Kaip tik po šių istoriniais vadinamų rinkimų kilo nervingos diskusijos apie CDU ir kanclerės politinį likimą. Atviriau prabilta ir apie migracijos sukeltus Vokietijos visuomenės pokyčius.
Sprendžiant iš apklausų, ateinančiais metais vyksiančiuose visuotiniuose rinkimuose AfD gali surinkti apie 15 procentų rinkėjų balsų. Be to, Alternatyvą Vokietijai renkasi ne vien dešiniųjų pažiūrų žmonės, o ir dalis visuomenės viduriuko.
Kaip pastebi politologas Werneris J. Patzeltas, rinkėjų prasme AfD yra plataus spektro partija, ji pritraukė tuos, kurie nepatenkinti politine ir medijų klase. Kristalizacijos taškas esanti imigracijos, pabėgėlių bei integracijos politika, tačiau tam tikrą mobilizuojantį vaidmenį vaidino ir nepalankus požiūris į sankcijas Rusijai bei į tarptautinės prekybos susitarimą TTIP.
Pasak profesoriaus Karlo Rudolfo Kortės, pabėgėlių politika rinkėjams buvusi tik ventilis, iš tikro kalba eina apie sistemos kritiką. Politologas pasigenda atviros politikų komunikacijos su piliečiais, kuriuos yra apėmęs kultūrinio nesaugumo jausmas, baimė prarasti tapatybę ir statusą.
„Kyla teisėtas klausimas, ar įmanoma išlaikyti mūsų demokratiją, esant tokiems imigracijos mastams. Apie tai vengta atvirai kalbėti“, – kritikavo profesorius valdančiąją koaliciją televizijos disputų laidoje „Phoenix Runde“.
A. Merkel spaudžia koalicijos partnerių kritikos žnyplės
Matydamas sparčiai retėjančias CDU rėmėjų gretas, Bavarijos krikščionių socialinės sąjungos (CSU) lyderis Horstas Seehoferis apkaltino dėl to kanclerę A. Merkel, nenorėjusią girdėti seseriškos partijos perspėjimų.
„Reikėtų veikiau jau sakyti ne „mes tai pajėgsim“, o „mes supratom ir mes tai pakeisim““, – reikalavo CSU generalinis sekretorius Andreas Scheueris. CDU/CSU turi atkurti socialinę santarvę visuomenės viduryje. O to nebus įmanoma padaryti, nepakeitus dabartinio kanclerės kurso.
Socialdemokratai į tirpstantį visuomenės pasitikėjimą kanclere reagavo netgi su tam tikra piktdžiuga. „A. Merkel peržengė savo zenitą“, - konstatavo kairiojo SPD sparno atstovas Ralfas Stegneris, perspektyvoje jau regėdamas raudonai-raudonai-žalią koaliciją (su kairuoliška „Die Linke“ ir Žaliųjų partija).
Nors socialdemokratai aktyviai rėmė visus svarbiausius kanclerės pabėgėlių politikos sprendimus, dabar atsakomybe su ja nesiruošia dalytis. Priešingai, naudodamasis palankiu momentu, SPD lyderis Sigmaras Gabrielis netgi suskubo atsiriboti nuo A. Merkel.
„Vien kartoti „mes tai pajėgsim“nieko nedarant nepakanka“, – kritikavo jis, tarsi visos šiais metais priimtos pataisos, griežtinančios politinio prieglobsčio nuostatas, tarsi visos priemonės krizei spręsti būtų atsiradusios vienų socialdemokratų iniciatyva. Buvo veikiau jau atvirkščiai.
Kritika skamba ir iš savų gretų, bet perversmo nebus
Negirdėti kanclerės gynėjų choro ir iš savų gretų, nors didelė dalis krikščionių demokratų, ypač partijos bazėje, yra nepatenkinti savo lyderės politika. Dominuojančiu politologų vertinimu, partijos demontažas prasidėjo dar gerokai prieš pabėgėlių krizę, kai A. Merkel nubrėžė aiškų kursą į kairę, taip dalį konservatyvaus elektorato palikdama be politinės pastogės. A. Merkel vadovaujama partija buvo „atkakliai modernizuojama, taip prarasdama esminius savo tradicinio profilio elementus,“ – analizuoja Mainco universiteto politologas Gerdas Mielke.
„O dabar, atkakliai deklaruodama savo pabėgėlių politikos teisingumą, A. Merkel beveik sugriovė tiltus su krikščionių socialine sąjunga ir konservatyviąja CDU dalimi“, – konstatuoja politikos apžvalgininkas Wolframas Weimeris. „Net ir ištikimi CDU žmonės ėmė atvirai jai priekaištauti, kad savo multikultūrišku sukiniu kairėn ji strategiškai susilpnino krikščionių demokratų sąjungą.“
Nuotaikos partijoje – prastos, nepasitenkinimas didžiulis, nors esama ir daug A. Merkel rėmėjų. Vis dėlto partijoje „nematyti revoliucinio potencialo“, dėlto laukti pučo nėra pagrindo, – analizuoja „Spiegel“ žurnalistė Christiane Hoffmann. Tiesiog nėra kuo A. Merkel pakeisti. Jai alternatyvos nemato net nuosekliausias kanclerės vidinis kritikas Wolfgangas Bosbachas.
Drauge iš visų pusių skamba ekspertų balsai, kad sunkiausią savo istorijoje krizę CDU galės įveikti tik vėl tapdama konservatyvesne. Bet ar tai įmanoma su lydere, kuri pastaraisiais metais daugiau pritarimo sulaukė iš Žaliųjų partijos nei iš savo rinkėjų?
Vokietijos gyventojų dauguma reikalauja keisti pabėgėlių politikos kursą
Rugsėjo 7 d. kalbėdama parlamente, A. Merkel keliskart patvirtino savojo kurso teisingumą. Jokių signalų apie galimas permainas negirdėti ir iš kanclerės artimiausios aplinkos. Išskyrus tai, jog būtina pabėgėlių politiką piliečiams geriau paaiškinti, – tik šioje, komunikacijos, srityje, pripažįstami rimti deficitai.
Beje, ir pati komunikacija suprantama keistokai – tik kaip savo pozicijos paaiškinimas. O juk ne mažiau svarbu girdėti ir kitą - piliečių pusę, skaityti jos signalus. Kaip tik to ir pasigenda CDU politikas Carstenas Linnenmannas, Viduriniosios klasės ir ūkio sąjungos pirmininkas. Dienraščiui „Tagesspiegel“ jis sakė gaunąs daug laiškų, kuriuose žmonės reiškia nepasitikėjimą partijomis, juos yra apėmęs „slegiantis jausmas, kad politiniai elitai nežino, ką galvoja gyventojai.“
Nelanksčioje A. Merkel laikysenoje Christiane Hoffmann įžvelgia vėlyvojo periodo kanclerystės požymių: kai vis siaurėja artimų patarėjų ratas, kai trūksta naujų idėjų, kai nebepageidaujamas tampa žvilgsnis iš šalies. Visa tai, pasak politologo K. R. Kortės, – valdžios eižėjimo požymiai, nors apie pabaigos pradžią dar esą ankstoka kalbėti.
„Jei A. Merkel ir toliau laikysis savo politikos, ji galbūt gaus Nobelio premiją, bet ne didžiumos vokiečių pritarimą,“– šmaikštavo ilgametis kanclerio Helmuto Kohlio (CDU) patarėjas Hansas Hermannas Tiedje. Pasak jo, A. Merkel ir toliau nesusidoroja su problema, nuotaikos šalyje prastėja, nes su pabėgėliais keičiasi gyventojų struktūra, ir tai vyksta neatsiklausus pačių gyventojų.
O gyventojų nepasitenkinimas dabartine kanclerės pabėgėlių politika ir toliau auga. Žurnalo „Spiegel“ užsakymu vykdytoje apklausoje net 82 procentai respondentų pasisakė už A. Merkel kurso korektūrą.
Vokietija ir liks Vokietija?
„Pasikeitimai nėra blogai“, trečiadienį kalbėdama parlamente bandė guosti A. Merkel, pagrįsdama teiginį savo pačios biografine patirtimi. Ir čia pat pridūrė: „Vokietija liks Vokietija, su viskuo, kas mums artima ir brangu“. Tačiau ar gali ši retorinė placebo piliulė numalšinti nemažos dalies gyventojų nerimą? Ši frazė, panašiai kaip ir daugsyk kartotoji „mes tai pajėgsim“, tėra „danties užkalbinėjimas“, drąsinanti deklaracija be aiškaus turinio.
AfD gretos kaip tik dėl to ir auga, kad Vokietijos gyventojai mato, kaip jų akyse keičiasi Vokietija. Ne visi skuba džiūgauti su Žaliųjų parlamentinės frakcijos pirmininke Katrin Göring-Eckardt, praėjusių metų rudenį sakiusia: „Mūsų šalis keisis, ir drastiškai. Ir aš džiaugiuosi tuo!“ Beje, prieš metus, 2015 metų rugsėjo 7 dieną, ir pati kanclerė Angela Merkel teigė: „Pabėgėlių krizė pakeis Vokietiją.“ Tik neaišku, kokią konkrečiai kaitą ji tuomet omeny turėjo ir kaip ją vertino.
CSU finansų ministras Markus Söderis dar prieš metus perspėjo dėl šalies kultūrinei statikai iškilusio pavojaus. O vienas garsiausių britų istorikų Niallas Fergusonas dienraščiui „Die Welt“ šią vasarą prognozavo: „Vokietija darysis panašesnė į Artimųjų Rytų šalį.“ Musulmoniška demografija, pasak jo, taps aiškiau matoma nuo 2050 metų.
Į šiuos procesus žvelgdamas istoriko žvilgsniu, N. Fergusonas konstatuoja: „Ir štai, į mūsų visuomenę atvyksta žmonės su visiškai kita mąstysena ir kitais įpročiais. Dalis mūsų gyventojų bejėgiškai piktinasi moderniųjų laikų jiems primetamais pokyčiais. Ir tai jie daro jau ištisą šimtmetį. Vienintelė paguoda: istorija eina toliau. Nors nebūtinai gera kryptimi...“
CSU: Vokietija turi likti Vokietija
Ryškių nuošliaužų Vokietijos politiniame kraštovaizdyje įtaigavimais nesulaikysi, visuomenės kultūrinės statikos paguodos frazėmis nesutvirtinsi. Vokietijoje būtina rimta diskusija be tabu apie tai, kaip keisis visuomenė, ir ką konkrečiai būtina daryti, kad Vokietija liktų Vokietija, „su viskuo, kas mums artima ir brangu“.
A. Merkel turi aiškiai pasakyti, kur link ji nori vesti šalį. O iš krikščionių demokratų laukiama, kad jie pagaliau išdrįstų kalbėti apie šalies vedančiąją kultūrą (Leitkultur – sąvoka, į kurią alergiškai reaguoja multikultūriškai nusiteikusi politinio elito ir medijų dalis). Ir aiškiau formuluotų, ko laukiama iš tų, kurie nori gyventi Vokietijoje, - tai visuomenėje tvyrantį nerimą išsakantys balsai.
Atsiliepdama į juos, krikščionių socialinė sąjunga suskubo parengti imigraciją reguliuojančių reikalavimų katalogą su programiniu šūkiu „Vokietija turi likti Vokietija“. Jame be kita ko numatoma 200.000 pabėgėlių per metus riba bei prioritetas imigrantams iš krikščioniškų Vakarų kultūros šalių (politinio prieglobsčio ieškotojams ar karo pabėgėliams šis prioritetas netaikomas).
Šalies žiniasklaida naująjį CSU imigracijos dokumentą sutiko kritiškai, socialdemokratai apkaltino partiją, esą, tokiais reikalavimais ji daranti rinkiminę kampaniją AfD populistams. Aštriai užsipuolė CSU ir šalies katalikų bei protestantų bažnyčių vadovai. „Jei CSU rimtai žiūri į Konstituciją, tai ji negali reikalauti pabėgėlių limito. To neleidžia politinio prieglobsčio įstatymas. O jis turi likti koks buvęs,“ - pareiškė Kelno kardinolas Raineris Maria Woelki.
Ar CSU spaudimui pasiduos kanclerė, kol kas sunku pasakyti. Tačiau šalies gyventojus konkretūs kurso korektūros žingsniai nuramintų veiksmingiau, nei dažnai kartojama retorinė frazė.