Tačiau naktimis jo kūnas patirdavo kitokio pobūdžio išbandymus: juo naudodavosi iškrypę amerikiečiai ar kanadiečiai, kurie mokėdavo pinigus suteneriui, kad galėtų daryti su juo, ką panorėję, rašo thedailybeast.com.
Tuo metu Rafitai buvo aštuoneri.
Jis buvo kaip ir daugelis kitų vaikų, kuriuos matė Elena. Jis iš kaimyninės Moreloso valstijos buvo atvykęs į Gerero valstiją, kurioje iki 2015 metų tvyrojo didžiausi žmogžudysčių rodikliai: 100 tūkst. gyventojų tekdavo 54,5 nužudymo. Galiausiai jis atsidūrė Akapulke.
Čia stabiliai augo nusikalstamumas. Praėjusių metų balandžio 24-ąją pagrindinė uosto gatvė - Costeros Miguelio Alemano aveniu – daugiau kaip dvi valandas buvo virtusi mūšio lauku, kuriame Meksikos federalinės pajėgos susirėmė su organizuoto nusikalstamumo kuopelėmis, kontroliuojančiomis ne turistines savivaldybės zonas.
„Rafitai pasakiau, kad jis gali nuo viso to pabėgti, kad jis gali apsigyventi mūsų namuose“, - sakė Elena, kalbėjusiu prislopintu balsu ir prašiusi neskelbti jos tikrojo vardo, kad nekiltų pavojus jos pačios ir jos globojamų vaikų gyvybėms. Ji tvirtina, kad jai priklausančiuose svečių namuose ji yra padėjusi daugiau kaip 150 vaikų, tapusių seksualinio išnaudojimo aukomis.
„Rafa gyveno su savo biologine motina ir patėviu, - pasakojo Elena. – Būtent patėvis pradėjo jį seksualiai išnaudoti ir pasiūlė jį savo draugams. Jis pragyveno su mumis dvejus metus, o tada grįžo pas savo šeimą. Jo atvejis buvo vienas labiausiai mane sukrėtusių. Niekada nemaniau, kad sutiksiu vaiką, gyvenantį tokiomis siaubingomis sąlygomis“.
Nuo 2000 metų Elena stengėsi išgelbėti kuo daugiau vaikų. „Nusprendėme padėti šiems mažiesiems – padėti jiems turėti namus, tapatybę ir pagarbą, - sakė ji. – Norėjome, kad jie nebebūtų gatvės vaikai, kad jie turėtų stogą virš galvos“.
Tačiau 2007 metais kažkas įvyko. Meksikos prezidentui Felipei Calderonui savo valdymo pradžioje paskelbus karą narkotikams, socialinis klimatas Akapulke visiškai pasikeitė. Nacionalinio statistikos ir geografijos instituto (INEGI) duomenys rodė, kad dramatiškai pradėjo augti smurtas.
Anksčiau šiame uoste, kuris buvo tapęs pasaulinio lygio turistiniu kurortu, nebūdavo kovų tarp narkotikų kontrabandininkų. Elena ir kiti savanoriai galėdavo nuvežti vaikams maisto į skurdesnius rajonus ir be problemų po juos važinėti. Tačiau staiga juose prasidėjo susišaudymai, egzekucijos ir galvų nukirsdinimai. Kruvinąją 2015 metų liepą mažiau kaip per 30 valandų buvo nužudyta 14 žmonių.
Dėl „Los Rojos“, „Los Ardillos“ ir Nepriklausomo Akapulko kartelio kovų už teritoriją savivaldybė pelnė „Meksikos Irako“ reputaciją. Akapulkas tapo pavojingiausiu šalies miestu ir ketvirtu pavojingiausiu miestu pasaulyje, rodė Meksikos piliečių tarybos visuomenės teisingumui ir baudžiamajam teisingumui studija.
Tai iš esmės pakeitė Elenos ir jos komandos darbą – dėl smurto atokesniuose pakrantės rajonuose jiems teko apriboti savo pastangas gelbėjant seksualinio išnaudojimo aukas. Ji žinojo, kad yra vaikų, kuriuos reikėtų išgelbėti, bet jie buvo palikti likimo valiai.
„Mes siekdavome surasti vaikus, jais rūpintis, suteikti jiems pastogę ir galimybę mokytis – saugoti juos ir paversti juos gerais žmonėmis - toks buvo mūsų tikslas“, - teigė Elena, dar karta paprašydama neminėti jos vardo. Šiais laikais Akapulke burnos pravėrimas gali būti pražūtingas.
Būdavo laikai, kai jos istorija galėjo pasitarnauti jos tikslui. Tačiau tos dienos yra praėjusios ir dabar ji kalba nenoriai, su balse juntama baimės ir liūdesio priemaiša.
Karteliai trokšta vaikų, galiausiai pripažįsta moteris. Jie naudoja vaikus vietoj mulų narkotikams ir vietoj stebėtojų. Į prostituciją įstumti vaikai yra kita kartelių verslo pusė.
Kai Elena pirmą kartą sutiko Rafitą, jai atrodė, kad ji gali padaryti daug gero. „Jis buvo apskrito veido, mažas, labai drovus. Šis berniukas pripildė mane užuojautos“, - sakė ji. Tačiau jis buvo įtrauktas atgal į savo tėvų ir kartelių pasaulį. „Dabar jis yra beveik suaugęs“, - sakė ji. Tačiau Elena neturi apie jį jokių žinių.
„Šiandien Akapulkas yra neatpažįstamas, - teigė Elena. – Smurto mastai yra milžiniški. Visi bijo, ir mes esame patekę į savo pačių valstijos nelaisvę. Mes bijome rizikuoti. Iš gražiųjų Akapulko praeities metų nieko neliko. Vyksta karas tarp narkotikų kontrabandininkų. Taigi mes nusprendėme nutraukti savo operacijas. Negaliu daugiau nieko pasakoti, nes kyla pavojus mano gyvybei. Tačiau per septynis metus mes padėjome 150 seksualiai išnaudotų vaikų“.
Rosy Orozco, kuri vadovauja pilietinei organizacijai „Unidos Contra la Trata“ („Susivieniję prieš kontrabandą“) ir yra buvusi Specialiosios komisijos kovai su prekyba žmonėmis prezidentė, sako, kad turint galvoje, ką tenka iškęsti šiems vaikams, žodis „prostitucija“, implikuojantis tam tikrą sutikimą, yra smarkiai klaidinantis.
„Nėra tokio dalyko kaip vaikų prostitucija, nes nė vienas penkerių ar aštuonerių metų vaikas dar negali nuspręsti, kas vyks su jo kūnu, - teigė ji. – Šis momentas labai svarbus. Vaikai nėra prostitutės. Jie yra komercinio vaikų seksualinio išnaudojimo aukos“.
R. Orozco teigia, kad skurdas yra viena pamatinių priežasčių, kodėl Akapulko vaikai yra tokie pažeidžiami. Šiame mieste 13,6 proc. gyventojų kenčia kraštutinį skurdą ir skurdžiausiose bendruomenėse labiausiai nukenčia vaikai. Ji teigia nesistebianti, kad dabar jie yra įsiurbti į narkotikų kontrabandos verslą.
Jie iš vieno pragaro patenka į kitą, iš seksualinio smurto košmaro pereina prie gyvenimo su neapykanta. Jie tampa organizuoto nusikalstamumo dalimi – piktais ir nekantriais vaikais, pasirengusiais padaryti bet ką. Daugelis šių vaikų yra tiek daug kartų patyrę seksualinę agresiją, kad augdami patys tampa smurtautojais.
„Tie, kurie būna pasyvūs, prislėgti, dažnai pradeda vartoti narkotikus, kol nusižudo, arba pradeda gerti, kol miršta ankstyva alkoholiko mirtimi. Nė vienas berniukas ar mergaitė negali pakelti tokios pasikartojančios agresijos, kuri sumenkina juos iki daikto, gyvos prekės, kuri parduodama 20 ar 30 kartų per dieną. Deja, žmonės, kurie atvyksta iš kitų šalių jais pasinaudoti, yra tikri gyvuliai“, - sakė ji.
R. Orozco duomenimis, šiuo metu Akapulke seksualiai išnaudojama daugiau kaip 2 tūkst. vaikų. Jie tampa grobiu „grobuonims“ iš užsienio – taip R. Orozco vadina amerikiečius ir kanadiečius, kurie atvyksta į šį uostamiestį pasinaudoti vaikais.
„Jei tai vyktų gyvūnijos pasaulyje, mums tai jau keltų siaubą. Tačiau tai yra žmonės, galintys mąstyti, - baisėjosi R. Orozco. – Jie geba matyti, kad asmuo yra silpnas. Tačiau užuot ištiesę jiems ranką, jie juos prievartauja ir sukelia jiems pragarą. Nemanau, kad jie turi žmogišką širdį. Negaliu suprasti, kas slypi jų sielose“.