Į klausimą, kaip paaiškinti šį iš pažiūros jokiai logikai nepasiduodantį fenomeną, pabandė atsakyti svetainėje politics.co.uk skelbiamos publikacijos autorius Danas Kaszeta, konsultantas cheminio saugumo klausimais iš Londono.
Visų pirma, svarbu išsiaiškinti, ką reiškia konkrečios šiame kontekste vartojamos sąvokos. Paralyžiuojamosios nuodingosios medžiagos – tai cheminiai preparatai, kurių veikimas pagrįstas žmogaus nervų impulsų perdavimo trukdymu, pasireiškiančiu dėl sąveikos su fermentu, kurio pavadinimas – acetilcholinesterazė.
Remiantis tokia apibrėžtimi, tam tikras skaičius kovinių nuodingųjų medžiagų ir pesticidų yra priskiriami paralyžiuojamosiomis nuodingosiomis medžiagomis vadinamiems junginiams.
Paralyžiuojamosios nuodingosios medžiagos formaliai nėra toksinai. Toksinai – tai nuodai, kurių pirmine žaliava gali būti gyvūnai, augalai arba mikrobai. Pavyzdžiui, toksinais laikytini gyvačių nuodai, tačiau zarinas, VX ir „Novičiok“ nėra toksinai, kadangi jų šaltiniai nėra gamtiniai. Vadinti jų nervus paralyžiuojančiomis dujomis taip pat negalima, kadangi kambario temperatūroje šios medžiagos yra skystos arba kietos agregatinės būsenos.
Sakyti, kad tai kovinės paskirties, taigi, ir atitinkamos kokybės, preparatai taip pat nėra jokios prasmės. Šaltojo karo metais tokios šalys kaip SSRS ir JAV savo karines pajėgas aprūpino labai veiksmingomis paralyžiuojamosiomis nuodingosiomis medžiagomis. Tačiau kai kur buvo kuriami ir faktiškai naudojami kur kas silpnesnio poveikio preparatai.
Pavyzdžiui, buvęs Irako diktatorius Saddamas Husseinas per karą su Iranu, vykdydamas į karinius taikinius ir civilius nukreiptas atakas, naudojo labai prastos kokybės zariną.
Kadangi įvairių šalių pajėgos disponuoja labai skirtingos kokybės medžiagomis, žodžiai „kovinės paskirties“ vargu ar ką nors sako. Jie tikrai nėra iškalbingesni už frazę „maisto produktas iš vynuogių“, kuria galima apibūdinti ir aukščiausios rūšies bordo, ir vynuogių sultis.
Paralyžiuojamosios nuodingosios medžiagos greitai suveikia tik tada, jei yra įkvepiamos, o Skripalių atveju preparatas buvo pasisavintas per odą, todėl jo poveikis pasireiškė gerokai lėčiau. Kol lokalūs požymiai ir simptomai išsivysto iki bendros būklės sutrikimų, gali praeiti net kelios valandos.
Šaltojo karo metais atlikti tyrimai su ožkomis parodė, kad tokia medžiaga kaip zomanas mirtį sukėlė tik praėjus 48 valandoms po patekimo ant nuskustos gyvulio odos. Vadinasi, preparatas tikrai nesuveikia staiga.
Labai svarbu ir tai, ar gautos dozės poveikis dėl kokių nors priežasčių nebuvo susilpnintas. Tarkim, jei apkrėstą durų rankeną žmogus paliečia ne plika ranka, o mūvėdamas pirštinę, gauta nuodų dozė gali nustoti mirtino poveikio.
Taip pat negalima pamiršti, kad visada gali nutikti kas nors nenumatyto. Pavyzdžiui, užkrėstą rankeną palietęs asmuo galėjo pastebėti, kad išsitepė ranką, ir ją nusiplauti. Toks veiksmas turėtų šiokį tokį nukenksminamąjį poveikį. Muilas ir vanduo, remiantis ne vieno tyrimo išvadomis, išties neblogai nukenksmina paralyžiuojamąsias nuodingąsias medžiagas.
Vanduo paskatina hidrolizės procesą, o jam vykstant pastebimai sumažėja visų fosforo organinių nuodingųjų junginių veiksmingumas. Be to, minėta durų rankena galėjo ir sušlapti. Juk Solsberis nepasižymi sausu klimatu.
Praktinis preparatų toksiškumas, kaip matyti, gali gerokai skirtis nuo teorinių laboratorijos sąlygomis atliktų skaičiavimų. Minėtina, kad per visus didelio masto incidentus, sukeltus panaudojant chemines medžiagas (Tokijuje, Halabdžoje, Chan Šaichūne ir kt.), sveikatos sutrikimų patyrusių asmenų buvo daug daugiau nei žuvusiųjų. Per Tokijuje įvykdytą išpuolį žuvo 12 žmonių, stiprią apšvietą patyrė (bet išgyveno) 70, o vidutinę arba silpną – dar beveik tūkstantis piliečių.
Svarbiausiu veiksniu vis dėlto reikėtų laikyti sąlygas, sudaromas vertinant mirtiną kuriamų medžiagų poveikį ir jų toksiškumą. Visa toksiškumo statistika pagrįsta tyrimais, kuriuos atliekant poveikį patiriantys subjektai (paprastai, laboratoriniai gyvūnai) nesusiduria su nukenksminimu arba pastangomis eliminuoti sukeltus efektus.
Kai eksperimentais bandoma nustatyti mirtino poveikio koeficientą, priešnuodžio skyrimas arba nukenksminimas laikytinas rezultatus iškreipiančiu, todėl moksliniu požiūriu netinkamu veiksniu. Teigti, kad viena medžiaga yra penkiskart nuodingesnė už kitą, galima tik tada, jei jos veikimo netrikdo jokia medicininė intervencija.
Taigi, peršasi akivaizdi išvada, kad paralyžiuojamosios nuodingosios medžiagos tikrai yra mirtinos, jei nesiimama jokio medicininio gydymo, tačiau priešingu atveju, jų, kaip mirtinų preparatų, efektyvumas yra daug silpnesnis. Žinomas ne vienas atvejis, kai stipriai nuodingosiomis medžiagomis paveikti žmonės, skubiai ir intensyviai gydomi, išgyvena.
Kaip tik taip ir nutiko Skripaliams bei tam tikrą dozę gavusiam policijos viršininkui. Teigti, kad jokio priešnuodžio nebuvo skirta, galima tik su tam tikromis išlygomis. Tikra tiesa, kad jokio konkretaus „Novičiok“ priešnuodžio, panašaus į antitoksiną arba antiveriną, galinčio iš karto neutralizuoti veikliąją medžiagą, tiesiog nėra, bet veiksmingos galėjo būti ir poveikį silpninančios priemonės.
Ir seniau išrastų, ir naujų paralyžiuojamųjų nuodingųjų medžiagų veikimas pagrįstas tais pačiais biocheminiais principais ir sukelia panašaus poveikio pažeidimus, išprovokuojančius vadinamąją cholinerginę krizę. Neatsižvelgiant į nuodingosios medžiagos kiekį ir jos rūšį, ištikus cholinerginei krizei, visada skiriamas vienodas gydymas.
Svarbiausias vaidmuo tenka medikamentui atropinui. Tai tiesioginį poveikį darantis antagonistas, mažinantis nervinių ląstelių išskiriamo acetilcholino perteklių. Paprasčiau tariant, jis užkerta kelią prastėjančią savijautą nulemiančių cheminių medžiagų susidarymui.
Atropinas anaiptol nėra priskiriamas prie kokių nors egzotiškų ar retų medžiagų. Jo paprastai būna ir greitosios pagalbos automobiliuose ir ligoninėse. Atropinas gali būti skiriamas kuo įvairiausiose situacijose, įskaitant perdozavimo ir širdies veiklos sutrikimų atvejus.
Nieko keisto, kad atropinas įrašytas Solsberio ligoninės viešai skelbiamuose incidentų likvidavimo planuose – juk cheminiai teroristiniai išpuoliai jau ne vieną dešimtmetį kelia nerimą ir Anglijos greitosios pagalbos tarnyboms, ir ligoninių skubios pagalbos skyriams. Jų personalas puikiai išmokytas, kaip elgtis iškilus tokio tipo pavojams, ir žmonės turėtų džiaugtis, o ne stebėtis, kad organizuojami tokio pobūdžio mokymai.
Svarbios ir kitos medicininės priemonės. Tam tikros kategorijos junginiai – oksimai – skirtingas paralyžiuojamąsias nuodingąsias medžiagas veikia nevienodai. Jų efektyvumą lemia laikas, praėjęs nuo kontakto su medžiaga iki medikamento skyrimo.
Kaip oksimai veikia „Novičiok“, ištirta nepakankamai. Naudos gali duoti ir tokie antikonvulsantai kaip diazepamas, todėl juos taip pat galima skirti „Novičiok“ poveikiui sumažinti.
Žmogaus gyvybė gali priklausyti nuo sugebėjimo užtikrinti kvėpavimo takų praeinamumą bei galimybės prijungti nukentėjusįjį prie dirbtinio kvėpavimo aparato (jei reikia). Tuo privalo pasirūpinti bet kurioje rimtoje ligoninėje dirbantis personalas.
Dėl čia suminėtų priežasčių, publikacijos autoriui D. Kaszetai, net 27-erius metus išdirbusiam apsaugos nuo kovinių nuodingųjų medžiagų srityje, Sergejaus ir Julijos Skripalių išgyvenimo faktas pernelyg didelės nuostabos nekelia.