Šiam savo tyrimui jis sukūrė atskirą tinklalapį, kuriame išsamiai analizuoja D. Medvedevo veiklą.
„Tai buvo didelis darbas ir iš pradžių toli gražu nebuvome įsitikinę, ar tai įmanoma padaryti savo jėgomis, bet mes tai padarėme. Radome ir užfiksavome visas rezidencijas Rusijoje ir užsienyje, suradome tas velnio neštas nepagaunamas jachtas, susirinkome nuotraukas iš instagramo ir archyvinius įrašus, kur ir kas jomis plaukioja“, - rašo A. Navalnas.
Pateikiame išsamų A. Navalno tyrimo tekstą:
„Slėpėmės nuo objektus saugojusių tarnybų. Šimtus valandų skyrėme socialinių tinklų analizei ir nuotraukų paieškoms. Daug ofšorinių įmonių dokumentacijos peržiūrėjome, apžvelgėme domenų vardus. Susekėme beveik kiekvieną pagrindinio herojaus nuotrauką per metus, ieškodami reikalingų sportbačių ir marškinių (nuo to viskas ir prasidėjo). Važiavome į Toskaną filmuoti vynuogynus, į Kursko sritį – karves.
Velnias, mes netgi nusipirkome grupės „Kombinacija“ dainos teises, kad tik jums būtų smagiau žiūrėti šį filmą. Su pasididžiavimu pristatau jums patį iki šiol didžiausią Kovos su korupcija fondo tyrimą. Tikėtina, kad tyrimas reikšmingiausias politine prasme, nes skirtas antrajam pagal svarbumą žmogui šalyje – Rusijos ministrui pirmininkui ir buvusiam prezidentui Dmitrijui Medvedevui, pagrindiniam ir nuolatiniam Rusijos prezidento Vladimiro Putino partneriui, pačiam patikimiausiam jo bendražygiui, kuriam jis nepabijojo perduoti šalies valdymo vairą ketveriems metams.
Tai jums ne „Dimonas“, o rimtas korumpuotas dėdė.
Dmitrijus Anatolijevičius Medvedevas nėra toks jau nekaltas ir komiškas personažas, koks atrodo. Jūsų neturėtų suklaidinti mielas jo miegas per posėdžius, badmintonas ar domėjimasis išmaniaisiais prietaisais. Jis yra ganėtinai gudrus ir didelius norus turintis asmuo, šiek tiek pakvaišęs dėl rezidencijų ir elitinio nekilnojamojo turto ir netgi sukūręs dėl galimybės visus šiuos dalykus turėti vieną didžiausių korupcinių schemų šalyje. Tenka pripažinti, kad ši schema pelnyti galėtų būti vadinama dar ir viena įmantriausių.
Radome, aprašėme ir pateikdami dokumentus įrodėme labdaros ir nekomercinių fondų tinklo egzistavimą. Šių fondų veiklą organizavo atitinkami asmenys ir D. Medvedevo giminaičiai. Žodis „labdaros“ gluminti neturėtų: „pagalbos“ gavėjai šioje istorijoje – tik D. Medvedevas ir jo šeima. Šie fondai naudojami, siekiant į juos gauti „aukų“, t. y. kyšių iš oligarchų ir valstybės kontroliuojamų bankų ir leisti gautas lėšas rūmams, jachtoms ir vynuogynams įsigyti tiek Rusijoje, tiek ir užsienyje.
Taip – viskas labai gudru. Pavyzdžiui, kam priklauso slaptas D. Medvedevo užmiesčio namas Pliose, kuriam jau skyrėme didelį tyrimą? Formaliai – niekam, labdaringai organizacijai – Gradislavo fondui, o tai reiškia, kad nėra net fizinių asmenų – galutinių savininkų, nes nekomercinės organizacijos turtas galiausiai priklauso tik jai, net ne jos steigėjams.
Faktiškai juk visi supranta – užmiesčio namas priklauso D. Medvedevui. Jį saugo Federalinė apsaugos tarnyba, ten įkurdintas šios tarnybos padalinys. Virš jo netgi paskelbta oficiali neskaidymo zona.
Taigi korupcinė schema grįsta labdaros organizacijos įkūrimu su jai vadovauti skirtu patikimu asmeniu (kursioku ar giminaičiu). Tada galima drąsiai pumpuoti į organizaciją pinigus ir už juos pirkti rūmus, jachtas, nesibaiminant, kad kas nors tau į veidą mes popierių, kur savininko skiltyje bus tavo vardas ir pavardė.
Vis tik viena problemėlė liko – gali būti, kad patikimų asmenų nėra labai daug. Jei turimas nedidelis ratas, sudarytas iš asmenų, įtrauktų į labdaros fondų, kuriuos vienija savybė – D. Medvedevo turto valdymas, veiklos organizavimą, finansavimą ir valdymą, viskas akivaizdu – tai yra korupcija.
Pradėję štai nuo šių smagios spalvos sportbačių galiausiai nustatėme ir pateikdami dokumentus apibūdinome visą D. Medvedevo korupcinę imperiją, ją sudarančius fondus ir artimiausius pasitikėjimą pelniusius asmenis. Remdamiesi išpublikuota ataskaita galime patvirtinti, kad į D. Medvedevo fondus buvo pervesta mažiausiai 70 mlrd. rublių (1,14 mlrd. eurų) pinigais ir turtu.
Šią sumą sudaro oligarchų Ališero Usmanovo ir Leonido Michelsono kyšiai, pinigai iš „Gazprombank“, kuris ir anksčiau daug kartų buvo pastebėtas atliekantis „piniginės“, skirtos padengti aukšto rango valdininkų išlaidas, vaidmenį, piniginiai pervedimai iš kitų įmonių (pavyzdžiui, „Bašnevt“).
Iš šių pinigų pastatytas, įsigytas ir išlaikomas turtas: D. Medvedevo sodyba ir žemės ūkio kompleksas Mansurovo, kalnų rezidencija „Psechako“ Sočyje, vynuogynai Anapoje ir Toskanoje, Milovka, kurią jau esame rodę anksčiau, daugybė kitų objektų, apie kuriuos pasakojame savo atliktame tyrime, jo vaizdo versijoje ir detalioje tekstinėje versijoje su visais dokumentais.
Tik trumpai papasakosiu apie vieną epizodą, kurio pakanka tam, kad D. Medvedevas ir A. Usmanovas atsidurtų ant teisiamųjų suolo. Antras mūsų tyrimo skyrius. Labai geras pavyzdys, iliustruojantis, kad šie žmonės tikrai nepasižymi kuklumu.
Tai – D. Medvedevui priklausanti rezidencija Rubliovkoje, vienas brangiausių Pamaskvės objektų, kurio vertė siekia apie 5 mlrd. rublių (81,4 mln. eurų). Formaliai šis objektas priklauso fondui „Socgosprojekt“, identiškam fondui „Dar“, kuriam priklauso Milovka – D. Medvedevo užmiesčio namas Pliose. Žinote, kaip šis 5 mlrd. rublių kainuojantis objektas atsidūrė D. Medvedevo rankose? Vienas turtingiausių Rusijos oligarchų A. Usmanovas, kurio turtų vertė siekia 12,5 mlrd. JAV dolerių (11,87 mlrd. eurų), paprasčiausiai padovanojo D. Medvedevo fondui tiek žemę, tiek ir patį namą. Kaip gi tai vadinama? Teisingai – tai vadinama kyšiu.
Būtent taip mes tai pavadiname savo pranešime apie nusikaltimą. Iš esmės visas mūsų tyrimas ir atskiri jo epizodai virs pranešimais apie įvykdytus nusikaltimus. Taip, suprantame, kad dabar valdžia padarys viską, kad tik užkristų kelią bet kokiems veiksmams, kurių privalo imtis teisėsaugos institucijos. Kitaip tariant, pasikartos situacija, jau įvykusi su generaliniu prokuroru Jurijumi Čaika. Vis dėlto, kaip sakoma, Rusijoje reikia gyventi ilgai. Anksčiau ar vėliau mes pasieksime savo tikslų ir išvysime visus personažus ant teisiamųjų suolo, o kartu su jais sėdės tie, kurie dabar ims boikotuoti šį tyrimą.
Vis dėlto dabar tai nėra svarbiausia. Mes ir jūs kuo puikiausiai suprantame, kad pagrindines pastangas Kremlius mes darbui su „teisėsaugininkais“ (juk J. Čaika ir Tyrimų komiteto vadovas Aleksandras Bastrykinas patys tikrai nesusipras, ką daryti), o ne tam, kad sustabdytų informacijos apie tyrimą plitimą. Jie 100 proc. kontroliuoja savo patarnautojus su antpečiais, bet juk viešąją nuomonę ir piliečių galvas kontroliuoti nėra taip paprasta. Taip, žinoma, zombavimas ir visa kita, bet vis tik bendromis jėgomis lengvai išmušime skylę paprasto Rusijos piliečio pasaulio paveiksle.“