1944 metais pieštuose komikso stiliaus piešiniuose, pavadintuose „Nacių mirties paradas“, remiantis liudininkų pasakojimais, realistiškai pavaizduotas žmonių vežimas gyvuliniuose vagonuose, jų žudymas dujų kamerose, įrengtose taip, kad atrodytų kaip dušai, ir vėlesnis lavonų deginimas krosnyse.
Nyderlandų karo, holokausto ir genocido studijų instituto NIOD profesorius Keesas Ribbensas ketvirtadienį agentūrai dpa sakė, kad piešiniai buvo pardavinėjami JAV įsikūrusioje interneto prekybos svetainėje. Pradėtas parduodamo daikto tyrimas.
Piešinių autorius – Augustas Maria Froehlichas, JAV gyvenęs emigrantas iš Austrijos, kuris galėjo remtis sovietų karių, išlaisvintų iš Majdaneko koncentracijos stovyklos, liudijimais.
Piešiniai buvo publikuojami, siekiant nukreipti viešąją nuomonę prieš nacių režimą: „Kai žodžiai nepadeda, kartais tai padaro paveikslėliai“.
Tačiau dailininkas nevaizdavo aukų kaip žydų, galbūt, kaip spėja K. Ribbensas, siekdamas išvengti antisemitinės reakcijos.
Antrojo pasaulinio karo metais iš Europos ateidavo žinios apie mėginimus sunaikinti žydus, tačiau daugeliu jų visuomenė netikėjo. Tik pasirodžius pranešimams po Vokietijos pralaimėjimo, imta suvokti, jog tai yra tiesa.
K. Ribbensas teigė, kad penktojo dešimtmečio komiksuose būta ir daugiau koncentracijos stovyklų ir nacių sadizmo vaizdų, tačiau daugelis jų buvo gana lėkšti ir neparodė sisteminių bandymų išžudyti žydus.
Vėlesniais metais komiksai buvo naudojami Holokausto žiaurumams pabrėžti. Labiausiai devintajame dešimtmetyje išgarsėjo Arto Spiegelmano „Maus“ – grafikos romanas, kuriame Holokausto istorija pasakojama pasitelkiant peles, simbolizuojančias žydus, ir kates – nacius.