„Nekenčiu tavęs, bet žydų nekenčiu labiau“

Vilniuje neseniai lankėsi amerikietė antropologė Jill Vexler. Ji šviečia visuomenę apie Holokaustą ir kuruoja įvarias parodas.

Unikalūs laiškai

Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre pernai veikė kilnojamoji paroda „Laiškai Saliai“. Prie jos rengimo J. Vexler prisidėjo 2007-aisiais Niujorke, iš kur ekspoziciją imta vežioti po pasaulį.

Parodoje surinkti atvirutės ir laiškai, kuriuos 1940-1945 m. gavo Salia Garncarz–Kirschner, Silezijos žydė, nacių uždaryta į priverstinio darbo stovyklą, kada jai buvo šešiolika. Kilnota iš stovyklos į stovyklą, S. Garncarz 1945-aisiais išvaduota Čekoslovakijoje. Išsaugotą ir dukrai Anai Kirschner perduotą susirašinėjimą Holokausto tyrėjai laiko unikaliu.

– Man buvo malonu sužinoti, kad „Laiškai Saliai“ pasiekė Vilnių, – sakė J. Vexler. – Svajojau apie tai, kai Salios duktė ir aš ieškojome išteklių, kad parengtume lenkišką parodos versiją. Mus pradžiugino tai, kad medžiaga buvo išversta į lietuvių kalbą ir parodyta jūsų mieste.

Apartheidas – tai destrukcija

J. Vexler tvarkė ir Helen Suzman skirtos parodos reikalus, kada ekspozicija 2009-2012 m. buvo rodoma JAV.

Litvakų Gavronskių duktė H. Suzman (1917 – 2009) – viena iškiliausių Pietų Afrikos kovotojų su apartheidu. Studijavusi ekonomiką ir statistiką, dėsčiusi tuos dalykus universitete, H. Suzman 1953 m. buvo išrinkta į Pietų Afrikos parlamentą, kurio nare išbuvo virš 30 metų. Rinkimų teisę tada turėjo tiktai baltosios rasės žmonės. H. Suzman atstovavo politinėms jėgoms, nuosekliai pasisakiusioms prieš apartheidą. 27 pasaulio universitetai suteikė jai garbės daktaro laipsnius, ji buvo dukart nominuota Nobelio taikos premijai.

– Akivaizdu, kad apartheidas buvo blogas dalykas, ir ta tvarka sužlugo. Tačiau buvę engėjai dabar neretai jaučiasi esantys aukos, – tęsėme pokalbį su J. Vexler. – Litvakų kilmės Pietų Afrikos rašytoja Nadine Gordimer, Nobelio literatūros premijos laureatė, viename iš nesenų interviu išreiškė nusivylimą savo šalies dabartimi. Tarkime, kad H. Suzman yra jaunesnė ir vis dar dalyvauja politiniame gyvenime. Kaip įsivaizduojate jos galimas pažiūras ir veikimą šiandieninėje Pietų Afrikoje? Pavyzdžiui, ar ji palaikytų baltųjų afrikanerių, kitaip vadinamų būrais, nepriklausomos valstybės – Volkstaat – idėją?

– Man sunku atsakyti, ką H. Suzman dabar veiktų Pietų Afrikoje. Tokį klausimą geriausiai užduoti jos dukrai. Helen pamokos man: niekada nereikia atsisakyti ištikimybės žmonių lygybei ir siekiams turėti vyriausybę, kuri visus žmones laikytų lygiais. Ji žinojo, kad žlugus apartheidui Pietų Afrika patirs daug augimo sunkumų, bandant tapti modernia valstybe, kuriai vadovauja juodaodžiai. Nelygybės paveldas nebus įveiktas per naktį. Ji buvo moteris, turėjusi nepalaužiamą ištikimybę saviems idealams ir pažiūroms.

Karjeros pradžioje ji nebuvo prieš apartheidą kovojanti aktyvistė, tačiau tokia tapo, kada jos atlikti tarprasinių santykių tyrimai parodė baisius dalykus apie destruktyvų apartheido poveikį, kuris toje šalyje kasdien reiškėsi kiekvieno juodojo ar spalvotojo žmogaus gyvenime. Pradžioje ji nebuvo aktyvistė, kuri kovotų už švietimo, kalėjimų ir sveikatos priežiūros reformą, tačiau tokia tapo per 37 metus, kada buvo parlamento narė. 13 metų ji buvo vienintelė parlamentarė, atstovaujanti ją iškėlusiai partijai. Įsivaizduokite, kad esate vienintelis žmogiškumo balsas. Ji buvo griežta ir iškalbinga, turėjo kandų humorą ir moralinį kompasą, kuriuo kiekvienas iš mūsų galėtų sekti. Beje, ji ir rašytoja Nadine Gordimer – pusseserės.

Įgimta ir įsisavinta

– Viename iš savo interviu jūs kalbate apie stereotipus kaip įsisavintą, arba išmoktą elgseną ir archetipus kaip paveldimą elgseną. Ar jūs manote, kad zulusai ir būrai, arba žydai ir palestiniečiai turi tokius pat archetipus? Ar įsivaizduojate, kad zulusai galėtų būti ksenofiliški – t. y. nebūti ksenofobiški būrų atžvilgiu, arba palestiniečiai galėtų būti ksenofiliški, prigimtinai draugiški žydų atžvilgiu?

– Geras klausimas. Kiek pamenu, nevartojau „paveldimos elgsenos“ termino. Antropologui tai kebli, netgi nepriimtina sąvoka, kadangi jie suvokią kultūrą kaip „išmoktą elgseną“. Tai reiškia, kad jūs visko išmokstate po gimimo. Archetipą aš suvokiu kaip tapatybę, kylančią iš asmens savasties gelmės. Tai irgi „išmokta“ ir įkūnyta pačiame asmenyje. Skirtis, kurią darau, yra tai, kad stereotipai yra primesti pašalinių, kada jie žiūri į jus ir iš anksto jus vertina pagal jūsų išvaizdą, rūbus, kalbą ir kitas regimas apraiškas. O archetipai yra tai, kas esate savo viduje, kas įsišakniję jūsų tapatybėje, patirtyje, istorijoje, elgsenoje.

Vis dėlto, aš dažnai svarstau, koks genų poveikis elgsenai, tačiau, deja, neturiu aiškaus atsakymo į šį labai sudėtingą klausimą. Jeigu jūs klausiate apie paveldimumo sąvoką, jokiu būdu negalvoju, kad kūdikiai gimsta, jausdami antipatiją kitai kultūrinei, etninei, rasinei grupei. Tokie jausmai ir mintys įsisavinami augant. Taigi tikrai nemanau, kad izraeliečiai ir palestiniečiai yra prigimtinai ksenofobiški ir nepakantūs vienas kito atžvilgiu.

Prietarai praktikuojami, todėl išmokstami klausant, matant, skaitant – formaliais ir neformaliais būdais. Taigi mes kuriame ir suteikiame tęstinumo neigiamam elgesiui, kurį jauni žmonės labai greitai įsisavina.

Žydai turėjo būti sunaikinti

– Europoje yra kelios vietos, kuriose buvo veikiama „trintuku“, jeigu taip galima vadinti tą baisų žmonių naikinimo mechanizmą. Žydai buvo „ištrinti“ iš daugelio vietų, kur jie gyveno. Kita vertus, vokiečiai buvo „nutrinti“ nuo Rytų Prūsijos, Klaipėdos krašto, Sudetų, Silezijos ir kitų vietų. Lietuvoje jūs galite gauti daug informacijos apie Holokaustą, tačiau yra daug mažiau informacijos apie vokiečių ir lenkų etninį valymą. Mano nuomone, išsamus nežydų „ištrynimo“ nušvietimas gali pagyvinti Holokausto švietimą, kuris kartais būna nuobodus.

– Įdomu išgirsti, kad švietimas Holokausto klausimais jums atrodo „nuobodus“. Noriu pasakyti, kad man nėra smagu tai girdėti, tačiau mes, kurie šviečiame mokyklose ir muziejuose, turime žinoti, kad mes ne visuomet gerai įtinkame kai kuriems lankytojams ir besimokantiems. Istorija gali būti nuostabus užsiėmimas, tačiau reikia gero aiškintojo ir geros parodos, kuri visus patrauktų. Retai klausydavau gerų istorijos profesorių, todėl galiu suprasti, apie ką jūs kalbate.

Per šešias dienas jūsų šalyje vargiai tapau žinove, bet man įdomu, kad jūs galvojate, jog Lietuvoje lengva gauti žinių apie Holokaustą. Kad suprastumėte Holokaustą, jūs turite daugiau žinoti apie prieškarinį žydų gyvenimą ir tokiu būdu geriau suprasti, ką sugriovė karas. Neatrodo, kad Lietuvoje būtų lengva gauti žinių apie žydus ir Holokaustą, tačiau taip – esama puikių šaltinių.

Manau, kad reikia skirti Lietuvos nežydų „ištrynimą“, kaip jūs tai pavadinote, ir genocido politiką, kurią vykdė Trečiasis Reichas. „Žemesniųjų“ žmonių diskriminacija – dažniausiai mirtis – buvo reikšminga Trečiojo Reicho politikos dalis. Reicho tikslas, be viso kito, buvo „tobulų“ arijų aukštesniosios rasės ugdymas, todėl visi, kurie neatitiko tokių reikalavimų, buvo laikomi mažiau vertais gyventi.

Atminkite, kad būta skirtumo tarp tokios politikos ir totalinio genocido politikos. Nacių vykdyto žydų genocido tikslas buvo ištrinti bet kokius žydų ir žydų kultūros pėdsakus visame pasaulyje – žydai turėjo būti sunaikinti. Reichas planavo pastatyti didžiulį „išnykusių rasių“ muziejų, nors žydai nėra „rasė“. Tam, kad Holokausto istorija ir švietimas būtų prasmingesni ir atskleistų jo tikrąjį siaubą ir žuvusiųjų skaičiaus mastą, reikia atsižvelgti į visus diskriminuotus ir nužudytus žmones – ne vien žydus.

Tačiau reikia turėti omeny skirtumus tarp neapykantos politikų, kurias vykdė naciai. „Nekenčiu tavęs, bet žydų nekenčiu labiau“, – manau, galima ir taip suformuluoti. Mūsų – kuratorių ir dėstytojų – priedermė yra besimokantiems ir šiaip lankytojams atskleisti nacių politikos sudėtingumą ir baisias pasekmes, kurias sukėlė institucionalizuoti prietarai bei fanatizmas. Toks švietimas mus įgalina išmokti protestuoti ir stabdyti kitus rasistinius sąjūdžius.