Tikrai nemažai istorijų, kurios skamba taip neįtikėtinai, jog sunku patikėti, kad jos neišgalvotos. Kad ir pasakojimas apie Cher Ami (liet. brangi draugė) – mažą balandėlę, kurios nuskraidinta žinutė padėjo nuo draugiškos ugnies išgelbėti beveik 200 vyrų gyvybes, rašo allthatsinteresting.com.
Karo balandžiai
Karo balandžiai karo metais buvo itin populiarūs. Jų gebėjimas skristi praktiškai nepastebėtiems buvo bene pagrindinė priežastis juos išnaudoti žmonių reikmėms.
Gavę užduotį pristatyti žinutę, pašto balandžiai būdami paleidžiami skrydžiui. Apie jų nusileidimą kelionės tikslo vietoje pranešdavo skambutis, jis ir perspėdavo balandinės prižiūrėtoją paimti laiškelį ir perduoti tam, kam jis skirtas.
Cher Ami – vienas iš pašto balandžių, kurių paslaugomis Pirmojo pasaulinio karo naudojosi Jungtinių Valstijų kariuomenės Ryšių pajėgos. Pašto balandžiai karo metais buvo neįkainojami, jiems patikimumu negalėjo prilygti nė viena to meto komunikacijos technologija. Radijo ryšys buvo nepatikimas, nes imtuvai buvo gana dideli ir priklausomi nuo laidų. Pašto balandžiai, nors ir ne itin populiari komunikacijos priemonė, karo metais įrodė esantys nepakeičiami. Balandis skrenda maždaug 80 kilometrų per valandą greičiu, taigi, greitis tikrai įspūdingas.
Vokiečiai, supratę šių paukščių jų kėslams keliamą grėsmę, pradėjo šaudyti visus iš eilės: juk negalėjo žinoti, kuris iš jų skraidina svarbią informaciją, skelbiama portale worldwar1centennial.org.
Herojiškas Cher Ami poelgis
1918 metų spalio 13 dieną majoras Charlesas White‘as Whittlesey‘is susivokė atsidūręs nepavydėtinoje situacijoje – kartu su 550 savo vyrų suprato atsidūręs priešo teritorijoje. Iš visų pusių juos supo vokiečiai, pabėgti nebuvo jokių galimybių. Išnaudoję visas turėtas atsargas, liko laukti praktiškai neišvengiamos prapulties.
Tada, tarsi jų padėtis dar būtų nepakankamai beviltiška, į juos pradėjo šaudyti – savi. Žinoma, ne specialiai – paprasčiausiai palaikė juos vokiečių kariais.
Spalio 4 dieną amerikiečių sunkioji artilerija per klaidą pradėjo bombarduoti vadinamojo prarastojo bataliono pozicijas. Buvo nukauta 30 vyrų. Majoras Ch. White‘as Whittlesey‘is su siaubu stebėjo, kaip, bebandant atsilaikyti prieš vokiečius, iš dangaus krinta vokiečių pašauti paukščiai. Atsargos seko, aukų skaičius augo.
Majoras bandė savo pajėgoms pasiųsti žinutę, tačiau nesėkmingai – jas nuolat perimdavo vokiečiai arba ryšys tiesiog nutrūkdavo. Taigi, vadas nusprendė griebtis paskutinio šiaudo ir pasitelkti senovinę žinučių perdavimo technologiją – pašto balandžius.
Pirmasis jo pašto balandis, turėjęs nunešti žinutę „Daug sužeistų. Negalime evakuotis“, buvo nušautas. Antrasis karvelis su dar baisesne žinute „Daug sužeistų. Atsiųskite pagalbą“ sulaukė tokio paties kruvino likimo. Trečiasis karvelis perdavė neteisingas koordinates, tad, užuot sulaukę pagalbos, vyrai sulaukė naujos atakos.
Galiausiai, sukaupęs paskutinius likusios vilties likučius, majoras atsigręžė į paskutinį likusį balandį, žinomą prancūzišku vardu Cher Ami. Popieriaus skiautėje jis parašė, kaip tada manė pats, paskutinę žinutę savo gyvenime: „Esame šalia kelio lygiagrečiai 276.4. Mus apšaudo mūsų pačių artilerija. Meldžiame liautis“.
Susuktą lapelį jis įdėjo į prie balandžio kaklo pririštą dėkliuką ir išlydėjo Cher Ami į kelią.
Per plauką
Kai Cher Ami pakilo savo gyvenimo skrydžiui, ją iš karto pastebėjo vokiečiai ir pradėjo šaudyti. Viena kulka pataikė, šūvis tik per plauką netapo mirtinu, tačiau paukštis sugebėjo tęsti savo misiją. Lygiai po 25 minučių pašto balandis pristatė žinutę, tokiu būdu išgelbėdamas 195 slėnyje priešų įkalintus karius.
Nors majoro Ch. White‘o Whittlesey‘io kova pasibaigė, Cher Ami tik prasidėjo.
Jos vos ore nepakirtusi kulka paliko mirtiną žaizdą. Kulka pataikė tiesiai į krūtinę, po šūvio ji liko viena akimi akla, neteko vienos kojos. Kai atskrido, koja praktiškai laikėsi ant vienos sausgyslės, paukštis buvo paplūdęs krauju.
Kariuomenės medikai iš paskutiniųjų kovojo už paukščio gyvybę – balandėlė tapo tikra 77-osios pėstininkų divizijos heroje. Nors ir nepavyko išsaugoti jos kojos, paukščiui iš medžio pagamino mažytį protezą, kad jis galėtų stovėti. Kai pakankamai susistiprėjo ir atgavo jėgas, Cher Ami buvo išsiųsta į Jungtines Valstijas.
Už tarnybą savo šaliai ji buvo pagerbta kaip Ryšių skyriaus talismanas, apdovanota „Coix de Guerre“ medaliu bei aukso medaliu, kurį skyrė Amerikos lenktyninių karvelių augintojų asociacija.