą pradėti darbą OSS Afrikos skyriuje. Jos kodinis vardas buvo Angella, o kodinis numeris – 1080.
Sh. Chidsey kaip reikiant reformavo visą vietinį OSS filialą.
Buvo praėję devyni mėnesiai nuo tos akimirkos, kai D. Hogue pirmą kartą atvyko į Kongą – laikotarpis buvo itin sudėtingas, įtemptas, teko daug keliauti, susidurti su itin priešiška vietinių reakcija ir kitomis bėdomis. Svarbu tai, kad jam daugiau nebereikėjo baimintis likimo valiai paliekant biurą, be to Angella puikiai išmanė informacijos rinkimo ir reikalų su informatoriais subtilybes. D. Hogue labai didžiavosi ir džiaugėsi informacija, kurią kartu su sekretore siuntė į Vašingtoną. „Kaip jūsų mažytis biuras sugeba surinkti tokį kiekį informacijos?“, – dažnai sulaukdavo klausimų.
Sh. Chidsey buvo ne tik šauni darbuotoja, bet ir maloni kompanija – protinga, švelni ir linksma moteris, turėjusi tikrai išskirtinių interesų. Pasirodo ji labai domėjosi geležinkeliais bei traukiniais, buvo ištikima specializuoto leidinio „Railroad Magazine“ skaitytoja. Ši jos aistra buvo naudinga, atsižvelgiant į Kongo geležinkelių tinklo svarbą į Ameriką eksportuojant urano rudą.
1944 metų liepą D. Hogue ir Sh. Chidney sulaukė papildymo – prie jų prisijungė Henry Stehli, rafinuotas, tačiau lengvai bendraujantis slaptasis agentas, kurio priedanga buvo šeimos verslas garsi bendrovė „Stehli Silks Corporation“. Kodinis jo vardas buvo Locust.
OSS filialas Konge turėjo augti, tačiau, deja, taip nenutiko. Likus vos kelioms dienoms iki H. Stehli atvykimo, netikėtai žlugo D. Hogue priedanga – kilo realus pavojus jo gyvybei. Ir viskas dėl informacijos, kurią jam pavyko surinkti apie Belgijos Kongo verslininkus ir policijos pareigūnus, turinčius ryšių su naciais.
Puikiai suvokdamas, kad bet kurią akimirką gali būti priverstas bėgti, jis pasiruošė, esant reikalui, filialą perduoti naujam žmogui – H. Stehli.
„Angella gana gerai išmano, kas yra mūsų bylose, todėl šiuo klausimu bus labai naudinga. Kalbant apie žmones, kurių asmens bylas turime, jos atmintis tiesiog fenomenali – ji žino visas pavardes, tad pavyktų sutaupyti labai daug laiko“, – atvykėliui pasakojo senbuvis. Jis labai nerimavo dėl savo kolegės.
Jeigu būtų nusprendusi išvykti iš Kongo, būtų tekę skristi JAV karinių oro pajėgų transporto aviacijos lėktuvu, o tuo pasirūpinti būtų buvę labai sudėtinga. „Po šešis mėnesius trukusios tarnybos ji turėtų būti užsitarnavusi bent parskraidinimą namo į Jungtines Amerikos valstijas transporto aviacijos lėktuvu... Asmeniškai manau, kad ji nusipelnė tokios privilegijos“, – gerų žodžių savo sekretorei negailėjo D. Hogue ir pabrėžė, kad ji labai, netgi labai labai gera savo srities specialistė: „Angella surinko daugybę informacijos apie Poskiną – „L’Avenir Colonial Belge“ redaktorių“.
D. Hogue išgyveno du pasikėsinimus į jo gyvybę. Kai ginkluoto vyro buvo užpultas tiesiog savo miegamajame, jis skubiai sugalvojo planą, kaip sprukti. OSS biuro priežiūrą perėmė H. Stehli, o Angella įvertinta „kaip lojali ir patikima agentė“. Deja, neilgai trukus jis sunkiai susirgo: iš tvirto vyro teliko šešėlis, tad paprasčiausiai neturėjo kito pasirinkimo – 1945 metų balandį jis iš Kongo išvyko.
Tai reiškė, kad OSS biurui vadovauti liko ne kas kitas, o Sh. Chidsey. Dabar ji buvo perkelta į JAV konsulatą, o OSS siųsdavusi ataskaitas. „1080 šiuo pereinamuoju laikotarpiu pelnė visų prielankumą ir pasitikėjimą“, – apie jaunos moters darbą ataskaitoje rašė R. Boultonas.
***
1945 metų gegužę vokiečiams kapituliavus, nebeliko jokio pagrindo baimintis vokiečių atominės bombos. Be to, kad ir kaip ten bebūtų, naciams taip ir nepavyko tokios pasigaminti. Daugumos garsių Vokietijos fizikų vertinimu, nesėkmę lėmė urano rūdos trūkumas, o šis nuopelnas iš dalies priklauso būtent OSS misijai Konge. OSS operacijos Afrikoje po truputį, pasibaigus karui, nutrauktos, tačiau filialas Konge pasiliko. Tuo metu Konge esančiame OSS filiale buvo „1 Leopoldvilio sekretorė, keturi nuolatiniai informatoriai ir vienas priedangoje veikiantis agentas“.
Deja, rugsėjį buvo nutraukta ir OSS filialo Konge veikla – 1080 paliko Afriką. Netrukus prezidentas Harry S. Trumanas likvidavo ir pačią OSS.
Sh. Chiney į Kongą sugrįžo 1946 metais, pradėjo dirbti JAV konsului. R. Boultonas su Valstybės departamentu sutarė, kad ji siųs ataskaitas Centrinei žvalgybos grupei, pakeitusiai OSS. Agentė Konge šį kartą išdirbo iki 1947 metų rugsėjo. Grįžusi į Ameriką, pradėjo dirbti pamėgtame „Railroad Magazine“, redaktoriavo, vertė. Ištekėjo dar kartą – pasiėmė vyro pavardę ir tapo Bridgewater. Nei ji, nei D. Hogue, nei H. Stehli niekada oficialiai taip ir nebuvo įvertinti už savo indėlį kovoje su fašizmu.