Kol Vakarų visuomenės nuosekliai griovė visus „didžiuosius pasakojimus“ apie save, Rusijos ir Turkijos vadovai ėjo priešinga kryptimi: gaivino ir plėtojo istorinius mitus, demonstravo didžiavalstybinį išdidumą, kurstė nacionalistines piliečių nuotaikas.
Sunku pasakyti, kiek dar dešimtmečių ar net šimtmečių Rusija kariniais paradais minės gegužės 9-ąją – vadinamąją „pergalės dieną“. O štai Turkijos prezidentas atrado gegužės 29-ąją: jau kurį laiką šalis kasmet iškilmingai mini Konstantinopolio (dabartinio Stambulo) užkariavimą – kaip įkvėpimą siekti naujų pergalių.
„Užkariavimas – tai Meka. Užkariavimas – tai sultonas Saladinas, tai – islamo vėliava, turinti ir vėl plevėsuoti virš Jeruzalės. „Užkariavimas reiškia vėl pastatyti Turkiją ant kojų. Užkariavimas reiškia 1994-uosius“, – kone milijonui į minėjimą susirinkusių patriotų prieš dvejus metus vardijo Turkijos lyderis, nesikuklindamas prie didžiųjų pergalių priskirti ir savo išrinkimą Stambulo meru 1994-aisiais.
Šią 2015 metais sakytą, nacionalistiniu ir religiniu patosu alsuojančią Turkijos prezidento kalbą citavo Vokietijos dienraščio „Die Welt“ korespondentas Denizas Yücelis. Dabar kritiškų publikacijų autorius, kaip ir ne vienas kitas žurnalistas, atsidūręs Turkijos kalėjime – nepadėjo jam nė Vokietijos pilietybė.
O prezidentas R.T. Erdoganas islamo ir Osmanų imperijos pergalių vėrinį galėtų papildyti dar vienu nauju „užkariavimu“ – balandį laimėtu referendumu, išplečiančiu jo prezidentines galias.
Kai sakralumo mitas tampa argumentu agresijai
Europoje į iškilmingus Konstantinopolio užkariavimo minėjimus linkstama žvelgti kaip į politinį folklorą, net jei iš aukščiausių tribūnų sklinda kurstanti žinia.
„Jeruzalė priklauso musulmonams, visi, tvirtinantys, jog Jeruzalė yra šventas žydų miestas, turi gėdytis. Jie turi dėl to gėdytis“, – karščiavosi iškilmėse tuometinis premjeras Ahmetas Davutoğlu. „Jūs esate karta, kuri užkariaus Damaską ir Jeruzalę!“, – nuo pakylos skambančią skanduotę pagavo kartoti milijoninė minia, – liudija D. Yücelis.
Kad politizuotą istorinę atmintį galima sėkmingai pasitelkti karinei agresijai pateisinti, įrodė naujausia istorija – A. Davutoğlu kalba sakyta vos metams praėjus nuo Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Atmintyje dar gyvai skambėjo Rusijos prezidento Vladimiro Putino išvedžiojimai apie „didžią rusų naciją“ „amžiams šventą Krymo reikšmę“, apie pusiasalyje glūdinčias dvasines Rusijos ištakas.
„Krymas rusams yra tai, kas žydams – Jeruzalė“, – aiškino anuomet Rusijos prezidentas. O štai šių metų gegužę Stambule vykusioje Jeruzalei skirtoje mokslinėje konferencijoje Turkijos vadovas ragino viso pasaulio musulmonus vykti į šį jiems šventą miestą ir paremti palestiniečių kovą už Jeruzalės išlaisvinimą. Turkija jaučia „istorinę atsakomybę“ už Jeruzalę, nes miestą šimtmečius valdė Osmanai – aiškino prezidentas.
Tokia jėgos retorika R.T. Erdoganas siekia kitų musulmoniškų valstybių akyse pasirodyti kaip vienintelis tikras islamo atstovas, siekiantis suburti panarabišką sąjūdį ir pats tapti jo vadu, – Izraelio diplomatus cituoja Šveicarijos dienraštis „Basler Zeitung“.
„Didžiųjų brolių“ keliai susikerta Balkanuose
Dabartinių Turkijos vadovų akiratyje atsidūrė ir buvusi Osmanų imperijos dalis – Vakarų Balkanai. Įsitvirtinti šiame regione jie siekia, remdamiesi pirmiausia musulmoniška gyventojų dalimi. Bosnijoje ir Hercegovinoje Turkija nusipelnė gyventojų prielankumo, atstačiusi dešimtis per karą sugriautų mečečių. Pietų Serbijoje išskėstomis rankomis priimami turkų investuotojai.
Ypač glaudūs santykiai klostosi su Kosovu. „Kosovas – tai Turkija“, – pareiškė R.T. Erdoganas, 2013 lankydamasis šalyje, kurios gyventojų daugumą sudaro musulmonai. Turkija nori sugrįžti į Balkanus kaip regioninė galia, o Kosovo atžvilgiu ji užėmė „didžiojo brolio“ poziciją“, – portalui NEX24 aiškino Balkanų ekspertas, serbas Milivoje Pantovicas.
Tačiau į „didžiojo brolio“ vaidmenį įsijautusi ir Rusija, mėginanti atitraukti Balkanų šalis nuo Europos Sąjungos (ES). Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve jaunimas dėvi marškinėlius su Putino atvaizdu. Belgrade plakatai šlovina „didįjį brolį Rusiją“. Kosovo energetikos sektoriuje dominuoja Rusija. Trečdalis Juodkalnijos įmonių ir 40 procentų žemės sklypų priklauso rusams – tai tik keletas Rusijos įsitvirtinimo Balkanuose ženklų, išvardintų Vokietijos dienraštyje „Handelsblatt“.
„Balkanai nebeklauso Briuselio“, – neseniai triumfuodama skelbė propagandinė Maskvos žinių agentūra „Sputnik“. O ir Turkija nebenori būti prašytoja prie ES slenksčio, jai labiau prie širdies yra galios žaidimai, sėkmingai konkuruojant dėl įtakos Balkanuose tiek su Rusija, tiek ir su Bendrija. Iš kurios ji, beje, nuo 2014 iki 2016 metų pabaigos gavo 2,7 milijardus eurų narystei ruoštis“, – šiomis dienomis skelbė Vokietijos dienraštis „Bild“, remdamasis aktualizuotais Europos Komisijos duomenimis.
Kai valstybinės sienos galvose nesutampa su sienomis žemėlapyje
Osmanų imperija, šimtmečius driekusis nuo Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos iki Pietryčių Europos, Turkijos prezidentui tapo politiniu resursu, kuriuo remdamasis jis nori sukurti naują, didžią Turkiją.
Buvusią didybę sugriovė 1923 metų Lozanos sutartis, nustačiusi dabartines Turkijos sienas. Per ją „mūsų šalis iš 1914 metais turėtų 2,5 milijonų kvadratinių kilometrų susitraukė iki 780 000 kvadratinių kilometrų“, – sakė R.T. Erdoganas praėjusį rugsėjį. Padėtis turi keistis, Turkijai nevalia „užmiršti tūkstančio metų senumo prisiminimų apie mūsų žemes“.
Lozanos sutartis, pasak prezidento, nėra neginčytinas ar juoba šventas tekstas, – portale qantara.de iš Stambulo informuoja politologas Ulrichas von Schwerinas. – Įvairiomis progomis išsakydamas abejones dėl dabartinių Turkijos sienų, R.T. Erdoganas netiesiogiai reiškia pretenzijas į kaimyninių valstybių teritorijas“, – komentuoja jis.
Šias pavojingas tendencijas stebi ir istorikas bei publicistas, knygos „Ali Paša – užmirštas Europos valstybininkas“ autorius, Rasimas Marzas. Pasak jo, jau kurį laiką Turkijos televizijoje, laikraščiuose ir internetiniuose portaluose demonstruojami 1920 metų žemėlapiai su anuomet siektais Turkijos apmatais. Kai kuriuose variantuose Turkija apima net Bulgariją ir Gruziją, iš dalies – Armėniją ir Azerbaidžaną, pietryčiuose – Mosulą ir Alepą. Žemėlapiai lydimi komentarų apie „teritorijų išplėtimą“, – rašo istorikas Vokietijos savaitraštyje „Die Zeit“.
Kai viena NATO valstybė kelia grėsmę kitoms
R.T. Erdogano teigimu, Lozana ne tik sunaikinusi osmanų paveldą, bet ir suteršusi Turkijos garbę. Ypač siutina R.T. Erdoganą keletas salų Egėjo jūroje, – pastebi R. Marzas ir cituoja prezidento žodžius: „Atidavėm Graikijai salas, nuo mūsų kranto nutolusias per šūksnį. Ar tai yra pergalė? Šios salos priklauso mums. Ten plevėsuoja Graikijos vėliava. Jos yra okupuotos.“
Balandžio gale ne kas kitas, o Turkijos ministras ES reikalams Omeras Celikas Graikijai priklausančią Agathonisi salą tiesiai pavadino „turkų sala“. Neilgai trukus, gegužės 15 dieną, daugiau nei 40 Turkijos karo aviacijos naikintuvų ir sraigtasparnių 141 (!) kartą pažeidė Graikijos oro erdvę, tuo pat metu į Graikijos vandenis įplaukė du turkų karo laivai“, – pranešė Graikijos gynybos ministerija. Graikų vertinimu, šiais kariniais manevrais buvo repetuojama invazija.
Santykiai tarp Turkijos ir Graikijos ypač paaštrėjo po to, kai aukščiausiojo teismo sprendimu Atėnai atsisakė išduoti Turkijai aštuonis kariškius, pasiprašiusius politinio prieglobsčio Graikijoje po 2016 metų liepos mėnesį žlugusio pučo.
„Provokacijas dėl Egėjo jūros pasienio ruože esančių salų Tesalonikų universiteto profesorius Konstantinos Tsitselikis laiko pavojingomis ir neatmeta galimybės, kad karinėse pajėgose esama jėgų, siekiančių eskalacijos“, – gegužės gale informavo „Die Zeit“.
Ne ką ramiau jaučiasi ir NATO valstybė Bulgarija, – portale „Tichys Einblick“ pastebi vokiečių politologas ir istorikas Thomas Spahnas. Bulgarijos karinė vadovybė netgi yra parengusi konkrečius šalies gynimo planus tuo atveju, jei R.T. Erdoganas sumanytų į buvusias Osmanų imperijos provincijas kėsintis ne žodžiais, o karine jėga.
Žinia, tas kaimynių baimes būtų galima vertinti kaip įsikalbėtas, daugiau iš istorinės patirties kylančias nei realiai pagrįstas. Vis dėlto Turkijos neoosmaniškos ambicijos daro ją sunkia NATO ir ES partnere.
Antai, kerštaudama už aštrią kritiką, kurios Turkijai pastaraisiais metais negailėjo, Viena, Ankara vetavo Austrijos dalyvavimą bendrose Aljanso pratybose ir programose.
Arba vėl: santykiai tarp Ankaros ir Berlyno tiek paaštrėjo, kad Vokietija nutarė savo oro pajėgų bazę iš Turkijos pietuose esančio Indžirliko perkelti į Jordaniją.
Be to, kaip praneša dienraštis „Die Welt“, Vokietija ir Austrija siekia, kad NATO viršūnių susitikimas 2018 metais nevyktų, kaip buvo numatyta, Turkijoje. Tai būtų aiškus ženklas autokratiškai besielgiančiam ir šalies narystę NATO kaip šantažo priemonę naudojančiam R.T. Erdoganui.
