Internete gali surasti bet ką: seną bendramokslį, seniai matytą pusbrolį, buvusią merginą. Taip pat šunį, kuris pabėgo.
Jeigu jų ten nėra, kažkas tikrai žinos, kaip juos surasti. Socialinės žiniasklaidos amžiuje pasislėpti yra beveik neįmanoma.
2015 metų spalio 2 dieną po pasivaikščiojimo Oksfordšyro provincijoje grįžusi Penny Farmer atsidarė savo nešiojamąjį kompiuterį, įsijungė „Facebook“ ir paieškų laukelyje įrašė pavardę žmogaus, kuris dar tuomet, kai pasaulis buvo platesnis, galėjo nužudyti jos brolį.
Ir štai jis buvo čia. Žila barzda. Beisbolo kepuraitė. Akiniai nuo saulės. Džinsiniai marškiniai. Penny pagalvojo, kad jis atrodo kaip tikras serijinis žudikas.
„Vienas Dievas težino, kodėl nepatikrinau anksčiau“, – sako Penny, džiugiai nuoširdi moteris, pasakojanti savo istoriją be jokios nuoskaudos.
„Veikiausiai maniau, kad mums jis buvo negrįžtamai dingęs. Atrodė, kad jis slapstosi ir yra taip toli. Tačiau, ačiū Dievui, aš tai padariau“, – tęsia ji.
1978 metų liepą prie Gvatemalos krantų buvo rasti plūduriuojantys Penny brolio Chriso ir jo merginos Petos Frampton kūnai. Jie buvo nukankinti, surišti ir prikabinti prie variklio dalių, kad nugrimztų į dugną. Gydytojas, kuris atliko skrodimą, pažymėjo, kad „(abiejų kūnų) išvaizda buvo siaubinga“.
Mančesteryje Penny tėvai laukė Chriso laiško. Chrisas, 25 metų medikas, ir 24 metų jauna teisininkė Peta draugavo nuo vaikystės ir buvo išvykę į egzotišką kelionę. Jie abu reguliariai rašydavo laiškus, tačiau ikiskaitmeniniame pasaulyje, ypač Centrinėje Amerikoje, komunikacija būdavo chaotiška. Vėlavimai buvo įprastas dalykas.
Tačiau tą kartą dienos virto savaitėmis, savaitės – mėnesiais, ir tiek Chriso, tiek Petos šeimas pradėjo kankinti bloga nuojauta. Artimieji kreipėsi į vyriausybės institucijas ir policiją. Buvo pradėta paieška, išplatinti skelbimai. Pranešta, kas ir kur juos matė.
Iš Petos laiškų tėvams paaiškėjo, kad ji ir Chrisas Belize susipažino su vienu amerikiečiu ir dviem jaunais jo sūnumis. Pora atidėjo pirminius planus autobusu vykti į Meksiką ir vietoje jos nusprendė nedideliu minėto amerikiečio žvejybiniu laivu plaukti į Hondūrą. Paskutiniame savo laiške Peta brūkštelėjo: „Laivuose nieko neįvyksta“.
Penny tėvas susisiekė su Belizo uosto vadovu, kuris nurodė, kad Justinas B. išplaukė su Chrisu ir Peta, bet grįžo be jų.
Amerikietis, kurio tikrasis vardas ir pavardė buvo Silasas Bostonas, buvo surastas Kalifornijos Sakramento mieste. Jį apklausė Didžiosios Britanijos generalinis konsulas. Nors ir buvo įsitikinę, kad S. Bostonas galėjo prikišti nagus prie Chriso ir Petos dingimo, jokių įrodymų pareigūnams išpešti nepavyko.
Mančesterio policija leido Penny tėvui paskambinti telefonu S. Bostonui. Amerikietis elgėsi arogantiškai, išsisukinėjo ir neigė ką nors žinantis.
Vasario 1 dieną Farmerių šeima sulaukė skambučio, kurio bijojo. Kai apsiverkusios motinos iškviesta Penny įžengė į namus, pirmasis dalykas, kurį pamatė, buvo Chriso nuotrauka, daryta per universiteto baigimo ceremoniją.
„Mane persmelkė mintis, kad nuo šiol nebeturėsime naujų jo fotografijų“, - sakė ji.
Netrukus Chriso ir Petos nužudymo byla įšalo. Jokių tyrimų nusikaltimo vietoje nebuvo atlikta, Gvatemalos laikraščiuose nepasirodė jokių straipsnių, Gvatemalos policija su britais nebendradarbiavo.
S. Bostono versija turėjo gausybę spragų, be to, jis jau buvo teistas už užpuolimą, ginklo slėpimą ir išžaginimą, o jo trečioji žmona iš septynių prieš 10 metų taip pat paslaptingai dingo. Tačiau Sakramento policija negalėjo prie nieko prikibti.
Į akis krito ir tai, kad niekada nebuvo apklausti abu S. Bostono sūnūs: nebuvo jokių ženklų, jog kas nors būtų bandęs juos surasti.
„Sudėtinga net įsivaizduoti, kaip tuomet buvo sunku, kai nebuvo nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų“, – sako Penny.
„Gvatemala buvo trečiojo pasaulio šalis ir joje iš esmės nebuvo tikrų policijos pajėgų. Su Didžiąja Britanija ji nepalaikė jokio ryšio, nes jie pateikė pretenzijas Belizui, kuris buvo britų teritorija.
Amerikos policija taip pat galėjo mažai kuo padėti. Mančesterio policija grąžino bylą mano tėčiui. Galiausiai 9-ajame dešimtmetyje kažkas įvyko – mes net tiksliai nežinome tikrojo masto, bet ši byla buvo visiškai nukišta gilyn“, – pasakoja moteris.
„Mačiau, kokias pasekmes tai turėjo mano tėvams, bet jie stengėsi nepalūžti. Mano mama pasiėmė vieną laisvadienį – ne todėl, kad nemylėjo Chriso, bet todėl, kad būtų negalėjusi susikaupti. Nebuvo jokios psichologinės pagalbos ar vaistų, mama ir tėtis tiesiog žinojo, kad jiems reikia kapstytis. Man tai tikrai kelia susižavėjimą“, – sako Penny.
Šiai moteriai, kuriai tuo metu, kai buvo nužudytas jos brolis, buvo 17 metų, įstojo į universitetą, tapo žurnaliste, ištekėjo ir susilaukė trijų vaikų. Ji vėl atrado gyvenimo džiaugsmą, kaip, beje, ir jos tėvai. Tačiau jiems liko daugybė klausimų.
„Ilgainiui atrandi būdus, kaip su tuo susitaikyti, bet tereikia šiek tiek pradraskyti paviršių ir vėl prasiverš negiliai tūnojęs milžiniškas skausmas. Žinau, kad mano tėvus persekiojo mintis, kodėl viskas baigėsi taip, kaip baigėsi? Daugybės žmonių gyvenime būna daug liūdesio, bet Chriso ir Petos žūtys buvo itin tragiškos. Jie buvo tokie nekalti, tarsi avinėliai skerdykloje. Jie galėjo gyventi daug pasitenkinimo teikiantį gyvenimą“, – apgailestauja moteris.
Atsiradus internetui, Penny tėvas mėgino atgaivinti sūnaus nužudymo bylą. Jo elektroninis laiškas, nusiųstas Sakramento policijos departamentui, atrodė itin skausmingas, nes jame nebuvo jokių pykčio ir apmaudo užuominų.
Tačiau jokio atsakymo jis nesulaukė.
Penny tėvas mirė 2013 metais, žinodamas, kad jo sūnui nutiko kažkas siaubinga, bet nežinodamas, nei kaip, nei kodėl.
Viskas taip ir galėjo pasilikti, jei ne Penny nušvitimas, įvykęs tuo metu, kai ji vaikščiojo su savo mama Oksfordšyro provincijoje.
Penny socialiniame tinkle „Facebook“ aptiko ne tik Silasą Bostoną, bet ir abu jo sūnus Russellą bei Vince`ą, taip pat penktąją jo žmoną. Ji visiems parašė žinutes, tačiau atsakymų sulaukė ne iš karto.
Nepabūgusi tylos, Penny kreipėsi į Mančesterio policiją, kuri susisiekė su Sakramento policijos departamentu, kuris – taip jau sutapo – buvo ką tik atnaujinęs S. Bostono trečiosios žmonos dingimo bylą. Artimiesiems vėl suruseno viltis.
Neįtikėtina, tačiau S. Bostono sūnūs policijai prasitarė, kad jų šeimoje tvyrojo atvira paslaptis, jog jų tėvas nužudė jų motiną.
Dar labiau pribloškė tai, kad metų metais jie stengėsi įtikinti policiją, jog savo akimis matė, kaip jų tėvas Gvatemaloje nužudė Chrisą Farmerį ir Petą Frampton.
Teigiama, kad apie tai buvo pranešta Sakramento policijos departamentui, Kanados karališkajai raitajai policijai, Federaliniam tyrimų biurui (FTB), Interpolui, Skotland Jardui ir Rimtų organizuotų nusikaltimų agentūrai (2013 metais ją pakeitė Didžiosios Britanijos Nacionalinė nusikaltimų agentūra). Tačiau niekas nesiėmė veiksmų. Tuo tarpu S. Bostonas, kuriam nuo orgijų kupino gyvenimo pradėjo šlubuoti sveikata, po slapstymųsi buvo sugrįžęs namo į Kaliforniją.
2016 metų kovą, praėjus šešiems mėnesiams nuo tada, kai „Facebook“ buvo aptikta S. Bostono paskyra, Penny, jos motina ir vyresnysis brolis Nigelis atvyko į Mančesterio policijos biurą Aštone prie Laino. Pareigūnai supažindino juos su dviejų S. Bostono sūnų parodymais. Penny motina pageidavo, kad nuo jų nebūtų nuslėpta nė viena detalė.
„Neįtikėtina, kiek dabar žinau apie tai, kas įvyko tą dieną“, – teigia Penny.
„Bostonas buvo prievartautojas. Mano brolis labai sunkios būklės buvo surištas viršutiniame denyje. Peta buvo laikoma apačioje, kajutėje. Man daugiau nereikia nieko smulkiau pasakoti. Tikiuosi, kad žmonės patys sujungs visus taškus. Širdį glosto bent tai, kad nors Chrisui buvo skilusi kaukolė ir sulaužyti kiti kaulai, o visas denis buvo užlietas krauju, jis vis tiek mėgino paguosti Petą, sakydamas jai, kad viskas bus gerai. Tai jis kartojo net tuomet, kai jie buvo surišti tarsi kepami kalakutai ir laukė, kol bus išmesti per bortą“, – pasakoja moteris.
Russellas taip pat tikino, kad vos po dviejų savaičių jo tėvas nužudė dar du turistus, veikiausiai iš Skandinavijos. Penny išsiaiškino, kad tuo metu FTB bandė jų ieškoti, bet vėl nesėkmingai.
Galiausiai S. Bostonas buvo surastas slaugos namuose Kalifornijos Jurikos mieste. Prieš pora metų, kai S. Bostonas pradėjo skųstis, jog neturi draugų, viena prižiūrėtoja jam sukūrė „Facebook“ profilį. Veikiausiai ji mąstė: „Argi kas nors galėtų ieškoti šio liūdno ir seno vyro?“ S. Bostonas veikiausiai galvojo taip pat.
Manydama, kad S. Bostonas gali būti vadinamas Auksinės valstijos žudikas, terorizavęs Kaliforniją 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose, policija paėmė iš jo tepinėlį.
Tačiau DNR tyrimų atsakymas buvo neigiamas. (Josephas DeAngelo, kuris, policijos manymu, yra tikrasis Auksinės valstijos žudikas, buvo suimtas balandžio mėnesį ir yra kaltinamas 13 žmogžudysčių bei dešimtimis išžaginimų.)
Tačiau FTB surado nemažai liudininkų iš Belizo bei Gvatemalos, tarp jų ir vieną greitosios pagalbos darbuotoją, kuris iš jūros ištraukė Chriso bei Petos palaikus ir dabar gyveno Niujorke. FTB taip pat surado daugiau kaip 90 metų sulaukusį gydytoją, kuris atliko skrodimą, bei uosto Belize vadovą, susirašinėjusį su Penny tėvu.
Penny buvo nuvykusi į Ameriką, kur aplankė S. Bostono sūnų Russelą. Kai lėktuve šalia jos sėdėjusi moteris pasiteiravo, ką ji planuoja veikti Kalifornijoje, Penny atsakė: „Ketinu susitikti su vyruku, kuris matė, kaip buvo nužudytas mano brolis“.
Penny nustebo, kad Russelas atrodė kaip normalus žmogus, nors visą gyvenimą turėjo bijoti savo psichopatiško tėvo.
S. Bostonas Russelui buvo išsipasakojęs, kad nužudė 33 žmones. Jei tai būtų tiesa, S. Bostonas taptų vienu kruviniausių serijinių žudikų Amerikos istorijoje. Iš karto po Chriso ir Petos nužudymo jis net grasino nužudyti ir patį Russelą bei jo brolį, kad išsaugotų savo paslaptį.
Russellas papasakojo apie gyvenimą laive – jis atrodė beveik idiliškas. Šviečiant saulei jie plaukiodavo Karibų jūroje ir per bortą žvejodavo. Russelo tėvas netgi mėgo klausytis Chriso muzikos per jo numylėtą magnetofoną. Jo mėgstamiausia daina buvo „Supertramp“ kūrinys „Crime of the Century“.
Russellas sakė, jog kartą Chrisas apgynė jį nuo tėvo, ir kad tėvas po to siekė atsikeršyti Chrisui.
Jis taip pat prisiminė, kaip jo tėvas susijaudino, kai jau nužudžius Chrisą ir Petą pasigirdo „Pink Floyd“ daina „Dogs“: „Kai jie atsuks tau nugaras, turėsi šansą įsmeigti peilį...“
2016 metų gruodžio 1-ąją, praėjus 14 mėnesių nuo tada, kai Penny surado jį „Facebook“, ir praėjus 38 metams nuo šiurpaus nusikaltimo, įvykdyto prie Gvatemalos krantų, S. Bostonas buvo suimtas ir apkaltintas Chriso Farmerio bei Petos Frampton nužudymu.
Tačiau S. Bostonas pasitelkė dar vieną gudrybę. Prikaustytas prie ligoninės lovos ir atisakant funkcionuoti vidaus organams, jis pasinaudojo savo teise atsisakyti medicininio gydymo.
2017 metų balandžio 24 dieną Penny sulaukė žinios, kad S. Bostonas mirė.
„Jis pasirinko bailio kelią, – teigia Penny. – Pasijutau apgauta. Mielai būčiau išvydusi jį teisme ir jam rėžusi, kaip jis sugniuždė abi mūsų šeimas. Noras surasti ir atiduoti jį į teisingumo rankas buvo virtęs visaapimančiu troškimu. Tačiau jis visam pasauliui parodė du iškeltus pirštus“.
„Tai, kad byla yra užbaigta, skamba maloniai. Tačiau aš manau, kad bylą galima užbaigti tik tuomet, kai paaiškėja visa tiesa. Mano mamai dabar yra 93 metai ir dabar ji turi visus atsakymus į klausimus, kurie ją persekiojo 38 metus. Tačiau vien tai, kad žinai atsakymus, dar nereiškia, kad tau nebeskauda. Aš to taško dar nepasiekiau“, – kalba moteris.
Mančesterio policijos pranešime buvo rašoma, kad byla buvo įšaldyta dėl įrodymų stokos, bet ji niekada nebuvo nutraukta: „Kaip ir kitų bylų atveju, gavę naujos informacijos mes vėl ją atvertėme. Farmerių šeima labai teigiamai reagavo į mūsų tyrimą, kai į dienos šviesą iškilo daugiau įrodymų“.
Penny apie Chriso ir Petos nužudymus bei savo pastangas patraukti S. Bostoną baudžiamojon atsakomybėn parašė knygą „Dead in the Water“ („Miręs vandenyje“). Ji tikisi, kad ši knyga taps ilgalaikiu atminimo gestu mylimam broliui, kuris galėjo duoti kur kas daugiau.
Penny taip pat sako, kad tuo pačiu tai yra išskirtinė istorija – pernelyg beprotiška, kad būtų išgalvota, ir pernelyg gera, kad nebūtų papasakota. Ji neabejoja, kad vieną dieną ji virs filmu.
Tačiau Penny įtaria, kad ši istorija dar nėra baigta. Labiausiai ji norėtų sužinoti, kodėl ši byla buvo įšaldyta ir kodėl pareigūnai leido psichopatui gyventi laisvėje ir toliau žudyti.
Nors pačios Penny indėlis į šią bylą yra baigtas, ji tikisi, kad kiti kasis giliau – nes, kaip gerai žino ji pati, pasaulis tapo mažesnis.