Invazija priminė ir imperialistinius Turkijos prezidento užmojus, geriausiai išreikštus jo žodžiais: „Turim būti visur, kur būta mūsų protėvių.“
„Trumpas dovanoja Erdoganui Osmanų imperiją“, – aštriai formulavo politinis apžvalgininkas Wolframas Weimeris žinių televizijos n-tv tinklaraštyje, reaguodamas į Donaldo Trumpo sprendimą iš Sirijos rajonų Turkijos pasienyje atitraukti JAV karines pajėgas.
Autorius baiminosi, kad dabar atsivers kelias istoriniam Recepo Tayyipo Erdogano planui atkurti Osmanų imperiją senose valdose.
„Mes ne savo noru pripažinome mūsų sienas“, – jau ne pirmi metai kartoja Turkijos prezidentas, tik Europa į tas kalbas ligi šiol numadavo ranka, laikydama tai paprasčiausiu jėgos demonstravimu. Tačiau dabar rimtai suklusta.
„Jam rūpi ne siauras saugumo koridorius Šiaurės Sirijoje, jis mato atsivėrus istorinę galimybę žymiai pastūmėti Turkijos sienas“, – cituoja W. Weimeris aukštą Briuselio diplomatą, nenurodydamas jo pavardės, ir primena: R. T. Erdogano partijos AKP internetiniuose forumuose bei valstybės kontroliuojamoje televizijoje jau senokai demonstruojamos 1918 metų šalies sienos – įskaitant Šiaurės Siriją ir Šiaurės Iraką su Alepo ir Mosulio metropoliais.
Prieš dvi savaites kalbėdamas JT susirinkime, Turkijos prezidentas rodė iškėlęs Šiaurės Sirijos žemėlapį su Turkijos jau okupuotomis kurdų gyvenamomis teritorijomis ir dėstė Ankaros planą „perimti“ Šiaurės Siriją, kaip tai su Golano aukštumomis yra padaręs Izraelis, kad įkurtų ten „saugumo zoną“.
Turkija 2016 m. užėmė kurdų sritis palei Jarabulus, o 2018 m. – Afrino anklavą. Dabar Ankara nusitaikė į sritis, iš kurių JAV ir kurdų vadovaujamos Sirijos demokratinės jėgos (SDF) ilgus metus ir patirdamos didelių nuostolių, padėdamos daug aukų, kovojo su „Islamo valstybės“ (IS) džihadistais.
Taip Turkijos įtakos sfera išsiplėstų į kone trečdalį Sirijos. R. T. Erdogano požiūriu, taip tik būtų atstatytas 1918 metų žemėlapis, – aiškina W. Weimeris.
Pavojingi Erdogano sąjungininkai
Puolime prieš kurdus Ankara pasitelkė Sirijos ginkluotosios opozicijos padalinius, kuriuose nusveria radikalios islamistinės grupuotės, – rašo „Die Welt“ korespondentas arabų šalims Alfredas Hackensbergeris. Taip pat buvo ir 2018 metų pradžioje, kai kurdų Afrino anklave Turkija vykdė operaciją „alyvos šakelė“. Tuomet žurnalistas taip pat išsamiai informavo apie islamistinių grupuočių vykdytus karo nusikaltimus užimtame Afrine.
Turkų kariai vairuoja tankus ir apšaudo artilerija, o pėstininkai kovotojai yra Sirijos sukilėliai. Jau ne pirmi metai jie figūruoja Turkijos samdomų karių sąrašuose, tačiau Turkijos kontrolei nepasiduoda, – aiškina A. Hackensbergeris.
Puolime dalyvauja tokios islamistinės grupuotės kaip „Ahrar al-Sharquiya“ ir „Sultan Murad“, kurios, JT pranešimų ir žmogaus teisių organizacijų duomenimis, sistemingai plėšikavo, kankino žmones, griovė religinių mažumų kulto pastatus.
Afrinas buvo liberalus regionas, moterys čia gatvėn ėjo vienplaukės. Jį užkariavus, „Ahrar al-Sharquiya“ privertė moteris vilkėti nikabus, krikščionims ir jezidams tapo nebesaugu ten gyventi.
Panašus scenarijus gali pasikartoti ir dabar. Tad nėra ko stebėtis, jei kurdų regionuose, anot „Neuer Züricher Zeitung“, sirų ginkluotosios opozicijos kovotojų dabar labiau bijomasi nei Turkijos bombų.
Turkijos „taikos šaltinio“ operacija prasidėjo tik praėjusį trečiadienį, o Sirijos opozicijos kovotojai jau spėjo įvykdyti egzekuciją mažiausiai keliolikai žmonių, tarp jų ir civiliams. Tai liudija žiaurūs vaizdai, pačių islamistų įrašyti išmaniuoju telefonu, – susidorojimą lydi islamistams būdingi „Allahu akbar“ šūksniai.
Sirijos opozicijos kovotojai jų užimtame pagrindiniame kelyje M 4 įrengę kontrolės tašką, šeštadienį sustabdė automobilį, kuriuo važiavo 35-erių metų kurdų politikė, Sirijos ateities partijos generalinė sekretorė Hevrin Khalaf, ir sušaudė ją, jos vairuotoją bei kitus drauge važiavusius asmenis. Iš viso tame poste buvo nušauti 9 civiliai asmenys. Turkijos vyriausybei artimas dienraštis „Yeni Safak“ aiškino, esą H. Khalaf „buvo neutralizuota“ oro antskrydžio metu.
„Taikos šaltinis“ atgaivins IS džihadistus
Kovoje su „Islamo valstybe“ lemiamą vaidmenį suvaidino kurdų vadovaujamos Sirijos demokratinės jėgos. Kovo mėnesį jos paskelbė pergalę prieš „kalifatą“. Šalies šiaurėje esančiuose kalėjimuose bei internuotų asmenų stovyklose kurdai iki šiol saugo apie 12 tūkst. IS džihadistų bei apie 90 tūkst. jų šeimos narių ir šalininkų.
„Tolesnio džihadistų įkalinimo nebegalim garantuoti“, nes visi kariai reikalingi pasienyje, – dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ šiandien sakė Berlyne esantis kurdų sričių atstovas Ibrahimas Muradas. Tai žino ir islamistai: pasinaudodami chaosu, įkalintieji tikisi pasprukti.
„Esame išties laimingi, kad Turkija dabar įžygiuoja“, – „NZZ“ korespondento Mahmoudo Sheikho Ibrahimo liudijimu, džiūgavo sirų internavimo stovykloje al-Hol laikomi įkalintieji.
Turkijos invazija IS džihadistų likučiams – netikėta laimė. Karo suirutėje jie tikisi susiburti į naujas kovines grupuotes. Svarbiausias jų tikslas – išlaisvinti įkalintuosius, tarp jų ir asmenis, kaltinamus žiauriais nužudymais, – rašo A. Hackensbergeris.
Kaip pranešė pusiau autonomiško kurdų regiono administracija, iš Ain Isos pavyko pabėgti 785 IS džihadistų šeimų nariams. Pasirodo, stovyklą saugoję kurdų sargybiniai paliko stovyklą, netoliese prasidėjus kurdų kovoms su turkų armija, – informuoja Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi nevyriausybinė organizacija „Syrian Observatory for Human Rights“ (SOHR).
Pabėgėlius R. T. Erdoganas mato kaip ginklą
Dėl galinčių pabėgti islamistų JAV prezidentui D. Trumpui galvos neskauda: jie juk bėgs į Europą. O Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas šiuo klausimu, regis, netgi turi savų išskaičiavimų. Kuo daugiau pabėgėlių – tuo geriau. Nes, kai kurių politinių komentatorių aiškinimu, pabėgėlius jis laiko islamo ekspansijos priemone ir ginklu, kurį pasitelkus galima daryti spaudimą Europai.
Europoje prieglobstį radusiems pabėgėliams Turkijos prezidentas siekia „padovanoti naują tėvynę“, finansuodamas naujų mečečių statybą bei korano mokyklas. Jis jaučiasi esąs kovotojas už religinę islamo kultūrą tiek vidaus, tiek ir užsienio politikoje, – apibendrina politinis apžvalgininkas W. Weimeris.
Nuo 2015 metų tarp Europos diplomatų ir kariškių sklando kalbos apie „migracijos ginklą“, kadangi Turkijos žvalgyba musulmonų srautus paprastai tikslingai padidina tuomet, kai Turkija iš Europos Sąjungos nori išsireikalauti daugiau pinigų ar politinio prielankumo, – rašo jis.
Tai R. T. Erdoganas įrodė jau ne sykį, paskutinįkart – praėjusią savaitę, kai, įsiutintas Briuselio išsakytos kritikos dėl jo „taikos šaltinio“, grūmojo Europos pusėn: „Ei, ES, atsibuskite. Kartoju: jei mėginsite šmeižti mūsų operaciją vadindami ją invazija, mūsų užduotis bus paprasta – atversime duris ir pasiųsime pas jus 3,6 mln. migrantų“.
Kaip toli siekia neoosmaniški R. T. Erdogano planai, rodo jo partijos AKP propaganda, pasak W. Weimerio, postringaujanti apie galimybę „mūsų žmonėms atverti vartus iki pat Vienos“. Europos politikai neturėtų to išleisti iš akių.