Jie įpratę prie tokios padėties. Ar tai būtų Afganistanas, ar Iranas, ar Turkija, ar kita vieta, diplomatai sako, kad per dvejus su puse darbo su D. Trumpu metų jie įprato glaistyti žalą. Jie nesiekia sutrukdyti Amerikos lyderio politiniams siekiams, jų tikslas – neleisti jam sabotuoti savo paties pradėtų įgyvendinti planų.
„Manau, prezidentas ne kartą ir visiškai aiškiai leido suprasti, kad jis vienintelis formuoja JAV užsienio ir saugumo politiką, – teigė Strateginių ir tarptautinių studijų centro Vašingtone Europos programos direktorė Heather Conley. – Tačiau nurašydamas savo komandą jis pakerta savo, kaip vyriausiojo vado, sėkmę.“
D. Trumpas, kuris pradėjo prezidentavimą skeptiškai vertindamas užsienio politikos profesionalus, bet tuo pačiu norėdamas girdėti jų patarimus, ganėtinai pasitiki savimi ir mano, kad gali be jų visų apsieiti. Praėjusią savaitę D. Trumpo paviešinta dalies liepą vykusio pokalbio telefonu su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu stenograma rodo, kad Amerikos prezidentas linkęs ignoruoti savo užsienio politikos komandą, kai yra įsitikinęs, jog pats gali veikti efektyviau.
Tuščias metimas
„Sakyčiau, jie jaučiasi tarsi apsaugos, kurias pastatai atsivedęs vaikus žaisti boulingo, kad nebūtų tuščių metimų, – sakė Brianas Katulisas iš kairiosios pakraipos organizacijos „Center for American Progress“. – Tik šiuo atveju tuščias metimas yra karas su Iranu arba branduolinė raketa iš Šiaurės Korėjos.“
Kol užsienio politikos komanda stengiasi keisti prioritetus, strategijas, valstybės sekretorius Mike'as Pompeo buvo įsuktas į sujudimą su Ukraina.
Praėjusį penktadienį M. Pompeo teigė neturėjęs laiko susipažinti su visa informacija. Šaltinio teigimu, praėjusį pirmadienį M. Pompeo bendravo telefonu su Ukrainos prezidentu. Valstybės departamento pareigūnai kol kas neatsiliepė į prašymą pateikti komentarą.
Neseniai D. Trumpo atleistas patarėjas saugumo klausimais Johnas Boltonas padidino įtampą, pareiškęs, kad JAV prezidento pagyros dėl sėkmingų derybų su Šiaurės Korėjos lyderiu Kim Jong Unu – ne tokios jau sėkmingos.
Boltonas išsakė savo nuomonę
Kalbėdamas Strateginių ir tarptautinių studijų centre J. Boltonas sakė, kad Pchenjanas nesutiko sustabdyti branduolinių ginklų programos ir be didesnio spaudimo niekada nesutiks atiduoti turimų atsargų.
J. Boltonas patikino, kad tolimojo nuotolio balistinė raketa nebuvo paleista ir branduoliniai bandymai buvo sustabdyti ne dėl Amerikos diplomatinių pastangų, o todėl, kad Šiaurės Korėjoje baigti branduoliniai ir dabar šalis gali gaminti kovines galvutes su branduoliniu užtaisu ir raketas.
„Tai nėra geras ženklas, tai ženklas, kad yra pagrindo nerimauti“, – pabrėžė jis.
J. Boltonas patarė prezidentui atsisakyti planuoto susitikimo su Talibano lyderiais „Camp David“ rezidencijoje užbaigti derybų dėl karo Afganistane pabaigos. Pasak dviejų su šia sritimi susijusių šaltinių, D. Trumpas sutrukdė savo paties taikos procesui, pasiūlydamas, kad susitarimas būtų užbaigtas prezidento rezidencijoje.
Irano iniciatyva
Kito šaltinio teigimu, prezidento strategija baigėsi politine painiava. Kai JAV norėjo suformuoti koaliciją iš šalių ir pradėti įgyvendinti saugumo iniciatyvą – stebėti tanklaivių judėjimą Persijos įlankoje, taip siekiant įspėti Iraną, Prancūzija ir Vokietija neprisijungė, baimindamosi būti įtrauktos į karą. Jos ėmėsi įgyvendinti savo iniciatyvas.
Kitas pavyzdys – „Huawei Technologies Co.“ atvejis, kai JAV pareiškė, kad tai kelia grėsmę šalies nacionaliniam saugumui ir gali sutrukdyti dalintis žvalgybiniais duomenimis su šalimis, kurios naudojasi kompanijos G tinklo technologijomis.
Ne vieną mėnesį M. Pompeo su komanda siekė įtikinti valstybes nusigręžti nuo „Huawei“, tačiau pastangos sulaukė mažai pasekėjų. Pasak artimai su diskusijomis susipažinusio asmens, įprastesnė reakcija – kai ilgametės partnerės, kaip antai, Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė, pasako amerikiečių derybininkams, kad jų žodžiu tiesiog negalima pasitikėti, kad jie nerimauja, jog D. Trumpas gali numoti ranka į saugumą, siekdamas prekybinio sandorio su Kinija. Arba gali paprasčiausiai persigalvoti.
Nepasitenkinimas tarp D. Trumpo užsienio politikos formuotojų kyla ir dėl Irano – diplomatai ne kartą stengėsi, tačiau jiems nepavyko įtikinti, kad D. Trumpas mažina JAV įtakingumą, sakydamas, kad problema su Teheranu kyla iš esmės dėl dviejų dalykų – dėl Irano branduolinės ir balistinių raketų programų.
Bėda ta, kad M. Pompeo pateikė 12 reikalavimų, apimančių kur kas daugiau klausimų.
D. Trumpo atsisakymas ginti šį reikalavimų sąrašą yra naujausias įrodymas, jog JAV lyderis nebendrauja su savo aukščiausio lygio patarėjais. Dėl to net vadinamojo prezidento maksimalaus spaudimo šalininkai jį (prezidentą) kritikuoja.
„Administracijoje girdisi daug nepasitenkinimo dėl to, kaip prezidentas kalba apie Iraną, ir norima paspausti jį laikytis programos. Žinau, kad nerimaujama, kad kai jis to nedaro, mažina JAV įtakingumą derybose“, – sakė Demokratijų gynimo fondo Vašingtone generalinis direktorius Markas Dubowitzas, kuris buvo vienas iš pagrindinių JAV prezidento administracijos patarėjų, formuojant maksimaliai griežtas sankcijas.
Pompeo dilema
Tarp dviejų ugnių atsidūrė M. Pompeo – jis vienas ištikimiausių prezidento rėmėjų, o tuo pačiu stengiasi apsaugoti su juo dirbančius diplomatus.
Anot dviejų šaltinių, M. Pompeo dar neišreiškė paramos buvusiai JAV ambasadorei Ukrainoje Marie Yovanovitch, kurią D. Trumpas apšmeižė pokalbio telefonu su V. Zelenskiu metu, jis siekia apsaugoti ją nuo prezidento šalininkų išpuolių, taip pat ir nuo D. Trumpo jaunesniojo, kuris pareikalavo jos atleidimo. M. Yovanovitch paliko postą dviem mėnesiais anksčiau, tačiau priklauso diplomatinei tarnybai.
JAV Valstybės departamento pareigūnai giria M. Pompeo, nes jis įtikino Baltuosius Rūmus paskirti į daugelį ambasadų būtent diplomatus, o ne politikus, neturinčius darbo užsienyje patirties, jis pasamdė specialių atstovų spręsti esminius Šiaurės Korėjos, Irano ir Afganistano klausimus, nors dalį jų prezidento šalininkai vadina nusiteikusiais prieš D. Trumpą.
Likus kiek daugiau nei metams iki prezidento rinkimų, D. Trumpui reikalinga didelė užsienio politikos pergalė. O Valstybės departamento pareigūnai ima suvokti – kai prezidentas pasiryžęs eiti savo keliu, net tokie įtakingi pagalbininkai kaip M. Pompeo, ilgiausiai nacionalinio saugumo kabinete išdirbęs narys, neturės didelės įtakos.
Tai iškilo aikštėn rugpjūtį, kai D. Trumpas nustebino patarėją Šiaurės Korėjos klausimais Stepheną Bieguną savo sprendimu susitikti su Kim Jong Unu Pietų ir Šiaurės Korėjos pasienyje.
„Kiek gali padaryti M. Pompeo, – klausia Georgetowno universiteto Edmundo A. Walsho užsienio politikos dėstytoja Elizabeth Saunders. – Ši administracija nevertina diplomatijos, sąjungininkų, o jei padarytų per daug, jis patektų į nemalonę.“