Pasikėsinimas buvo planuojamas mėnesius, metus slapta aptarinėtas, derintas, jam ilgai ruoštasi. Kareivių ryžtas stiprėjo, daugėjant vokiečių kariuomenės pralaimėjimų, galiausiai postūmiu tapo tai, kad Hitleris, nepaisydamas savo generolų patarimo, panoro vienu metu užkariauti Stalingradą ir Kaukazą.
Lemiamu veiksniu tapo visos vokiečių kariuomenės sutriuškinimas prie Stalingrado. Hitleris turėjo pasitraukti, rašo straipsnio autorė.
Pasikėsinimą planavo vokiečių kariškis, teisininkas Fabianas von Schlabrendorffas ir vokiečių kariuomenės generolas majoras Henningas von Tresckow.
H. von Tresckow įkalbėjo vyriausiąjį vadą Guntherį von Kluge pakviesti fiurerį į Smolenską. Paabejojęs Hitleris vis tik atvyko į Smolenską 1943 m. kovo 13 d.
F. von Schlabrendorffas ir H. von Tresckow supakavo sprogmenį į dėžutę, o per pietus H. Von Tresckow paprašė Hitlerį lydėjusio Heinzo Brandto perduoti tariamą dovaną pulkininkui Hellmuthui Stieffui.
„Lėktuvas pakilo, o F. von Schlabrendorffas ir H. von Tresckow laukė pranešimo apie jo sudužimą. Po poros valandų buvo pranešta, kad Hitleris atvyko į savo butą–štabą. Kažkas įvyko ne taip, kaip buvo planuota, suokalbininkai susidūrė su problema. Ne gana to, kad pasikėsinimas nepavyko, dabar jiems teko laukti jo išaiškinimo“, – rašo S. Grothe.
H. Von Tresckow paskambino H. Brandtui ir paprašė neperduoti dėžutės H. Stieffui, o kitą dieną pats ją paėmė iš fiurerio buto–štabo. H. Von Tresckow sugebėjo atidaryti dėžutę ir pamatė, kad sprogmuo suveikė, tik detonatorius neužsidegė. Atlikę bandomuosius sprogdinimus suokalbininkai žinojo, kad to priežastis galėjo būti šaltis.
H. von Tresckow nepasidavė. Jis perdavė dėžutę Rudolfui Christophui von Gersdorffui, kuris buvo aprūpinęs juos sprogmeniu, o dabar pats norėjo įvykdyti dar vieną pasikėsinimą į Hitlerį, šiam kovo 21 d. lankantis tarybinio trofėjinio ginklo parodoje Berlyne. Tačiau pasikėsinimas irgi nepavyko.
Vėliau R. Ch. von Gersdorffas vadovavo priežiūros tarnybai ekshumuojant lenkų kareivių Katynėje palaikus iš masinės kapavietės, rastos Vermachto atstovų.
„Kaip išsiaiškino mano draugai ir aš, tai – lenkų karo belaisviai iš tų lenkų kavalerijos pulkų, kurie kovojo ne prieš Vokietiją, o tik prieš Rusiją“, – rašė F. von Schlabrendorffas.
Propagandos ministras Josephas Goebbelsas norėjo pasinaudoti žinia apie tūkstančius į pakaušį nušautų kareivių, kad paviešintų Sovietų Sąjungos žvėriškumą ir taip suskaldytų antihitlerinę koaliciją. Bet Stalinas dėl nusikaltimo apkaltino vokiečius, o karo pabaigoje įtraukė punktą apie sušaudymą Katynėje į kaltinamąją išvadą Niurnbergo procese.
Rašytojo Thomaso Urbano nuomone, tai, kad šis puntas nebuvo išnagrinėtas, susiję su F. von Schlabrendorffu. Jis įtikino amerikiečius tyrėjus, kad vokiečių apkaltinimas Katynės byloje pakenks procesui, nes trūksta įrodymų, ir nurodė liudytoju R. Ch. von Gersdorffą. Jo ataskaita kompromitavo sovietų pusę, bet veikiausiai tai nedomino Vakarų didžiųjų valstybių, taigi ataskaita atsidūrė archyve. Sovietų Sąjunga pripažino savo kaltę tik 1990 m.