Ši premija kasmet sukelia tarptautinius skandalus, ją skiriantis Nobelio premijos komitetas aršiai kritikuojamas, o taikdariais skelbiami karą propaguojantys asmenys arba nesantaikos plėšomos organizacijos. Anot A. Jokubaičio, premija jau savaime pasmerkta ginčui.
„Tame ir slypi jos paradoksalumas: Taikos premija, kuri turėtų visus sutaikyti, iš tikrųjų negali to padaryti. Tai vyksta todėl, kad taika yra politinis reikalas, o politika yra neįsivaizduojama be skirtingų interpretacijų. Tad jei norėjai taikos – nereikėjo įsteigti Taikos premijos“, – svarstė politologas.
„Serga“ ir Nobelio, ir Lietuvos nacionalinės premijos
2013 m. Nobelio premijų viktorinoje visame pasaulyje buvo du pagrindiniai favoritai – Higgso bozonas fizikos srityje ir Malala Yousafzai taikdarystės srityje. Kai Fizikos premijos spėlionės pasitvirtino, tikėtasi, kad Taikos prizas atiteks M. Yousafzai. Tačiau Nobelio premijų komitetas turėjo savo nuomonę – prizas skirtas Cheminių ginklų draudimo organizacijai (OPCW) už pastangas mažinti cheminių ginklų atsargas pasaulyje.
Daug kas apie šią organizaciją net nebuvo girdėjęs, o kadangi cheminiai ginklai po išpuolių Sirijoje tapo viena skaudžiausių 2013 m. aktualijų, mažai kas drįso ginčyti šį sprendimą. Kasmet po apdovanojimų užverdantys ginčai aprimo kur kas anksčiau. Tiesa, A. Jokubaičio nuomone, buvo metas, kai herojų būta nepaprastai daug, tačiau šįkart laimėtojo galėjo ir apskritai nebūti.
„Premijų komitetas turi veikti kiekvienais metais ir kažkam tą premiją skirti. Manau, kai nėra ryškios asmenybės, kurią būtų galima pagerbti, nereikėtų premijos skirti taip biurokratiškai – vien todėl, kad reikia. Deja, Lietuvoje nacionalinės premijos „serga“ ta pačia liga. Nenorėčiau minėti pavardžių, bet man dažnai kyla klausimas: ar tikrai reikėjo ją skirti?“ – dėstė A. Jokubaitis.
Gal tegu skiria prizą visai žmonijai?
Neaiškių Nobelio taikos premijų laimėtojų būta daug. Pradedant už šimtų žydų mirtį atsakingu Cordellu Hullu 1945 m., tęsiant Vietnamo karo taip ir neužbaigusiu Henry Kissingeriu 1973 m., už Sausio 13-ąją atsakingu Michailu Gorbačiovu 1990 m. ir baigiant Europos Sąjunga (ES) 2012 metais. Pastarojo laimėjimo sukelta ginčų audra netyla iki šiol.
2012 m. Nobelio komiteto pirmininkui Thorbjornui Jaglandui paskelbus, kad premija atiteko ES, daugelis nesuprato, už ką ji gali būti verta taikdarės titulo. Buvo net tokių, kurie T. Jaglandui grasino teismais. Nominaciją pasiūlęs T. Jaglandas gynėsi, kad pasirinkimas visiškai atitinka paties Alfredo Nobelio nustatytus kriterijus, o ES nors ir nebuvo vienintelis veiksnys Europos susivienijime, jos indėlio svarba – neginčijama.
„ES buvo labai svarbi Europos susivienijimo procese. Pirmiausia tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Kai buvo nugriauta Berlyno siena, ES jau buvo pasirengusi priimti naująsias demokratiškas valstybes. Dabar šis procesas vyksta Balkanuose. ES buvo ne vienintelė priežastis, kodėl Europoje buvo pasiektas susivienijimas, bet labai svarbi“, – portalui LRT.lt yra sakęs T. Jaglandas.
Sprendimu apdovanoti ES abejoja ir A. Jokubaitis. Politologas prisipažįsta, kad jam net nebūtų šovę į galvą siūlyti ES, o tokiam Nobelio komiteto pasirinkimui iki šiol neranda priežasčių.
„Man šis laimėjimas yra nesuprantamas. [...] Didžiausia ironija būtų prizą skirti visai žmonijai, nes ji juk dar nesusinaikino, nors tam turi visas galimybes. Žinoma, ironizuoju, bet mano ironija yra „kabanti“: kol dar nesusitikome su marsiečiais ir nepradėjome galaktinių konfliktų, premiją galime paskirti sau. Kaip sakė vienas lenkų filosofas – jei krokodilai gebėtų filosofuoti, jie sugalvotų krokodilizmą, o mes sugalvojome humanizmą“, – lygino politikos teoretikas.
Su A. Jokubaičiu sutinka ir politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius. Anot jo, Nobelio premijų komiteto sprendimas buvo „labai keistas“.
„Taip, ES daug ką daro, bet ar ji tikrai verta prizo? Ypač kai įvertini tai, kad 2011–2012 m. būtent ES reikalavo daugiausiai karinės intervencijos Libijoje“, – abejojo K. Girnius.
2009 m. panašių reakcijų susilaukė ir sprendimas laimėtoju paskelbti „šviežiai“ išrinktą Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentą Baracką Obamą. K. Girniaus nuomone, šis laimėjimas buvo ne tiek jau nuveiktų darbų įvertinimas, kiek viltis dėl geresnės ateities.
„B. Obamos laimėjimą palaikiau, nes į jį buvo dedamos didelės viltys, kad jis radikaliai pakeis JAV užsienio politiką. Tikėtasi, kad jis sustabdys dalyvavimą karuose, susitaikys su musulmonų pasauliu ir taip toliau“, – pasakojo K. Girnius.
Tačiau viltys esą nepasiteisino. Nors B. Obama į naujus karus taip ir neįsivėlė, tebesitęsiančių konfliktų padėtis tik pablogėjo, o jo entuziazmas bepiločių lėktuvų atakų atžvilgiu jau kainavo šimtus civilių gyvybių. Anot amerikiečių politologės Kirsten Powers, dėl netikusių prezidento sprendimų padėtis Viduriniuosiuose Rytuose tik pablogėjo. Vien už tai, kad B. Obama svarstė Sirijos oro ataką, nepaisant to, ar Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba tam duos sutikimą, ar ne, Nobelio taikos prizą reikėtų atimti.
Reabilituotis gali, bet ar to reikia?
A. Jokubaičio žodžiais, tiek praėjusių, tiek šių metų laimėtojai rodo, kokioje desperatiškoje padėtyje yra Nobelio komitetas. Kyla klausimas: ar premija dar turi vilties reabilituotis? Politologo teigimu, pirmiausiai reikėtų grįžti nuo organizacijų prie asmenybių.
„Geriausias pavyzdys – Mahatma Gandhi. Jis be smurto užtikrino taiką ir pasiekė didelių politinių laimėjimų. Etalonų etalonas. [...] Norint, kad premija taptų sutaikanti, o ne supriešinanti, reikėtų ją skirti [...] dvasiniams lyderiams“, – sakė A. Jokubaitis.
Akademiko nuomone, Nobelio komiteto sprendimus lemia ir rinka bei visuomenės skonis.
„Reikia mažiau pasiduoti skandalo visuomenės skoniui. [...] Premijos steigėjai gyvena šioje visuomenėje ir ją puikiai supranta. [...] Dabar visų premijų (ne tik Taikos) laimėtojų laukia rinka. Antai Literatūros premijų laimėtojų knygų vertimai tampa sudėtine verslo plano dalimi. [... ] Nobelis labai „išsipijarinęs“, o tai – viena pagrindinių apdovanojimų problemų. Juk yra kitų premijų, kurios sumomis nenusileidžia Nobeliui, bet mažai kam žinomos“, – svarstė A. Jokubaitis.
K. Girniaus įsitikinimu, premija galima skirti ir labdaros organizacijoms, ir paprastiems žmonėms, kovojantiems prieš smurtą šalyje. Tačiau tuomet premija rizikuotų tapti nereikšminga.
„Jei būtų vengiama bet kokių kontraversiškų sprendimų, premija būtų saugi, bet nereikšminga“, – teigė K. Girnius.
Kiti kontroversiški Nobelio taikos premijos laimėtojai:
C. Hullas (1945) – prizas skirtas už JT įsteigimą. 1939 m. C. Hullas buvo JAV valstybės sekretorius. Kai prie JAV krantų atplaukė 950 žydų emigrantų gabenęs laivas, C. Hullas atsisakė juos įsileisti. Laivas turėjo pasukti atgal į Europą. Didžioji dauguma keleivių grįžę tapo Holokausto aukomis.
H. Kissingeris (1973 m.) – prizas jam ir Šiaurės Vietnamo lyderiui Le Duc Tho skirtas už „susitarimą nutraukti ugnį“. Le Duc Tho prizo atsisakė, nes Pietų Vietname karas vis dar buvo tęsiamas. Tačiau H. Kissingeris prizą priėmė, nors tuo metu JAV atakavo ir Kambodžą. Be to, JAV tuo metu rėmė Pietų Vietnamo diktatorius, kurių režimas nusinešė tūkstančius gyvybių.
Michailas Gorbačiovas (1990 m.) – apdovanotas premija už Šaltojo karo nutraukimą. Tačiau 1991 m. Sausio 13-oji Lietuvoje įvyko su šio „taikdario“ palaiminimu.
Rigoberta Menchu (1992 m.) – apdovanota už kovą su socialinėmis negerovėmis Gvatemaloje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad didžioji dauguma jos gyvenimo įvykių – išgalvoti ir buvo naudoti kaip kairiųjų propaganda.
Yasseris Arafatas (1994 m.) – prizą gavo kartu su Izraelio premjeru Yitzhaku Rabinu ir užsienio reikalų ministru Shimonu Peresu. Tačiau oponentai Y. Arafatą vadino ne taikdariu, o teroristu ir smurto propaguotoju.
Wangari Maathai (2004 m.) – pirmoji afrikietė moteris, laimėjusi Nobelio taikos premiją. W. Maathai esą daug nuveikė moterų, aplinkos apsaugos labui ir t.t. Tiesa, dieną, kai ji turėjo atsiimti prizą, viename Afrikos laikraštyje pasirodė straipsnis, kuriame W. Maathai teigė, kad AIDS yra „biologinis ginklas“ ir jo paskirtis – „Afrikos gyventojų kontrolė“. Vėliau W. Maathai neigė taip sakiusi ir straipsnį vadino išgalvotu.
Al Gore`as (2007 m.) – apdovanotas už neapilstančią kovą su globaliniu atšilimu. Žinoma, ilgai ginčytasi, ką bendro turi aplinkosauga ir taika. Tačiau daugiausiai kritikos A. Gore`as susilaukė už tai, kad dar neįrodyta, ar globalinis atšilimas iš tiesų kelia grėsmę žmonijai, o jo filmas „An Inconvenient Truth“ sukritikuotas mokslininkų.