Tiesa, jie retai įvykdomi dieną, miesto centre. O precedento visiškai neturintis faktas – kai taikiniu tampa buvęs čečėnų kovotojas, o įtariamasis – Rusijos valdžios atsiųstas žudikas, rašo CNN.
Būtent taip nutiko praėjusių metų rugpjūčio 23 d.
Zelimchanas Changošvilis, 40 m. Sakartvelo pilietybę turintis buvęs čečėnų kovotojas, ėjo į vidurdienio pamaldas Berlyno senamiestyje, Moabito rajone. Važiavęs iš paskos elektrinu dviračiu vyras Tirgarteno parke priartėjo ir du kartus iššovė jam į galvą ir vieną kartą – į petį. Z. Changošvilis iš karto mirė, įtariamą žudiką sulaikė.
Jei įtariamas žudikas norėjo tyliai atlikti savo darbą, jam tikrai nepavyko. Du paaugliai matė, kaip jis įmetė pistoletą, peruką ir dviratį į Šprė upę. Šis paslaptingas nusikaltimas sukrėtė visą šalį ir sukėlė nemalonių klausimų apie sudėtingus Vokietijos ir Rusijos santykius.
Rusijos pilietybę turintį įtariamąjį sulaikė po kelių valandų. Dar rugpjūčio pabaigoje leidinių „Der Spiegel“, „Bellingcat“ ir „The Insider“ atliktas bendras tyrimas parodė, kad Z. Changošvilio nužudymu įtariamas vyras gali būti Rusijos specialiųjų tarnybų agentas.
Kaip pranešė vokiečių žurnalas „Der Spiegel“, pateikdamas prašymą išduoti vizą vyras prisistatė kaip „49 metų Vadimas Andrejevičius Sokolovas iš Irkustko“, gyvenantis Sankt Peterburge.
„Rusijos nacionaliniame pasų registre nėra jokio asmens, pateikusio tokius duomenis. Visoje Rusijoje nei pasų duomenų bazėje, nei vairuotojų duomenų bazėje nėra žmogaus, turinčio tokius duomenis – vardą, gimimo datą ir vietą“, – buvo rašoma straipsnyje.
Pasak jo autorių, užsienio pasą įtariamajam galimai parūpino „Vidaus reikalų ministerijos Maskvoje skyrius, praeityje jau išduodavęs dokumentus karinės žvalgybos agentūrai GRU“.
V. Sokolovas atskrido į Europą per Paryžiaus Charles'io de Gaulle'io oro uostą.
Ilgai tylėjusi Vokietija pagaliau kelia šį klausimą į viešumą. Ir ne tik kelia, bet jau ėmėsi veiksmų – paaiškėjus, kad su buvusio čečėnų kovotojų vado nužudymu Berlyne gali būti susijusi Maskva, iš šalies išsiųsti du Rusijos diplomatai.
Tačiau tai padaryta tik gruodžio pabaigoje.
Gruodžio viduryje Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad vyriausybė mato daugiau kontaktų su Rusijos atstovais tiriant plataus atgarsio sulaukusį Sakartvelo piliečio nužudymą Berlyne.
„Mes turėjome išsiųsti tuos diplomatus, nes kurį laiką nematėme Rusijos instancijų pasirengimo bendradarbiauti, – pabrėžė kanclerė. – Aš tai sakiau Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui per Normandijos formato susitikimą.“
„Ir dabar mes matome daugiau kontaktų“, – konstatavo A. Merkel. Anot jos, „federalinė vyriausybė tai daro reikiamu lygiu“.
Tyrimą atliekanti Vokietijos generalinė prokuratūra pareiškė turinti pagrindo manyti, kad nusikaltimas buvo padarytas dalyvaujant Rusijos arba jai priklausančios Čečėnijos valstybinėms struktūroms. Maskvos atsakymas buvo simetriškas.
Rusijos prezidentas V. Putinas gruodžio 9 d. Paryžiuje pareiškė, kad nužudytasis buvo sprogdinimų Maskvos metropolitene organizatorius ir kad Rusija ne kartą kėlė Vokietijos pareigūnams jo ekstradicijos klausimą. Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pavadino „visiškai nepagrįstais“ įtarimus, kad RF gali būti susijusi su incidentu Berlyne.
Apie žmogžudystę Berlyno parke galiausiai viešai prabilo Vokietijos vyriausybinės koalicijos vidaus politikos ekspertas, sausio 3 d. pranešė Vokietijos bulvarinis leidinys „Bild“.
„Politiniu požiūriu, šis įvykis yra absoliučiai aiškus ir išspręstas – Rusija davė nurodymą, Kremlius su tuo susijęs. Tai rodo ir aiškūs (Rusijos prezidento Vladimiro) Putino pasisakymai žurnalistams Paryžiuje, kai jis netgi pateikė žmogžudystės motyvą“, – interviu teigė Vokietijos socialdemokratų partijos vidaus politikos klausimų ekspertas Ulis Grotschas.
Tai – nauji signalai iš Didžiosios koalicijos, rašoma „Bild“, juk anksčiau A. Merkel ir jos vyriausybė įtartinai santūriai vertino Z. Changošvilio žmogžudystę Berlyne.
„Užsakytą žmogžudystę parke laikau didžiausiu pastarųjų metų skandalu, – pabrėžė U. Grotschas. – Užsienio valstybė siunčia į Vokietiją, į sostinės centrą, žmogžudį ir vidury baltos dienos nušauna priešininką.“
Taigi U. Grotschas prieštarauja Federalinės konstitucijos apsaugos tarnybos vadovui Thomasui Haldenwangui, kuris pernai gruodžio pradžioje pareiškė, kad nėra tvirtų įrodymų, todėl neįmanoma atvirai apkaltinti konkrečios šalies.
U. Grotscho nuomone, įrodymai aiškūs, vienareikšmiški: „Klausimo dėl tvirtų įrodymų nebėra! Turime nusikaltėlį, nusikaltimo ginklą, liudininkų, tikrą užsienio pasą su netikrais asmeniniais duomenimis. Turime faktą apie legendą, sukurtą siekiant gauti vizą, padedant netikrai Rusijos Gynybos ministerijos įmonei, turime prezidento V. Putino pasisakymus. Be to, prieš kelerius metus Rusijos valdžia išbraukė nusikaltėlį iš ieškomų asmenų sąrašo, akivaizdu, kad buvo su juo bendradarbiaujančių struktūrų Berlyne.“
„Gruodžio 11 d. uždarame Bundestago Vidaus politikos reikalų komiteto posėdyje, atsakydamas į klausimą, ar pirmą dieną jau buvo įrodymų, kad su tuo susijusi užsienio valstybė, Generalinės prokuratūros atstovas trumpai ir aiškiai atsakė: „Taip.“
Kaip rašo „Bild“, veikiausiai jau praėjus kelioms dienoms po žmogžudystės buvo gauta tiesioginės informacijos iš draugiškų specialiųjų tarnybų, rodančių, kad už nusikaltimą atsakingas Kremlius.
CNN rašo, kad ši žmogžudystė metė šešėlį ir ant dešimčių tūkstančių čečėnų imigrantų, gyvenančių Europoje. Gresiant deportacijai, didėjant priešiškam nusiteikimui prieš imigrantus, šie čečėnai laukė, kaip Vokietija reaguos į incidentą.
„Mus ištiko šokas“
Z. Changošvilio ilgai ieškojo. Jis dalyvavo Antrajame Čečėnijos kare ir kovojo čečėnų sukilėlių pusėje prieš Rusijos kariuomenę, todėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų buvo laikomas priešu.
2005 m. pasitraukė iš pasipriešinimo judėjimo, bet praeities taip lengvai nenusikratysi. Per tą laiką, kol jis su šeima prašė prieglobsčio keliose Europos šalyse, kelis kartus buvo kėsintasi į jo gyvybę. 2016 m. su šeima atvyko į Vokietiją ir tikėjosi, kad pagaliau rado saugų prieglobstį. Deja, paaiškėjo, kad viltys buvo bergždžios.
Z. Changošvilis tris kartus prašė politinio prieglobsčio, tačiau jo negavo, pasakoja Švedijoje veikiančios čečėnų teisių gynimo organizacijos „Vayfond“ vadovas Mansuras Sadulajevas. Vokietijos imigracijos tarnyba ir prokuroras nesutiko patenkinti Z. Changošvilio prašymų.
„Visus jo prašymus atmetė“, – sakė jis. Nepaisydami grasinimų nužudyti ir gerbtino jo artimųjų statuso. Tuometinė jo žmona Manana Catieva dirbo gydytoja didelėje privačioje Tbilisio ligoninėje.
Paskutinis pasikėsinimas į Z. Changošvilį baigėsi jo mirtimi, kuri sukrėtė visą čečėnų bendruomenę Europoje.
„Mus ištiko šokas, – teigė M. Sadulajevas. – Taip buvo nutikę tik kartą – [Umarui] Israilovui.“ Jis turėjo omenyje buvusį čečėnų sukilėlį, kurį 2009 m. nužudė Vienoje. Austrų teisėsaugininkai mano, kad su jo nužudymu susijusi Čečėnijos valdžia.
„Niekas nesitikėjo, kad tai pasikartos, – sakė M. Sadulajevas. – Pirmas kartas galėjo būti klaida, tačiau antras kartas – jau žinia. Labai aiški [siunčiama] žinia.“
Ieškomas žmogus
Z. Changošvilis užaugo, supamas karo. Čečėnas kilęs iš Pankisi slėnio Sakartvele. Tai nuošalus kalnuotas regionas pasienyje su Čečėnija.
Slėnis tapo prieglobsčiu tūkstančiams civilių, bėgančių nuo Antrojo Čečėnijos karo, kuris prasidėjo 1999 m. ir truko beveik dešimtmetį. Tarp pabėgėlių buvo ir prieš Rusijos karius kovojusių čečėnų.
Čečėnų kilmės sakartvelas Z. Changošvilis išėjo kariauti su Rusijos kariuomene 2001 m., CNN pasakojo jo buvusi žmona M. Catieva, kuri atvyko į Vokietiją su Z. Changošviliu ir keturiais jų vaikais.
„Buvo absoliučiai suprantama, kad žmogus prisijungia prie pajėgų, kovojančių už šalies nepriklausomybę, – pasakojo smulki, elegantiškai apsivilkusi moteris su galvos apdangalu. – Tuo metu tai buvo geriausia, ką gali padaryti savo šalies labui.“
2000-aisiais Changošvilių šeima apsigyveno Tbilisyje. Ten ir prasidėjo pasikėsinimai nužudyti.
Pirmas pasikėsinimas įvyko 2009 m., pasakojo Aleksandras Kvachadzė – tyrėjas iš Strateginių tarptautinių studijų Gruzijos fondo, kuriame įvyko pažintis su Z. Changošviliu ir prasidėjo jų ilgametė draugystė.
„Jį bandė nunuodyti, bet nesėkmingai“, – teigė A. Kvachadzė ir pridūrė, kad Vokietijos saugumo tarnybos išsiaiškino, jog tai bandžiusi padaryti grupuotė buvo susijusi su Rusijos žvalgyba ir Čečėnijos lyderiu Ramzanu Kadyrovu. Pastarasis garsėja žiaurumu ir atsidavimu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
Vokietijos leidinio „Bild“ žurnalistai Julianas Repke ir Peteris Tiede netgi iškėlė versiją, kad R. Kadyrovas Z. Changošviliui atkeršijo už nužudytą tėvą.
„Žmogžudystė Tirgarteno parke Berlyne įvyko rugpjūčio 23 d., t. y. tą dieną, kai gimė Achmatas Kadyrovas, Čečėnijos vadovo tėvas, garsėjęs žiaurumu valstybės priešų ir homoseksualų atžvilgiu. A. Kadyrovas žuvo Grozne 2004 m. gegužę per teroro išpuolį su sprogmenimis“, – rašė leidinio žurnalistai.
Atsakomybę už žmogžudystę prisiėmė čečėnų sukilėlių lyderis Šamilis Basajevas, kurio islamistų grupuotė „Kaukazo Emyratas“ tuo metu kariavo pogrindinį karą su gimtąjį regioną okupavusiais rusais.
Būtent šioje grupuotėje tuo metu kariavo ir čečėnų kilmės Z. Changošvilis, rašoma straipsnyje.
Pasak leidinio žurnalistų, tai svarus įtarimas, kad, praėjus 15 metų, R. Kadyrovas Berlyne nubaudė Z. Changošvilį, keršydamas už savo tėvo nužudymą.
Žurnalistų nuomone, žmogžudystės ryšį su Čečėnija rodo ir tas faktas, „kad pseudonimas, kurį Rusijos valdžia įrašė į padirbtą samdomo žudiko pasą („Sokolovas“), yra vieno Čečėnijoje nužudyto rusų kapitono pavardė. Romaną Sokolovą nužudė 2000 m. kovą.
„Bild“ turima informacija, šiuo metu specialiosios tarnybos tikrina, ar R. Kadyrovas ir Rusijos Vyriausioji žvalgybos valdyba nepasiuntė į Europą kitų žudikų su Čečėnijoje nužudytų „karo didvyrių“ kodiniais vardais, kad šie nužudytų emigracijoje gyvenančius buvusius čečėnų sukilėlius.
A. Kvachadzė CNN sakė, kad Rusijos priešiškumą Z. Changašvilis užsitraukė ne tik todėl, kad kariavo Čečėnijoje, bet ir todėl, kad suorganizavo apie 200 savanorių grupę iš gimtojo Pankisi slėnio, kuri 2008 m. Rusijos ir Sakartvelo kare puldinėjo Rusijos karius.
Z. Changašvilo ryšiai su buvusiais bendražygiais pravertė 2012 m. rugpjūtį, kai maždaug 20-ies čečėnų ir Dagestano kovotojų grupę Sakartvelo saugumo pajėgos apsupo pasienyje su Rusija.
Tuometinio prezidento Michailo Saakašvilio vyriausybės pareigūnai pakvietė Z. Changošvilį, kad jis pabandytų susitarti su kovotojais. Nepaisant jo pastangų, kilo susišaudymas ir apie pusę kovotojų žuvo.
Vieną 2015 m. dieną Z. Changošvilis ėjo prie savo automobilio Tbilisio Saburtalo rajone. Staiga į jį ėmė šaudyti. Keturi šūviai pataikė į ranką ir į viršutinę kūno dalį. Jis susmuko prie automobilio, bet dar pajėgė išsikviesti greitąją pagalbą.
„Jis per stebuklą liko gyvas“, – teigė A. Kvachadzė, lankęs bičiulį ligoninėje po išpuolio.
„Jis turėjo išvykti iš Gruzijos, kad liktų gyvas“
Pasak A. Kvachadzės, tyrimui kildavo įvairių kliūčių. 2013 m. nauja Sakartvelo valdžia, pakeitusi A. Saakašvilio komandą, teigė, kad užpuolimo zonoje nebuvo saugumo kameros, nors tai – centrinis Tbilisio rajonas.
Išpuolį traktavo veikiau kaip kriminalinį nusikaltimą, nei kaip politinį motyvą turintį užpuolimą. Praėjus keliems mėnesiams po pasikėsinimo, panaikino Z. Changošvilio teisę nešiotis ginklą savigynai, įtariamųjų niekas taip ir nerado.
Z. Changošvilis neabejojo, kad išpuolių iniciatorė – Rusijos žvalgyba. „Jis įtarė, kad Sakartvelo saugumo tarnybos įleido juos į šalį, kad įvykdytų operaciją“, – teigė A. Kvachadzė.
Rusija iki šiol tvirtina niekaip neprisidėjusi prie Z. Changošvilio nužudymo.
„Šis atvejis nesusijęs su Rusijos valstybe, su oficialiomis instancijomis, – po žiniasklaidoje pasirodžiusių straipsnių pareiškė Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas. – Kategoriškai neigiu bet kokią sąsają tarp šios žmogžudystės ir oficialiosios Rusijos.“
Net kai informatoriai pranešė Z. Changošviliui, kad vėl bus bandymas jį nužudyti, nebuvo suteikta apsauga.
„10–15 draugų saugodavo jį ištisą parą, kad liktų gyvas, tačiau nebegalėjome taip gyventi. Jam teko išvykti iš Sakartvelo, kad liktų gyvas“, – sakė M. Catieva.
2015 m. Z. Changašviliai pabėgo į Odesą (Ukraina). Informatoriai vėl įspėjo, kad jį nužudys, jei tik grįš namo.
„Norėjome turėti ateitį Vokietijoje. Gyventi saugiau, vėl būti šeima“, – sakė M. Catieva. Tačiau lemta nebuvo.
2016 m. atvykusi Vokietiją, M. Catieva greitai sužinojo, kad Z. Changošvilis Ukrainoje turi kitą žmoną, ji laukiasi. M. Catieva ir Z. Changošvilis išsiskyrė po beveik 20 metų santuokos, po skyrybų beveik nebendravo.
Viltys žlugo
Iš pradžių Z. Changošvilio gyvenimas Vokietijoje atrodė saugus, tačiau jo prieglobsčio prašymą tris kartus atmetė.
Po jo nužudymo aiškėjant, kad prie to prisidėjo Rusijos saugumo tarnybos, daugeliui kilo klausimas, kodėl Vokietijos valdžios pareigūnai taip ilgai tylėjo.
„Angela Merkel turi priežasčių vengti stipriai eskaluoti šią temą, – įsitikinęs Londono universiteto koledžo Slavų ir Rytų Europos studijų mokyklos profesorius Markas Galeotti. – Jos politinė padėtis sudėtinga, Vokietija vis dar yra įsipareigojusi prieštaringai vertinamam dujotiekiui „Nordstream 2“, kurį Vašingtonas bando blokuoti, o Berlynas vis dar tikisi sugebėti tarpininkauti dėl Donbaso“.
Po nužudymo niekas iš Vokietijos pareigūnų nesusisiekė su Z. Changošvilio artimaisiais, neišreiškė užuojautos, teigė M. Catieva.
„Man neatrodo normalu, kad žmogus nušaunamas, nužudomas kitos valstybės piliečio. Žmogus, kuris prašė apsaugos ir negavo jos Vokietijoje“, – pabrėžė buvusi jo žmona.
„Tikėjausi žmogiškos reakcijos“, – pridūrė ji ašarodama.
Vokietijos Federalinis migracijos ir pabėgėlių biuras, taip pat ir Generalinė prokuratūra atsisakė pateikti komentarą, motyvuodami tuo, kad individualių atvejų nekomentuoja.
Rugsėjį per trumpą spaudos konferenciją paklaustas apie nužudymą, kanclerės A. Merkel atstovas spaudai Steffenas Seibertas atsakė, kad „Vokietija stipriai suinteresuota visapusiu šio nusikaltimo tyrimu.“
Aktyvistas M. Sadulajevas mano, kad Europoje toliau vyksta dešimčių tūkstančių čečėnų pabėgėlių nepaisymas.
„Nepasakyčiau, kad nustebau, – pakomentavo jis Vokietijos reakciją. – Rusija – galinga valstybė, Vokietija nenori dėl šito gadinti santykių. Čečėnai tėra nepatogumas.“
Čečėnų imigrantai Vokietijoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse susiduria su daug problemų. Jiems sunku gauti statusą patvirtinančius dokumentus, dažniausiai sulaukia tik laikino deportavimo pristabdymo pažymos, reiškiančios, kad kažkada ateityje turės išvykti iš šalies.
Tai reiškia, kad jie neturi teisės įsidarbinti, o apsigyventi gali tik perpildytuose imigrantų centruose. Tokiomis sąlygomis dalis jų pasuka į nusikalstamą veiklą, nusikaltėlių gaujas.
Tarptautinių ir saugumo reikalų instituto Vokietijoje darbuotojas Guido Steinbergas mano, kad Berlyno reakcijai turėjo įtakos politinės nuotaikos bei stiprėjantis priešiškumas imigrantams.
„Pasipriešinimas prašantiesiems prieglobsčio stipriai padidėjo nuo 2016 m., o čečėnų reputacija – ne pati geriausia“, – sakė jis. Be to, „Vokietijos politikoje labai ryški prorusiška pakraipa“, yra ir tokių, kurie, nepaisydami įrodymų, protestuotų, jei būtų imtasi kokių nors priemonių prieš Rusiją.
Yra ir daugiau sudėtingų veiksnių. „Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad praktiškai neįmanoma integruoti čečėnų į Vokietijos visuomenę“, – teigė G. Steinbergas.
Jis užjaučia pabėgėlius, bet pripažįsta, kad yra karčios tiesos – čečėnai dažnai prastai moka vokiečių kalbą, net pragyvenę šalyje daug metų, be to, gana daug čečėnų džihadistų išvyko kovoti už „Islamo valstybę“ ir kitas grupuotes Sirijoje.
M. Changošvilio brolis Zurabas gyvena Švedijoje su dviem vaikais. Po žmogžudystės jis atvyko į Vokietiją ir kreipėsi į teisėsaugininkus, ieškodamas atsakymų. Neseniai Vokietijos pareigūnai pasakė Zurabui, kad vyksta tyrimas, o bylą pradės nagrinėti teismas.
Švedijoje Zurabo vaikų laukia deportavimas į Sakartvelą. Zurabas teigė kreipęsis į Švedijos teismus, motyvuodamas tuo, kad po brolio nužudymo bijo dėl vaikų saugumo. Jam atsakė, kad jo sūnūs yra Z. Changošvilio sūnėnai, taigi laikomi tolimais giminaičiais, o tokiems pavojus negresia.
M. Sadulajevo teigimu, Švedijos teisėsaugininkams buvo pateikta „daugybė dokumentų, daugybė įrodymų, kad jie (vaikai) ten nebus saugūs. „Jie nepaiso. Net Z. Changošvilio mirtis – nepakankama priežastis, kad jo broliui suteiktų prieglobstį“, – sakė jis.
CNN nesulaukė komentaro iš Švedijos teisėsaugininkų.
Zurabas paskutinį kartą kalbėjo su broliu telefonu dieną prieš jo nužudymą: „Kalbėjome apie tai, kad reikia išsiųsti mano vaikus į Vokietiją, kur jie galėtų pateikti prieglobsčio prašymą, ką jis, kaip dėdė, galėtų padaryti jų saugumo labui.“
Po kelių valandų jo brolį nužudė. Praėjo keli mėnesiai, „įtariamasis toliau naudojasi savo teise tylėti“, sakė Berlyno prokuratūros atstovas spaudai Martinas Steltneris.
M. Steltnerio teigimu, įtariamąjį galima sulaikyti pusę metų, paskui, jei nebus svarių įrodymų, turės išleisti į laisvę. Jis pridūrė, kad tyrimas vyksta, o įrodymai – daug žadantys.
O nuo tylėjimo Z. Changošvilio artimiesiems ir tūkstančiams čečėnų imigrantų visoje Europoje jau spengia ausyse.