Įdomu tai, kad jų puolimas visų pirma nukreiptas prieš „skurdžią Rytų Europą“, ypač bulgarus ir rumunus, plūstelėjusius į Šveicariją jų šalims įstojus į ES. Dabar, kai Bendrijos partnerių skaičius padidėjo iki 27, ši Alpių šalis tiesiog dūsta nuo imigrantų. Atšaukus 2000 m. pasirašytas sutartis dėl laisvo sienų kirtimo, per šešis mėnesius netektų galios visas paketas dvipusių sutarčių, tarp jų ir – reglamentuojančių susisiekimą oro linijomis, krovinių gabenimą lėktuvais ir netgi mokslinius tyrimus. Nukentėtų Šveicarijos santykiai ne tik su Sofija ir Bukareštu, bet ir su Briuseliu.

Dabar apie 60 proc. viso Šveicarijos eksporto keliauja į ES valstybes. Naujausių apklausų duomenimis, prancūzakalbiai Šveicarijos kantonai orientuoti į Europą, o štai vokiečių ir italų kalbas vartojantys regionai kol kas dar neapsisprendę. Dabar turėtų paaiškėti, ar į Šveicariją važinėsime taip, kaip įprasta, ar prieš vykstant ten dirbti reikės prašyti vizos kaip praėjusiame amžiuje, rašo italų „La Stampa“. Pirmasis dokumentų paketas tarp Šveicarijos ir ES buvo pasirašytas dar 1999 m. Visas jis, išskyrus laisvo judėjimo susitarimą, naujoms narėms pradėdavo galioti automatiškai.

2004 m. prie 15 senųjų ES dalyvių prisidėjo 10 naujų, ir 2005 m. rugsėjį vykusiu referendumu beveik 56 proc. šveicarų pritarė laisvo judėjimo principui. Šalis atvėrė savo rinką vadinamiesiems „gastarbaiteriams“ iš kitų valstybių, bet per šiuos metus jų tiek suplūdo į Šveicariją, kad šiomis pasaulinės krizės sąlygomis Parlamentas buvo priverstas surengti nelauktą referendumą.

Ši šalis jau anksčiau ėmėsi neatidėliotinų priemonių, kad sustabdytų nelaukiamos ir pigios darbo jėgos bangą.

2004 m. dar viename referendume šveicarai nepritarė įstatymo projektui, supaprastinančiam pilietybės suteikimo procedūrą asmenims, atvykusiems į šalį. Prieš tai gyventojų nuomonių apklausos duomenys rodė, kad šveicarai gana tolerantiški atvykėliams, tačiau balsuodami jie pasipriešino ypač jaunų užsieniečių integracijai į visuomenę. Dar reikia priminti, kad šalis, kurioje daugiausia rengiama referendumų, tokiu būdu ir 1983, ir 1984 m. pasipriešino natūralizacijos taisyklių pakeitimams. Taip šią kovą laimėjo viena įtakingiausių Šveicarijos politinių partijų – Liaudies partija, kuri susieja imigrantų srauto didėjimą su augančiu nusikalstamumu ir blogėjančia ekonomine padėtimi.

Šalyje, kurioje yra beveik 7,7 mln. gyventojų, imigrantų yra apie pusantro milijono, tai yra maždaug 20 proc. Nepakeitus imigracijos taisyklių, kasmet į Šveicariją suplūstų apie 15 tūkst. atvykėlių.

Tame pačiame 2005 m. birželio referendume Šveicarija nutarė prisijungti prie Šengeno sutarties ir Dublino sąjungos, nors iš tikrųjų prie šios zonos prisijungė tik pernai gruodžio 12 d. Šengeno šalių vizas turintiems užsieniečiams jau nereikia gauti Šveicarijos vizų, ir tuo ypač apsidžiaugė turizmo verslo kompanijos, laukusios turistų antplūdžio iš Rytų Europos, Rusijos, kitų Nepriklausomų valstybių sandraugos šalių, taip pat iš Indijos ir Kinijos. Bet jau tuomet buvo nuogąstauta, kad laisvo judėjimo susitarimai su ES ims grėsti Šveicarijos nacionaliniam saugumui ir tradiciniam, tiesa, jau pasikeitusiam Alpių šalies neutralumui.

Kitas italų laikraštis „Corriere della Sera“ primena, kad pernai lapkritį Šveicarijoje buvo surengtas dar vienas referendumas, kurio tikslas – apginti jaunimą nuo kanapių vartojimo. Laikraštis primena 2002 m., kai šių narkotikų vartojimas buvo legalizuotas. Tuomet Šveicarija sulaukė jaunimo antplūdžio iš Italijos Lombardijos ir Pjemonto sričių. Taigi ši graži Europos vidurio šalis visomis priemonėmis nori išsaugoti savo nekaltybę, tačiau pasauliniai procesai vis labiau pasiglemžia geras nacionalines idėjas.

„Užsienio įvykių komentaras“ – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 17.55 val., kart. kitos darbo dienos rytą 6.55 val.