„Valstybė yra atsakinga už netektis, kurias patyrė artimieji tų asmenų, kuriuos Bosnijos serbų pajėgos deportavo iš DUTCHBAT (olandų bataliono) komplekso Potočaruose 1995 metų liepos 13 dienos popietę“, – paskelbė teisėja Larissa Elwin.
„DUTCHBAT turėjo atsižvelgti į galimybę, kad šie vyrai bus genocido aukos ir kad galima pakankamai tvirtai pasakyti, – jeigu DUTCHBAT būtų leidęs jiems likti komplekse, šie vyrai būtų likę gyvi, – nusprendė ji. – Bendradarbiaudamas deportuojant šiuos vyrus DUTCHBAT veikė neteisėtai“.
Tačiau teismas nusprendė, kad valstybė dėl visų kaltinamųjų punktų nėra atsakinga.
„DUTCHBAT veiksmų iki Srebrenicos kritimo negalima nei priskirti valstybei, nei laikyti juos neteisėtais, – sakė teisėja. – To fakto, kad parama iš oro nesimaterializavo ar buvo nutraukta, taip pat negalima priskirti valstybei, kaip ir to fakto, kad tas anklavas nebuvo atkariautas“.
Aukų artimieji pateikė ieškinį, kaltindami Jungtinių Tautų taikdarius olandus, kad šie nesugebėjo apsaugoti 8 tūkst. musulmonų vyrų ir berniukų, kurie buvo išžudyti Srebrenicoje.
Vieni giminaičiai buvo patenkinti nuosprendžiu, bet kiti dėl jo nusivylė, nes teismas nusprendė, kad valstybė yra atsakinga ne už visus nužudymus, o tik už tų žmonių, kurie buvo nužudyti po deportavimo iš JT komplekso.
„Šiandien sulaukėme teisingumo vienai grupei, tai – gerai“, – sakė Munira Subašič, viena grupės „Srebrenicos motinos“ atstovių, dalyvavusių teismo posėdyje.
„Bet kaip paaiškinti motinai, kad olandai yra atsakingi už vieno sūnaus, kuris stovėjo vienoje tvoros pusėje, mirtį, bet ne už kito kitoje pusėje?“ – klausė ji pro ašaras.
„Olandų kompleksas buvo toks didelis, kad į jį reikėjo leisti visus. Toliau sieksime tiesos ir teisingumo“, – pridūrė ji.
Šį mažytį musulmonų anklavą JT saugojo iki 1995 metų liepos 11 dienos, kai jį užėmė etninių serbų pajėgos, vadovaujamos Ratko Mladičiaus, kuris šiuo metu yra teisiamas dėl genocido ir karo nusikaltimų per karą Bosnijoje, taip pat ir Srebrenicos žudynes.
R.Mladičiaus pajėgos nustūmė lengvai ginkluotus olandų taikdarius „saugioje zonoje“, kur siekdami apsaugos buvo susirinkę tūkstančiai musulmonų iš aplinkinių kaimų.
Vėliau per kelias dienas buvo išžudyta 8 tūkst. musulmonų vyrų ir berniukų, kurių lavonai buvo sumesti į bendrus kapus. Du tarptautiniai teismai nusprendė, kad tai buvo genocidas.