Patikėti faktais darosi sunkiau nei fikcija. Prancūzijoje – dvigubai. Antraštė tituliniame „Le Monde“ puslapyje skelbia: „F. Fillonas gavo 50 tūkst. dolerių, kad V. Putinui pristatytų libaniečių pramonininką“.
Taigi. Prancūzų rinkimus temdo skandalas. Ir vis dėlto – paskui Francois Filloną besidriekiantis paskalų šleifas yra mažiausiai įdomus dalykas šiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose, teigia Ch. C. W. Cooke`as. Žinoma, tai, kad F. Fillonas sugebėjo susimauti ir paliko žiojėti politinę tuštumą, yra įdomu. Tačiau absoliučiai fantastiška yra tai, kaip šią tuštumą mėginama užpildyti. Praėjusių metų pabaigoje praktiškai niekas neabejojo, kad rinkimai Prancūzijoje vyks sklandžiai ir kad prezidentu taps to vertas centro dešinės kandidatas – toks, kurį būtų galima vežtis pas mamą pietų. Bet, pasak analitiko, ko dabar tikėtis, niekas nebežino.
F. Fillonas praktiškai atėmė iš prancūzų viltį
Popieriuje F. Fillonas atrodė tiesiog tobulas – žmogus su patirtimi (prezidentaujant Nicolas Sarkozy ėjęs ministro pirmininko pareigas) ir su perspektyva (tapęs naujojo prancūzų konservatyvizmo, po kurio sparnu, nepaisant prancūziškojo laicite (sekuliarizmo), prisiglaudė ir uolūs katalikai, kelrode žvaigžde), neslepiantis prielankumo anglosaksiškajam ekonomikos modeliui ir net pervadinęs savo partiją skambiu respublikonų vardu.
Maža to, jis rodėsi būsiantis tobulas vienytojas šalies, kurios vienas iš pagrindinių bruožų yra amžinas susiskaidymas – „Kaip, – klausė Charles`is de Gaulle`is, – galima valdyti šalį, kurioje 246 skirtingos rūšys sūrio?“ – tačiau, bėgant laikui, krypo vis labiau dešinėn. Ir kas galėjo pagalvoti, kad prancūzų politikas pasuks Donaldo Trumpo pramintu taku: F. Fillonas teigė ketinantis mažinti valstybės tarnautojų skaičių, panaikinti turto mokestį, pratęsti darbo savaitę, reformuoti sveikatos priežiūros sistemą ir pailginti pensinį amžių; ir nors žadėjo išsaugoti Prancūziją Europos Sąjungos sudėtyje, kartu jis aiškiai pasisakė už gyvybės išsaugojimą ir prieš gėjų santuokas. Rodėsi, pagaliau žvaigždės Prancūzijai palankios – visi šansai, kad bus išrinktas patikimas, gerbiamas ir stiprus kandidatas.
Deja, rožinėms svajoms nebuvo lemta išsipildyti, o likusios alternatyvos – kur kas mažiau patrauklios, teigia Ch. C. W. Cooke`as. „Nacionalinio fronto“ lyderė M. Le Pen, nors ir atsiribojo nuo savo tėvo, o atvirą rasizmą pridengė užuominomis žaižaruojančiu populizmu, vis tiek liko ganėtinai atgrasi. Dar yra kairysis Benoit Hamonas – Socialistų partijos kandidatas, kurio didieji ketinimai – apmokestinti robotus, o savo braškančią gerovės valstybę sutvirtinti universaliosiomis bazinėmis pajamomis. Toliau – dar vienas kairysis, antrą kartą siekiantis prezidento posto aštrialiežuvis Jeanas-Lucas Melenchonas ir pretendentas tapti laimingiausiu Prancūzijos žmogumi – nuosaikusis Emmanuelis Macronas.
Partinio užnugario neturintis nepriklausomas kandidatas, buvęs bankininkas E. Macronas, rodėsi, pernelyg aktyviai linksniuojamas nebus, tačiau po F. Fillono krizės jam atsivėrė visi keliai iš viso šio reikalo išeiti nugalėtoju. Panašu, kad ir jis pats visai rimtai nusiteikęs pasiimti politinio centro, kuriam klaikiai trūksta padorių atstovų, liūto dalį. Kosmopolitiškas, imigrantams prijaučiantis ir viešai deklaruojantis, kad „nėra tokio dalyko kaip prancūzų kultūra“, E. Macronas yra būtent tai, ką M. Le Pen turi galvoje, kai imasi vanoti „laukinę globalizaciją, kuri tarsi košmaras“ Prancūzijai, rašo nationalreview.com redaktorius.
Prancūzų nuotaika – prasta
Politiškai Prancūzija – tam tikroje negeroje vietoje. Prezidentaujant ryžtu anaiptol nepasižyminčiam Francois Hollande`ui, šalis smūgiuojama tiek iš išorės, tiek iš vidaus, o ekonomika jau kone pusę dešimtmečio auga vidutiniškai 1 proc. Jaunimo nedarbas siekia 25 proc., tad nenuostabu, kad dėl gausios prancūzų emigracijos Londonas jau didžiuojasi tapęs šeštuoju pagal dydį prancūzakalbiu miestu pasaulyje. Net refleksiškai pasididžiavimą jautę prancūzai jau nebėra tikri dėl savo ateities. Jie bijo dėl šalies ekonomikos. Bijo imigrantų. Bijo technologijų. Visur tvyro slogus apčiuopiamas ennui (nuobodulys), teigia Ch. C. W. Cooke`as.
Valdžiai tokios aplinkybės – tarsi tamsus debesis. Kaip rašė „The Economist“, šių metų Prancūzijos pirminiai rinkimai lėmė „elitui būti sudegintam ant laužo“. 2017-aisiais išsirinkti pažįstamą pavardę – nesvarbu, ar tai būtų „Hollande“, ar „Sarkozy“, ar „Juppe“, – būtų tas pats, kas pasirišti po kaklu didžiulį akmenį. Kaip neseniai Amerikoje, taip dabar ir Prancūzijoje – daugelis rinkėjų pasiųstų visus velniop. O nesant tvirto ir saugaus pasirinkimo galimybės, kuri sutelktų visą ideologinį vidurį, pasak analitiko, nevaržomai tarpsta ekstremistai ir oportunistai.
Kaltinti galima viską iš eilės – populizmą, nacionalizmą, maištautojus, bet tradicinės prancūzų bendrystės skyla tiesiog akyse. Kodėl šįkart yra tiek daug nerimaujančiųjų, kad Le Pen šeima pagaliau gali prisikasti iki valdžios? Ogi todėl, kad šįkart parama jai plūsta iš visų pusių, rašo nationalreview.com redaktorius. „Nacionalinį frontą“ nuo seno palaikė kaimo vietovės ir revanšizmo idėjomis mintantys Pietūs, tačiau dabar į jo pusę jau dairosi ir socialistinė Šiaurė, ir rinkėjai iki 30-ies, ir net kai kurie itin reikšmingi socialkonservatorių dariniai, kurie pagal papratimą būtų turėję pasukti bet kur, tik ne link Le Pen. Tokia sėkmė „Nacionaliniam frontui“ šypsosi dėl daugybės priežasčių.
Didžiausios Prancūzijos visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės IFOP duomenimis, M. Le Pen ir jos šalininkų gerbėjai sutaria dėl vieno dalyko: gatvėse pernelyg nesaugu ir per daug imigrantų. Kitais klausimais sutarimo šiame fronte nėra. Jaunimui svarbiausia – ekonomikos reikalai. „Nacionalinį frontą“ dabar remia nuo ketvirtadalio iki trečdalio šalies jaunuolių. Pietuose daugiausia aistrų kursto kultūra ir mokesčiai. Na, ir dar tos pačios lyties santuokų įteisinimas. Šiaurėje situacija panaši į tą, kuri kadaise buvo susiklosčiusi Amerikoje, vadinamojoje Rūdžių juostoje: darbo vietų skaičiui pramonėje mažėjant, užkietėję kairieji pastebimi besidairantys į šonus. Pirmąsyk savo istorijoje – praneša „France 24“ – „Nacionalinis frontas“ žino, ką jiems pasakyti.
Pasak Ch. C. W. Cooke`o, išėjus iš Marselio Provanso oro uosto (piečiausiame Prancūzijos regione), neįmanoma nepastebėti – Le Pen plakatais išpuoštas kiekvienas stulpas. Ant kai kurių iš jų puikuojasi ir prityrusio fašisto Jeano-Marie Le Peno atvaizdas su užrašu „Su Le Pen – prieš Europos suktybę!“ (pranc. Avec Le Pen. Contre l’arnarque Europeenne!). Kituose atvaizduojama veterano duktė Marine, o šalia – populistiškasai „Dėl tautos“ (pranc. Au Nom du Peuple). Greta – dar vieno kandidato – konspiracijos teorijų guru Francois Asselineau reklama. Jo šūkiams būdinga paranojinė potekstė: „Pasikliaukite intuicija!“ (pranc. Suivez votre intuition!), o kalbai – ūmus dirbtinis heroizmas: „Tapkite istorijos dalimi!“ (pranc. Participer a l`histoire!). Istorijos iš didžiosios „I“, reikia manyti.
Problemą išspręs, jei ne rinkėjai, tai rinkimų sistema
Ir nors M. Le Pen kol kas atrodo sunkiai įveikiama, manyti, kad jos pergalė beveik garantuota, būtų pernelyg neįžvalgu. Ch. C. W. Cooke`o įsitikinimu, ji nebus Prancūzijos prezidentė jau vien dėl to, kad Prancūzijos rinkimų sistema neleidžia tokiems žmonėms kaip M. Le Pen tapti šios šalies prezidentais. „The Economist“ duomenimis, ji turi visus šansus šauti į antrą turą (93 proc. tikimybė), tačiau toliau – niekaip. Antrajame ture jos galimybės vertinamos 5 proc. Priežastis labai paprasta: pirmajame rinkimų ture visi, absoliučiai visi, ne „Nacionalinio fronto“ kandidatai pasidalins „normalių“ rinkėjų balsus, o antrajame ture visų šių rinkėjų balsai atiteks jau vieninteliam ne „Nacionalinio fronto“ kandidatui.
Kaip sakoma, tfu, tfu, tfu. M. Le Pen, nors ir ne jos tėvas, bet ne ką geresnė. Tiesa, kaip britų Nigelas Farage`as, taip ir ji turi nuomonę apie Europos Sąjungą, be to, ji sumaniai operuoja nusikalstamumo ir imigracijos temomis, kurių nelabai drįsta liesti kiti kandidatai, tačiau nuo jos bičiulystės su Vladimiru Putinu darosi šleikštu, sako Ch. C. W. Cooke`as, o jos kalbos apie imigrantus ir prekybą kartais pasiekia tokį absurdo lygį, kad neaišku, juoktis ar verkti. Būdama dirižizmo garbintoja, ji niekad nesutiktų imtis Prancūzijai taip reikalingų rinkos reformų, mano analitikas.
„O kas, jeigu?“, – prirašyta daug visokiausių taip prasidedančių teorijų. Ir tai byloja apie tam tikrą prastą nuojautą. Socialistams nebepavyksta užsitikrinti balsų. Jaunimas radikalėja. Politiškai aktyvūs nusivilia politikais. Ekonomikos augimo stokos ir hermetiškai užsisandarinusio elito derinys, kaip jau žinome, virsta itin toksišku raugu – ypač vyraujant įsitikinimui, kad elitui nusispjaut ant visko, kas rinkėjams yra brangu.
Prancūzijos prezidento rinkimus veikiausiai laimės E. Macronas, mano nationalreview.com redaktorius. Labai mažai tikėtina, kad prancūzai pasirinktų ne šaltakraujį, o paprasčiausiai neadekvatų kandidatą. Tačiau ir triumfavęs jis liks ne mažiau šaltakraujis. O tai, kad jis ir toliau bus šaltakraujis, dešinėn nenumaldomai krypstančioje valstybėje sukels dar daugiau frustracijos. „Jei turėsime E. Macroną, tai turėsime D. Trumpą, nes E. Macronas šiuo metu yra blogiausia iš visko, ką turime“, – prie pietų stalo Paryžiuje Ch. C. W. Cooke`ui sakė bičiulis prancūzas.
Nėra ko stebėtis, kodėl net Paryžiuje apstu baimės ir nevilties ženklų – „Bet kas, tik ne Macronas!“ (pranc. Tous sauf Macron!) – ir kodėl iš pažiūros protingi žmonės marmaliuoja apie artėjantį Penktosios respublikos galą. Jei F. Fillonas nebūtų taip giliai įklimpęs, jis, ko gero, būtų galėjęs šioje situacijoje suteikti vilties. Daugiau to padaryti nėra kam. Kaip visa tai atsilieps prancūzams ir jų valstybei, parodys tik laikas.