Katastrofiški gyvosios jėgos ir technikos nuostoliai reiškia, jog Rusijai prireiks mažiausiai dešimtmečio, kad atstatytų kariuomenę iki prieškarinio lygio – ir tai tik tuo atveju, jeigu nebus jokių apribojimų, susijusių su prieiga prie užsienyje gaminamų komponentų ir technologijų, mano Markas Galeotti, tyrinėjantis Rusijos ginkluotąsias pajėgas nuo XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos.
Todėl, nepaisant Vakarų Europos šalių nuogąstavimo, Rusija bus fiziškai nepajėgi pradėti karinius veiksmus kur nors kitur, mano knygų „We Need to Talk About Putin“ ir „Putin’s Wars: From Chechnya to Ukraine“ autorius, Karališkojo jungtinio gynybos tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, Londono universiteto koledžo Slavistikos ir Rytų Europos studijų katedros garbės profesorius.
Prieš doktriną
Pradėjęs nuo savo pirmosios karinės kampanijos (Antrasis Čečėnijos karas), V. Putinas, matydamas kovinių veiksmų eigoje paaiškėjusius trūkumus, gerino ginkluotąsias pajėgas. Reformos tiek ginkluotės, tiek kariuomenės organizavimo srityje buvo vykdomos ir po karo su Gruzija, ir po Krymo aneksijos bei kovinių veiksmų Ukrainos rytuose 2014–2015 m., „Business Insider“ duoto interviu metu pareiškė M. Galeotti.
„Faktiškai jis 22 metus kūrė karinę struktūrą ir paskui [įsiveržęs į Ukrainą] ją tiesiog sunaikino“, – mano ekspertas.
Karas šalyje, turinčioje 40 mln. gyventojų, – tai „labai rimtas konfliktas, mažiausiai regioninis karas“. Ir, vadovaujantis Rusijos karine doktrina, jam turi būti ilgai ruošiamasi, paaiškino M. Galeotti: būtina parengti kruopščiai struktūriškai apibrėžtą planą, nustatyti aiškią vadovavimo vertikalę, sutelkti viską, ko reikia – nuo karių iki technikos ir šaudmenų. Pasiruošimas tokiai kampanijai trunka ne vieną mėnesį, o prasidėti ji turi nuo masinio apšaudymo raketomis ir artilerija, kad dar prieš įvedant pajėgas į priešo teritoriją būtų nuslopinti pagrindiniai pasipriešinimo židiniai. Kampanija turi turėti aiškią vadovavimo struktūrą, vieningą viziją, kaip laimėti karą.
Nieko panašaus nebuvo: nei vieningo vadovavimo, nei ilgalaikio planavimo, nei reikalingų išteklių, reziumavo M. Galeotti. Rusijos daliniai įsiveržė į Ukrainą iš trijų pusių, ir Vakarų specialiosios tarnybos iki 2022 m. rudens negalėjo suprasti, kas vadovauja karui Ukrainoje ir ar apskritai yra vienas pagrindinis vadas. Ukrainos specialiosios tarnybos negalėjo iki galo patikėti, kad tokia neparuošta kariuomenė pradės karą, nors Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir įspėjo apie Rusijos planuojamą įsiveržimą.
2022 m. vasario mėnesio viduryje Ukrainos žvalgyba stebėjo Rusijos teritorijoje įstrigusių tankų ir šarvuočių kolonas, kareivius, kurie degalus ir kitus reikmenis mainė į alkoholį, savotišką Potiomkino kaimą – dešimtys tankų, saugomi nedidelio būrio, bet be mechanikų ir tankistų, rašė dienraštis „The Washington Post“, cituodamas amerikietiškus ir ukrainietiškus šaltinius.
„Jokios realios koncepcijos, koks tai bus karas, nebuvo, nes V. Putinas nemanė, kad tai iš tikrųjų bus karas, – nurodė M. Galeotti. – Panašu, kad jis nuoširdžiai tikėjo, jog liaudis negins Ukrainos, neva tai žlugusi valstybė, kuri subyrės nuo pirmo stumtelėjimo.“
Pakirsta galia
Bet to nenutiko, ir Rusijos nuostoliai Ukrainoje tapo katastrofiški. Vadovaujantis nutekintais Pentagono dokumentais, Rusija iki kovo mėnesio pradžios galėjo netekti nuo 189 500 iki 223 tūkst. žmonių, įskaitant 43 tūkst. žuvusiųjų karinių veiksmų metu. Tai daugiau nei visa karinė grupė, paruošta invazijai surengti. Be to, Rusijos kariuomenė neteko elitinių dalinių – kai kurių atskirų specialiosios paskirties brigadų nuostoliai siekė 90–95 proc. Remiantis svetainės „Oryx“, fiksuojančios dokumentais patvirtintus atvejus, informacija, taip pat prarasti 10 038 karinės technikos vienetai, įskaitant daugiau nei 1 900 tankų, 830 šarvuotųjų transporterių ir beveik 2 300 pėstininkų kovos mašinų.
Vis dėlto Ukrainos šalininkės Europoje – Baltijos šalys, Rytų Europos valstybės, į NATO įstojusi Suomija – baiminasi, kad V. Putinas ir jo režimas gali pulti ir jas. Lenkijos, Čekijos ir Slovakijos ministrai pirmininkai pirmadienį žurnale „Foreign Affairs“ parašė: „Būtina rimtai atsižvelgti į mūsų perspėjimą: jeigu Rusija laimės ir Ukraina žlugs, gali ateiti Vidurio Europos eilė. Pergalė prieš Rusiją Ukrainoje pasiųs aiškų signalą, kad mūsų regione nėra vietos įšaldytiems konfliktams ir nesibaigiantiems karams.“
Konflikto įšaldymas leis Rusijai persigrupuoti ir atkurti savo ginkluotąsias pajėgas, toliau tęsiant politinį karą ir eksportuojant savo imperinę ideologiją, mano ministrai pirmininkai. Anot M. Galeotti, Rusijos karinė galia – radikaliai pakirsta, o V. Putinas didžiąja dalimi „sunaikino Rusijos karines struktūras“.
„Net jeigu karas baigsis rytoj, mano manymu, reikės dešimtmečių, norint atkurti Rusijos ginkluotąsias pajėgas iki 2022 m. sausio mėnesio lygio. Ir tai tik tuo atveju, jeigu Rusija turės tam būtinų pinigų ir prieigą prie kompiuterinių lustų bei visų kitų reikalingų dalykų, o tai, tiesą sakant, gana abejotina“, – samprotavo M. Galeotti.
Nieko neišmoko
Per 14 karo mėnesių V. Putinas ir Rusijos karinė vadovybė faktiškai nieko neišmoko, mano ekspertas. Rusijos prezidentas netgi nesuprato to, ką suprato Josifas Stalinas Antrojo pasaulinio karo Rytų fronte pradžioje: po katastrofinių Raudonosios armijos nuostolių J. Stalinas suprato, kad jam reikia pasitraukti į šalį ir leisti generolams pasipriešinti vokiečių puolimui. O V. Putinas toliau jiems vadovauja. Netgi pasitaikė atvejų, kai jis įsakinėjo priešakinėje linijoje esantiems vadams – mažiausiai keletą kartų 2022 m. gegužės ir rugsėjo mėnesiais. Apie tai rašė Vakarų laikraščiai, remdamiesi JAV žvalgybos duomenimis ir perimtais Rusijos karininkų pokalbiais.
„Problema ta, kad generolai neturi galios daryti tai, ką jie, tikėtina, mano esant būtina padaryti“, – sakė M. Galeotti ir pateikė klasikinį pavyzdį – 2023 m. sausio mėnesį buvo pakeistas už invaziją į Ukrainą atsakingas vadas. Vietoje Sergejaus Surovikino, į šį postą paskirto vos prieš tris mėnesius, naujuoju vadu tapo Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas. S. Surovikinas teisingai suprato, kad po atsitraukimo iš Chersono būtina stiprinti gynybą, siekiant atremti Ukrainos kontrpuolimą, bet V. Putinas jį pakeitė, „nes jis buvo nepakankamai agresyvus“.
Maskva „pakeitė kompetentingiausią vadą [S. Surovikiną] ir paskyrė nekompetentingą“, sausio mėnesį sakė Dara Massicot, „Rand Corporation“ vyresnioji tyrėja. Jeigu S. Surovikinas nedarė strateginių klaidų, tai V. Gerasimovas ir jį oficialiai paskyręs gynybos ministras Sergejus Šoigu yra atsakingi už prastą pasirengimą ir nesėkmingą karinės operacijos eigą, tvirtino ji.
Atsižvelgdamas į pirmiau paminėtus faktus, M. Galeotti mano, kad operacija Ukrainoje – „paskutinis V. Putino karas“, net jeigu nesvarstysime valdžios netekimo tikimybės: „Manau, kad jis neturės karinių galimybių naujoms operacijoms, išskyrus labiausiai ribotas.“