Tiesa, žurnalistai nesiejo „Lazarus Group“ su Kim Jong Uno režimu, kas visiškai suprantama. Šiaurės Korėja daugelį metų naudojasi tokių nusikaltėlių ir banditų paslaugomis. Bent čia atsiskyrėlė valstybė pirmauja.
Daugėja įrodymų, kad ir kitos valstybės, konkrečiai – Rusija, vis dažniau pasitelkia įvairiems savo planams organizuoto nusikalstamumo grupes, kurios kartais tampa netgi samdomais žudikais.
Ryšiai su gangsteriais
Nėra abejonių, kad Šiaurės Korėja įtraukė organizuotus nusikaltėlius į valstybės institucijų veiklą. Jos liūdnai pagarsėjęs „Bureau 39“ iš tiesų yra valstybinis mafijos biuras, nelegaliais būdais renkantis išteklius valstybei remti (ypač jos branduolinei programai), importuoti prabangos prekes valstybės pareigūnams.
Valstybinė pinigų kalykla padeda gaminti aukščiausios kokybės padirbtus bankų pranešimus pasaulyje, o valstybei priklausanti draudimo įmonė „Korea National Insurance Corp.“ (KNIC) nuolat organizuoja su draudimu susijusias apgaules užsienyje.
Buvęs diplomatas Yong Ho, kuris buvo aukščiausio rango pareigūnas, dezertyravęs iš šalies per 20 metų, šiais metais pareiškė, kad tokios suktybės kasmet atneša Pchenjanui „dešimtis milijonų dolerių“ (2009 m. KNIC direktoriai Singapūre padovanojo tuometiniam šalies valdovui Kim Jong Ilui gimtadienio proga 20 mln. dolerių grynaisiais).
Posūkis į kibernetinius nusikaltimus – logiškas žingsnis. Tai pigu, potencialiai pelninga, nereikia fizinio kontakto. Kibernetinis nusikaltimas – ideali operacija neturtingam, atsiskyrusiam parijui. Kitos valstybės mokosi iš Pchenjano pavyzdžio, tik elgiasi kiek subtiliau.
Į pagalbą pasitelkia nusikaltėlius
Priešingai nei Šiaurės Korėja, jos sudaro sandorius su nusikalstamu pasauliu, o ne pačios organizuoja nusikalstamas institucijas. Šiaip ar taip, gangsteriai turi gebėjimų ir sugebėjimų, kurie gali praversti žvalgybos agentūroms ir slaptoms operacijoms šiuolaikiniame pasaulyje – ar norint slapta pergabenti prekes, žmones per sieną, ar tiesiog įsodinti kulką valstybės priešui į kaktą.
Žinoma, kad žvalgybos agentūros nuo senų laikų karts nuo karto pasitelkdavo į pagalbą nusikaltėlius. Sicilijos mafija padėdavo amerikiečiams prieš sąjungininkų įsiveržimą į Siciliją 1943 m. Praėjusio amžiaus dešimtą dešimtmetį Pakistano žvalgybos agentūra „Inter-Services“ pasitelkė nusikalstamą organizaciją „D-Company“, organizuodama teroro išpuolius į Indiją.
Iš esmės tokie ryšiai gana reti, jie – daugiau būtinybė nei strategija. Juk nusikaltėliai pirmiausia galvoja apie save ir nėra iki galo patikimi.
Ir vis tik valstybės vis dažniau ima naudotis nusikalstamų grupuočių paslaugomis. Pavyzdžiui, Turkijos saugumo pajėgos metė heroinu prekiaujančias gaujas prieš Kurdistano darbininkų partiją, kad prasiskverbtų į turkų išeivių bendruomenes.
Pekinas pasitelkia kinų nusikalstamas grupuotes protestuotojų bauginimui ir žvalgybos duomenų rinkimui užsienyje. O kai Irano revoliucinė gvardija 2011 m. norėjo nužudyti Saudo Arabijos ambasadorių Amerikoje, jie pasamdė Meksikos narkotikų kartelio žudiką (iš tiesų jis buvo Kovos su narkotikais administracijos agentas).
Dažniausiai į gangsterius kreipiasi rusai, kovojantys politinį karą prieš Vakarus. Turint omenyje, kad jų žvalgybos tarnybos šiuo metu yra pasiekusios Šaltojo karo lygį, atrodo ironiška, kad jiems reikia tokių mėgėjiškų pagalbininkų. Jų operacijos dažnos ir tokios ambicingos, bet net jiems kartais prireikia papildomų pajėgų.
Maskvos nusikaltėlių mobilizavimas
Kai kurie atvejai, kai Rusija pasitelkė į pagalbą nusikaltėlius, puikiai žinomi. Pavyzdžiui, Krymo aneksiją, o vėliau prasidėjusį nepaskelbtą karą Ukrainos Donbaso regione vykdė ne tik Rusijos specialiosios pajėgos, bet ir vietos gangsteriai, vadinamieji „savanoriai“.
Be to, prie daugelio rusų kibernetinių išpuolių, ypač didesnio masto, prisidėjo ir mobilizuoti nusikaltėliai programišiai (iš tiesų Federalinės saugumo tarnybos (FST) kibernetinės žvalgybos skyrius pasamdė kompiuterinių įsilaužėlių, kurie galėjo rinktis – paklusti ar sėsti į kalėjimą).
Tiesa, dauguma valstybės remiamų nusikaltėlių išpuolių neiškyla į viešumą. Vis dažniau, o ypač Europoje, vietos kontržvalgybos tarnybos mano, kad gangsteriai kartais talkina Rusijai. Vieni dirba Rusijos valdžiai savo noru, kitais atvejais nusikaltėliai tampa pagalbininkais to nežinodami, manydami, kad padeda rusų nusikalstamai grupuotei.
Būna ir taip, kad jiems pateikiamas pasiūlymas, kurio jie negali atsisakyti. Dažnai tai rusai ar ne rusai, turintys verslo ar asmeninių interesų Rusijoje – šiuo faktu Kremlius gali pasinaudoti.
Dažniausiai sunku atsekti tiesioginę sąsają tarp nusikaltėlių ir Rusijos valdžios, bet yra atvejų, kai politiškai naudingi motyvai matomi plika akimi. Turkų žvalgybos teigimu, Stambule rusų gangsteriai nužudė čečėnų sukilėlius rėmusius asmenis. Visai neseniai Ukrainoje čečėnas gangsteris bandė nužudyti antirusiškų pažiūrų kariuomenės viršininką.
Čekijoje pareigūnai įspėja dėl sąsajų tarp rusų žvalgybos ir abejotino verslo, susijusio su korupcija ir pinigų plovimu. Suomijoje saugumo policija įtaria, kad rusų nusikaltėliai perka strategiškai patogiose vietose esančius sklypus, iš kurių būtų patogu stebėti ar net pulti karinius objektus.
Nusikaltėliai kompiuterių įsilaužėliai pasitelkiami tiek informacijos vagystėms, tiek kibernetiniams išpuoliams. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas netgi yra užsiminęs, kad štai tokie „patriotiškai nusiteikę“ kibernetiniai nusikaltėliai galėjo įsilaužti į JAV demokratų partijos Nacionalinio komiteto kompiuterius.
Pamenate brunetę gražuolę Anną Chapman iš nusikalstamo rato, kurios tapatybę Rusijos šnipai susekė 2010 m. JAV? Galimas grupuotės vadas ir rimčiausias komandos narys buvo Pavelas Kapustinas, pasivadinęs Christopheriu Metsosu.
Kai FTB galiausiai ėmė jo ieškoti, jo jau nebebuvo šalyje. Vėliau jį sulaikė Kipre, paleido už užstatą, o jis dingo. Anot žvalgybos tarnybų šaltinių, greičiausiai jį iš Kipro išvedė prekiautojai žmonomis, tiesiai CŽA iš panosės.
Nusikaltėlių įdarbinimu kvepia ir provokatyvus FST reidas į Estijos pasienį 2014 m., kurio metu pagrobė estų apsaugos tarnybos karininką Estoną Kohverį.
Jam pateikė kaltinimus šnipinėjimu, paskui Estijos kalėjime iškeitė į rusų šnipą. Bet atrodytų, kad svarbiausias tikslas buvo sutrukdyti jam susekti cigarečių prekeivių grupuotę. FST saugomi nusikaltėliai gabendavo per sieną cigaretes be mokesčių arba nelegaliai. Manais rusai gaudavo atitinkamas sumas, kurios galėdavo būti panaudojamos atsilyginti draugams ar paremti patogius politinius judėjimus, neatskleidžiant Maskvos prisidėjimo.
Pavojingas pirmas žingsnis
Tad kas gi čia blogo? Kodėl visiems, taip pat ir Vašingtonui, neįsitraukus į gangsterių šnipų žaidimą? Jau nekalbant apie etinius dalykus, yra ir politinė kaina. Nusikaltėliai – nepatikimi agentai, bet kada galintys neprofesionaliai pasielgti, o sučiupti mielai išklos viską, ką žino, kad tik bausmė būtų mažesnė.
Pchenjanas neturi patikimumo ar kreditingumo, kurį galėtų prarasti, bet kitos valstybės, susidėjusios su nusikaltėliais, rizikuoja tapti atstumtosiomis.
Yra ir atsakomojo smūgio rizika. Valdžios pareigūnai svarsto, kaip pasitelkti nusikaltėlius, o nusikaltėliai rezga planus, kaip išnaudoti valstybę. Rezultatas dažnai būna uždaras tolimesnės korupcijos ir nusikalstamumo ratas.
Kai kanadietis karinio jūrų laivyno karininkas, jaunesnysis leitenantas Jeffrey‘is Delisle‘as pradėjo pardavinėti informaciją Rusijai, jam pateikė Maskvos pageidaujamų įsigyti paslapčių sąrašą. Laikui bėgant sąrašą netikėtai praplėtė.
Maskva norėjo sužinoti, ką kanadiečiai žino apie šalyje veikiančius Rusijos gangsterius. Šito reikėjo ne tiek pačiam Kremliui, kiek kažkas iš vadų pamanė, kad tokią informaciją būtų galima parduoti nusikaltėliams.
Bet tai vadinamojo hibridinio karo amžius, kai nusitrina ribos tarp karo ir taikos, tarp to, kas vieša ir kas slapta, tarp šnipinėjimo ir informacijos.
Kas gali būti hibridiškiau už gangsterius? Artimoje ateityje jie dalyvaus ne tik šešėliniame kare tarp Rusijos ir Vakarų, bet ir daugelyje geopolitinių nesutarimų tarp valstybių, kurios ieško papildomų priemonių – nuo šnipinėjimo iki nusikalstamo pasaulio atstovų.
