Pateikiame visą jo komentarą, publikuotą politico.com.
Ką būdamas mielu žmogumi V. Putinas galėtų būti padaręs kitaip per pastaruosius 15 metų ar darytų kitaip dabar? Manau, kad skirtumų beveik nebūtų, o tai turėtų paskatinti susimąstyti visus tuos, kas mano, kad V. Putino elgesys – tai jo išskirtinai blogio persmelkto išprotėjimo vaisius ir jis veda rusus priešinga nei tikrieji jų interesai kryptimi.
Jau anksčiau britų įstatymų leidybos komitetas apkaltino Jungtinę Karalystę (JK) ir visus europiečius dėl katastrofiškai neteisingo Rusijos vertinimo, remiantis kuriuo buvo sudaryta naivi prielaida, kad Maskva juda tuo pačiu demokratijos ir liberalizavimo keliu kaip ir likusi Europos dalis, o tuo metu Rusija iš esmės didino savo kaip geopolitinio ir ideologinio priešininko statusą.
Dėl šio klaidingo vertinimo, kaip teigiama komiteto pranešime, Vakarai Ukrainos krizės kontekste elgiasi lyg būtų lunatikai.
Net jei optimistiškiausi šių apsnūdusių Vakarų politikų sapnai taptų realybe ir jie susidurtų su „geruoju“ V. Putinu, kuris hipotetiškai būtų draugiškesnis Rusijos vadovas, jie vis tiek jį neteisingai suprastų.
Yra manančių, kad galiausiai Rusijos vadovas bus pakeistas, tačiau niekam nėra jokių abejonių, kad Rusija net ir norėdama negali pakeisti savo geografinės lokacijos, istorinių asociacijų ar ilgamečio troškimo neprisileisti Vakarų, kurie ne visada kirto sieną su gėlėmis rankose, pernelyg arti savęs. Iš to galima pasimokyti šio bei to ateičiai.
Leiskite paaiškinti – iš tiesų V. Putinas tikrai nėra geras žmogus. Pakanka pateikti vos keletą pavyzdžių: 1) 1999-2002 m. jis vykdė baisų karą Čečėnijoje, kupiną prievartos, nužudymų, filtracijos stovyklų ir masinių kapaviečių; 2) 2003 m. V. Putinas įkalino didžiausią savo priešą magnatą Michailą Chodorkovskį, o kai jo įkalinimo laikotarpis buvo beveik pasibaigęs, jį pratęsė; 3) 2000-2001 m. tik tapęs prezidentu jis numatė valstybės perversmą, kurį įvykdyti ketino pagrindiniai nepriklausomi šalies televizijos kanalai, o jų savininkai buvo priversti bėgti iš šalies; 4) laikui bėgant V. Putino draugų skaičius labai išaugo, todėl daugelis iš itin didžiulius turtus susikrovusių milijardierių dėl tokios savo sėkmės turėtų dėkoti V. Putinui; 5) vis dažniau teigiama, kad 1999 m. rugsėjo mėn. butuose Maskvoje ir Volgodonske įvykdyti sprogimai – tai specialiųjų tarnybų darbas, o įsivaizduoti, kad Rusijos premjeru tapęs ir vos mėnesiu anksčiau FSB vadovo pareigas dar ėjęs V. Putinas apie tai nieko nežinojo; 6) trečią kadenciją eidamas šalies prezidento pareigas jis priėmė netinkamiausius sprendimus dėl Rusijos gatvės politikos, antivakarietiškų, homofobiškų ir antiliberalių pajėgų mobilizavimo – viso to buvo imtasi populiarumo reitingų šalies viduje didinimui; 7) 2004 m., tikėtina, kaip kovai su terorizmu skirtą priemonę dėl siaubingo Čečėnijos teroristų įvykdyto mokyklos užgrobimo Beslane, V. Putinas atšaukė regioninių vadovų rinkimus ir pakeitė juos statytiniais.
Galiausiai V. Putinas, sukeldamas suprantamą pasaulio pasipiktinimą, praėjusiais metais užėmė Krymą ir pakurstė karą Rytų Ukrainoje, siųsdamas į šį regioną karines pajėgas, ginklus ir teikdamas informacinę paramą sukilėliams, nors tarptautinei bendruomenei ir Rusijos gyventojams jis meluoja, kad visa tai – netiesa. Iš tikrųjų V. Putino rankos suteptos krauju.
Jei hipotetiškai įsivaizduotume, kad V. Putinas – geras žmogus, tačiau tuo pačiu ir pakankamai stipri asmenybė, kad užimtų Rusijos prezidento postą, o būtent tai jis ir padarė, kai Rusiją buvo apėmęs moralinis nuosmukis ir vystymosi sulėtėjimas, net ir toks V. Putinas kitaip būtų pasielgęs vos keliose situacijose.
Pradžiai siūlau prisiminti padėtį šalyje 1998 m., kai V. Putinas pirmą kartą pasirodė politinėje šalies arenoje. 2000 m. antroji tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino prezidentinė kadencija ėjo į pabaigą – niekas nemanė, kad vos ant kojų pastovintis ir sunkiai kalbantis B. Jelcinas taip ilgai gyvens, jau nekalbant apie perspektyvas keisti šalies konstituciją ir vėl dalyvauti rinkimuose.
Žvelgiant realistiškai, buvo du jį pakeisti galintys kandidatai. Pirmasis – Jevgenijus Maksimovičius Primakovas, ilgametis KGB agentas (pravarde MAKSIM), pirmąją XX a. dešimtojo dešimtmečio pusę vadovavęs Rusijos žvalgybai.
1998-1999 m. J. Primakovas B. Jelcinui vadovaujant šaliai ėjo Rusijos premjero pareigas. Šiuo periodu jis ėmėsi kai kurių oligarchų istorijų narpliojimo ir prakalbo apie „strateginį trikampį“, kurį turėtų sudaryti Rusija, Indija ir Kinija, skirtą pasipriešinti JAV hegemonijai.
Turbūt labiausiai įsiminęs J. Primakovo darbas – 1999 m. gegužės. mėn. priimtas sprendimas sugrąžinti į JAV skridusį lėktuvą su visais juo skridusiais verslininkais, kai paaiškėjo, kad NATO ėmė bombarduoti Belgradą. Patriotiškų jausmų neslėpdami verslininkai, išpranašavę galiausiai įvykusį paramos imperialistinei politikai proveržį, lėktuve ėmė aktyviai sveikinti šį sprendimą. Šis demonstratyvus verslininkų sugrįžimas pramintas „Primakovo kilpa“.
Kitas populiarus politikas, galėjęs pakeisti B. Jelciną, – tuo metu Maskvos mero pareigas ėjęs Jurijus Luškovas. Jis buvo susikūręs paprasto vyruko įvaizdį: neaukštam, apskritaveidžiam, paprastais žodžiais kalbančiam J. Luškovui su darbininko kepure puikiai sekėsi į Maskvą pritraukti investicijų tiek iš Rusijos, tiek ir iš užsienio.
Šiuo atžvilgiu Maskvai pavyko pralenkti strategiškai patogesnėje vietoje įsikūrusį Sankt Peterburgą, kurį Anatolijaus Sobčiako ir jo dešiniosios rankos Vladimiro Putino vadovavimo periodu ištiko susiskaldymas, investicijų trūkumas ir nusikalstamumo augimas. Nepaisant J. Luškovą ištikusios sėkmės, jis buvo neįtikėtinai korumpuotas.
Jo žmona Jekaterina Baturina buvo įsitraukusi į statybų verslą ir tapo pirmąja Rusijos moterimi milijardiere, o pačiam J. Luškovui nelabai sėkmingai sekėsi spręsti labiausiai Maskvą varginusias bėdas, pavyzdžiui, spūsčių klausimą.
Vietoje to, kad investicijos būtų kreipiamos į viešąjį transportą, J. Luškovas atsisakė šviesoforų, o tai dar labiau apsunkino susisiekimą. Be to, J. Luškovas buvo aršus nacionalistas, turėjęs įprotį kartoti, kad Krymas – tai Rusijos dalis. Itin dažnai jis buvo linkęs tai kartoti lankydamasis Sevastopolyje – mieste, kur rusų Juodosios jūros laivynas dalijosi teritorija su Ukrainos laivynu. Galiausiai Ukrainos valdžia įvardijo J. Luškovą persona non grata – uždraudė atvykti į Ukrainą.
1999 m. pradžioje šie du asmenys buvo vertinami kaip pretendentai į Rusijos prezidento postą, tačiau jau tų pačių metų pabaigoje situacija pasikeitė, kai palyginti mažai kam žinomas V. Putinas tapo šalies vicepremjeru, o B. Jelcinui palankus „Pervij kanal“ televizijos kanalas pradėjo rodyti meistriškai suplanuotą šmeižto kampaniją, nukreiptą prieš J. Luškovą ir J. Primakovą. Tada įvyko pretekstu naujajam karo Čečėnijoje raundui pradėti tapę sprogdinimai. V. Putinas nebuvo mažaūgis niekam nežinomas vyrukas girgždančiu balsu – jis buvo kariaujančios šalies vadovas, o jau 2000 m. kovo mėn. jis išrinktas Rusijos prezidentu.
Svarbu suvokti, kad net ir tuo atveju, jei V. Putinas nebūtų įkopęs į politikos aukštumas, kiti potencialiai Rusijos prezidento postą galėję užimti asmenys taip pat buvo nacionalistinių pažiūrų, apgailestavę dėl prarasto Rusijos supergalios statuso.
Būdamas vienas iš jų, užsienio žvalgybos tarnybos vadovas V. Putinas būtų bet kuriuo atveju supažindintas su slaptomis Rusijos vykdomomis operacijomis Padniestrėje, Abchazijoje ir Čečėnijoje. Apie šias operacijas buvo žinoma kur kas anksčiau nei V. Putinas ėmė virkauti dėl prarasto Krymo. Trečias tuo metu populiarumo viršūnėje buvęs Rusijos politikas – generolas Aleksandras Lebedis, pagarsėjęs dėl to, kad kariuomenėje nevengė panaudoti kumščių prieš pavaldinius.
Kaip gi dėl taip vadinamųjų liberalų? Taip vadinamieji liberalai neturi didelio palaikymo. Dešimtojo dešimtmečio pradžios „architektas“ Anatolijus Čubaisas – vienas nekenčiamiausių asmenų Rusijoje (2005 m. sutrikusios psichikos buvęs karininkas pamėgino nužudyti A. Čubaisą padėdamas ant kelio bombą, o vėliau apšaudydamas jo šarvuotą automobilį iš automatinio ginklo).
Borisui Nemcovui, kurį B. Jelcinas ruošė kaip savo įpėdinį, gražus įdegis žiemą rūpėjo labiau nei kova dėl svarbiausių politinių postų. Turbūt vienas principingiausių, tačiau tuo pačiu ir pasyviausių liberalų Grigorijus Javlinskis buvo visiškai patenkintas stabiliu 7 proc. rinkėjų palaikymo reitingu.
Bet kuris perspektyvus kandidatas, iškilęs iš dešimtojo dešimtmečio nuolaužų, kai gyvenimo trukmė Rusijoje smuko iki XVIII amžiaus pradžios lygio, o karas periferijoje prieš nevalyvų prastai ginkluotų laisvės kovotojų grupes buvo pralaimėtas, privalėjo atmesti politiką, kuri sukėlė šią katastrofą pačiu griežčiausiu būdu. B. Jelcino aplinka patikėjo, kad V. Putinas bus mažiausiai antiliberalus iš šių žmonių būrelio – galima pasakyti, kad jie patikėjo „gerojo“ V. Putino egzistavimu.
Vis dėlto paaiškėjo, kad jie klydo. Pirmaisiais prezidentavimo metais atrodė, kad V. Putinas gali pasirinkti bet kurį iš kelių. Per pirmąjį susitikimą su JAV prezidentu Billu Clintonu V. Putinas kalbėjo atšiauriai ir trumpai („Mums trūks Boriso“, – taip į Rusijos vadovo pasikeitimą tada reagavo B. Clintonas).
Vis dėlto situacija pagerėjo JAV prezidentu tapus George’ui Bushui, ypač po neseniai įvykusios rugsėjo 11-osios tragedijos. „Gerasis“ V. Putinas nebūtų galėjęs pasielgti nė kiek geriau nei tikrasis V. Putinas, šios siaubingos tragedijos dieną tapęs pirmuoju vadovu, paskambinusiu G. Bushui ir išreiškusiu užuojautą, o taip pat ir pasiūliusiu paramą, V. Putinas netgi atšaukė karines pratybas, kurios sielvarto apimtiems amerikiečiams galėjo pasirodyti pernelyg agresyvios.
Be to, jis darė spaudimą sąjungininkams Centrinėje Azijoje suteikti savo oro erdvę ir nekilnojamąjį turtą JAV karinėms bazėms. Vis dėlto geri laikai netruko ilgai (ypač kai G. Busho administracija ėmėsi priešraketinio gynybos skydo projekto įgyvendinimo Rytų Europoje), tačiau trumpam galima buvo įsivaizduoti „gerąjį“ Putiną, jei to kas nors tikrai pageidavo.
Daugelis suprato, kad V. Putinas nėra geras žmogus, kai jis įsakė suimti naftos milžinės „Jukos“ vadovą M. Chodorkovskį 2003 m. rudenį, tačiau ką gi „gerasis“ V. Putinas būtų padaręs kitaip?
Praėjusiais metais Thane’as Gustafsonas iš Džordžtauno universiteto publikavo knygą „Wheel of Fortune“ – postsovietinio naftos verslo istoriją, kurioje išdėstomos visos priežastys, paskatinusios V. Putiną taip pasielgti su M. Chodorkovskiu, privatizavusiu ne tik „Jukos“ (milžinišką naftos bendrovę, kuri dešimtmečius buvo kuriama pasitelkiant sovietinę darbo jėgą), tačiau taip pat ir reikšmingą Dūmos dalį.
Nuo seno kirpimo sovietinių laikų naftininkų jis stipriai skyrėsi dėl agresyvių vykdomų gręžimo darbų. Jis ėmėsi nepriklausomos užsienio politikos – pradėjo derėtis tiesiogiai su kinais dėl naujo tarpvalstybinio dujotiekio tiesimo.
Žvelgiant iš valstybės perspektyvos svarbiausia, kad M. Chodorkovskis gavo kontrolinį „Jukos“ akcijų paketą kaip pasitikėjimo ženklą. Jis jam atiteko siaubingo silpnumo akimirką, kai valstybei teko išparduoti didžiausius pramoninius brangakmenius. Juos įsigiję išrinktieji tapo neįtikėtinai turtingi. Žvelgiant iš valstybės perspektyvos, o būtent iš tokios perspektyvos turėjo žvelgti ir „gerasis“ V. Putinas, jei tik egzistuotų, išrinktieji valstybei neabejotinai turėjo atsidėkoti lojalumu.
Dabar „gerasis“ V. Putinas – kur kas vikresnis ir toliaregiškenis Rusijos vadovas – jokiais būdais neįsakytų suimti kurį nors asmenį dėl politinių priežasčių. Jis būtų mėginęs rasti būdą sugrąžinti M. Chodorkovskį ir milžinišką jo naftos įmonę į savo įtakos zoną (tuo metu „Jukos“ buvo didžiausia antrosios pagal dydį naftą eksportuojančios valstybės įmonė).
Jei M. Chodorkovskis būtų priešinęsis, galbūt „gerasis“ V. Putinas būtų inicijavęs bylą dėl M. Chodorkovskio teisės vadovauti „Jukos“, nepamiršdamas ir apie akivaizdžiai korumpuotus 1995 m. vykdytus užstatinius aukcionus. „Gerasis“ V. Putinas kaip Rusijos gyventojų interesų gynėjas būtų turėjęs visas reikalingas teises tai padaryti. Jis galėjo labai paprastai renacionalizuoti „Jukos“ ir tam jam nebūtų prireikę sodinti į kalėjimą M. Chodorkovskį – tai būtų kur kas geresnis politine prasme variantas, panašu, kad „gerasis“ V. Putinas būtent taip ir būtų pasielgęs.
„Gerasis“ V. Putinas būtų ėmęsis tų pačių veiksmų, tik tai jis būtų padaręs švelniau ir išmintingiau. Dešimtajame dešimtmetyje išrinkti regionų vadovai buvo neįtikėtinai korumpuoti, jie bendradarbiavo su vietinėmis nusikalstamomis grupuotėmis ir/arba komercinėmis bendrovėmis. Kaip ir tikrasis V. Putinas, „gerasis“ V. Putinas būtų norėjęs juos pakeisti.
Galbūt vietoje to, kad paprasčiausiai atšauktų rinkimus, kaip 2004 m. padarė tikrasis V. Putinas, „gerasis“ V. Putinas į regionus būtų siuntęs stebėtojus, kad būtų užtikrinti laisvi ir sąžiningi rinkimai. „Gerasis“ V. Putinas galbūt būtų įsteigęs fondą rinkimų kampanijoms tam, kad vietiniai aktyvistai turėtų galimybę reklamuotis ir tokiu būdu konkuruoti su vietiniais verslininkais.
Žinoma, „gerasis“ V. Putinas būtų pasirūpinęs, kad būtų paisoma įstatymų dėl vienodos prieigos prie televizijos užtikrinimo. Galbūt „gerasis“ V. Putinas netgi žengtų dar toliau ir pašalintų netinkamiausius kandidatus išleisdamas įstatymus, draudžiančius dalyvauti rinkimuose teistiems asmenims.
Būtų praėję labai daug laiko, kol sudėtingos, o rinkimų stebėtojams dar ir pavojingos reformos pagaliau padėtų užtikrinti sąžiningus gubernatorių rinkimus Rusijos regionuose. Akivaizdu, kad šiuo įvairių iniciatyvų įgyvendinimo atžvilgiu tarp tikrojo V. Putino ir „gerojo“ V. Putino – daugybė skirtumų, tačiau esminės problemos, kurioms spręsti skirtos šios iniciatyvos, vis dėlto tos pačios.
Kaip gi „gerasis“ V. Putinas būtų pasielgęs su Ukraina?
Atsakyti į šį klausimą tikrai nėra lengva. Prieš keletą mėnesių tyrimą vykdę Rusijos „ekspertai“ manęs paklausė, ar aš manau, kad šiuo metu Ukrainą ištikusi krizė visų pirma yra NATO ekspansijos, ar vis dėlto labiau agresyvios V. Putino vykdomos užsienio politikos padarinys.
Mane šis klausimas sutrikdė. Atsakiau, kad, mano nuomone, abu variantai yra teisingi, tačiau tai nebuvo teisingas atsakymas į klausimą, nes manęs klausė, kuris iš šių dalykų prisidėjo prie krizės labiau. Ar V. Putinas būtų taip pasielgęs, jei NATO nebūtų ėmusis ekspansijos? Ar kas nors kitas, pavyzdžiui, „gerasis“ V. Putinas būtų elgęsis kitaip net ir tuo atveju, jei NATO būtų elgusis taip pat?
Prieš grįždami prie „gerojo“ V. Putino apžvelkime Rusijos pastaruosius 25 metus vykdytą užsienio politiką artimiausiųjų kaimynių atžvilgiu. Turbūt blogiausias dalykas, kurį V. Putinas padarė per pastaruosius metus, – Rytų Ukrainos sukilusių separatistų rėmimas. Separatistų pajėgas sudaro vietiniai kalnakasiai, veteranai ir nusikaltėliai, savanoriai kazokai ir kaukaziečiai, o taip pat ir Rusijos reguliariosios kariuomenės kariai. Kur šiuos žmonės jau teko matyti anksčiau?
1992 m. Padniestrėje ir 1992-1993 m. Abchazijoje. Tada lygiai taip pat buvo neigiamas Rusijos vadovų vaidmuo, nors buvo neginčijamų apie tai liudijančių įrodymų. Maža to, kai kurie „herojais“ tapę savanoriai – tie patys: 2014 m. balandžio mėn. surengto įsiveržimo į Rytų Ukrainą lyderis Igoris Strelkovas susipažino su karu 1992 m. Padniestrėje (Šamilis Basajevas – Čečėnų sukilimo herojus pirmąją karinę patirtį gavo Abchazijoje 1992 m.).
2008 m. Rusijos prezidento postą užėmė Dmitrijus Medvedevas. Tais pačiais metais Rusija įsiveržė ir per trumpą laiką okupavo dalį kalbėti apie prisijungimą prie NATO pradėjusios Gruzijos teritorijos. Vis dėlto galima teigti, kad V. Putinas manipuliavo D. Medvedevu. Galbūt. Vis dėlto pastaruosius 25 metus Rusiją valdant skirtingiems vadovams ši šalis įsiveržė arba parėmė įsiveržimą į Gruziją, Moldovą, Čečėniją (du kartus), o tada – dar kartą į Gruziją ir tai tik tie kartai, apie kuriuos visi žino.
Kaip gi dėl NATO? NATO ekspansija vyko keliais etapais. Pirmoji prie NATO prisijungusi valstybė – 1990 m. su Vakarų Vokietija susijungusi Rytų Vokietija. Derybose, kurios pasibaigė šiuos istoriniu įvykiu, Sovietų Sąjunga reikalavo neutralios Vokietijos, vėliau sutiko su NATO sąjungininke tapsiančia Vokietija, jei NATO savo ruožtu pasižada nebesiplėsti toliau į Rytus.
Šis pasižadėjimas buvo žodinis, o NATO jo nepaisė. 1999 m. Rusijos prezidentu išrinktas V. Putinas, o trys buvusios Varšuvos pakto valstybės – Vengrija, Lenkija ir Čekija – prisijungė prie NATO. 2004 m. į NATO įstojo Rumunija, Slovėnija, Slovakija, tradiciškai Rusijos sąjungininke buvusi Bulgarija, Latvija, Lietuva ir Estija. 2009 m. prie NATO prisijungė Kroatija ir Albanija. Maža to, NATO pritarė Gruzijos ir Ukrainos planams jungtis prie Aljanso, nors konkrečių prisijungimo terminų nepateikė.
Ar Rusija turi teisę nurodinėti kaimynėms dėl jų vykdomos užsienio politikos? Tik tuo atveju, jei tokia užsienio politika keltų pavojų Rusijai. Ar galima būtų teigti, kad Rusijai kėlė pavojų Europos Sąjungos (ES) Asociacijos sutartis su Ukraina, kurios pasirašymo procesą netikėtai dėl Rusijos daromo spaudimo nutraukė Viktoras Janukovyčius, o 2013 m. rudenį Maidane prasidėjo protestai?
Sudėtinga būtų teigti, kad tai kėlė Rusijai pavojų. Ar galima Ukrainos narystė NATO kelia potencialią grėsmę Rusijai? Sudėtinga būtų teigti, kad tikrai nekelia.
Savaime suprantama, tai – dvigubas NATO plėtros dugnas. Ar netolimoje praeityje Rusijos okupuotos teritorijos turėtų baimintis dėl galimos naujos okupacijos? Žinoma. Ar jos turi priežasčių siekti glaudesnio bendradarbiavimo su stipresnėmis valstybėmis? Galbūt. Ar tokie aljansai kelia dirgulį valstybei, kurią siekiama suvaržyti, t.y. Rusiją? Deja, taip.
Vis nenustoju galvoti apie du dalykus. Pirmasis – Dūmos sesija, kurioje man teko sudalyvauti 1995 m. rugsėjo mėn., kai NATO bombardavo Bosnijos serbų taikinius netoli nuo Sarajevo. Grįžęs į Jungtines Valstijas stebėjau ilgai trunkančius ir skausmingus debatus dėl karinės intervencijos, siekiant padėti bosniams.
Bombardavimas – galutinis taškas debatuose, nuvertęs juos nuo aukštumų, iš kurių jie terorizavo Sarajevo gyventojus. Niekada nemaniau, kad Rusija gali turėti sentimentų šiuo atžvilgiu. Taip nemanė ir JAV politikai. Kiek aš žinau, niekas nebuvo atvykęs į Maskvą ir nemėgino įtraukti rusų į šio reikalo sprendimą. Dūma buvo įtūžusi. Visos partijos reiškė pasipiktinimą amerikiečių agresija buvusioje komunistinėje šalyje, kurioje dauguma gyventojų – slavai, kuriais pasirėmusi Rusija įžengė į Pirmąjį pasaulinį karą.
Tuo metu Rusijos Dūma priminė cirką, tačiau tai buvo daugiau mažiau realus cirkas, jei taip galima pasakyti – Dūma suburta pasitelkus tikrus rinkimus. Tuo metu studijavau koledže ir nebuvau pakankamai gerai informuotas apie užsienio politikos niuansus, tačiau man buvo aišku, kad mes patys viską sugadinome – kalbu apie veiksmus, kurių buvo imtasi Jugoslavijoje.
Nors jie buvo paremti gerais ketinimais, jie turėjo sukelti nacionalistinę Rusų reakciją. Taip ir įvyko. Vos porą mėnesių po bombardavimų vykusiuose Dūmos rinkimuose buvo sutriuškinti liberalų pajėgų likučiai. Likusią dešimtmečio dalį Dūmą kontroliavo stalinistų ir kvazifašistų koalicija.
Kitas dalykas, apie kurį nenustoju galvoti – paskutinis Rusijos caras Nikolajus II. Nors Rusijos stačiatikių bažnyčia jį paskelbė šventu, jis nebuvo šventas. Jis toleravo siaubingus žiaurumo proveržius valdomose teritorijose, palaimino kvailą ir pralaimėjimui pasmerktą karą su Japonija, atsisakė žmonėms suteikti konstituciją ir mėgavosi skaitydamas „Siono išminčių protokolus“.
Vis dėlto istorikai dažnai jį apibūdina kaip švelnų, mandagų, geraširdį šeimos žmogų, mylėjusį žmoną ir vaikus, o taip pat mėgdavusį laiką leisti gryname ore. Vis dėlto žavusis caras, tuo metu jau įkalintas Jekaterinburge ir laukdamas brutalaus susidorojimo, sužinojęs apie Brest-Litovsko sutartį, pagal kurią bolševikai perleido Baltarusijos, Ukrainos, Krymo ir šiandieninių Baltijos valstybių teritorijas vokiečiams, pasakė, kad geriau jau nusipjautų ranką, nei pasirašytų tokią sutartį. Vis dėlto 1991 m. Rusija prarado daugiau nei bolševikai atidavė 1918 m.
Mums vis kartojama, kad įsiveržusi į Krymą Rusija sulaužė po Šaltojo karo nusistovėjusią stabilią tvarką. Vis dėlto mane intriguoja vokiečių politologo Ulricho Kuhno mintys, kad pastaruosius 20 metų Rusija ne agresyviai demonstravo galią, o mėgino apginti savo status quo. Jo teigimu, kaip rodo NATO ekspansijos eiga, jei kas ir vykdė Europos žemėlapio perbraižymą, tai tikrai nebuvo Rusija. Bet kuriuo atveju. Rusija tikrai nebuvo pirmoji, kuri tai pradėjo daryti.
Ką būtų daręs „gerasis“ V. Putinas, susidūręs su nesiliaujančia ES ir NATO ekspansija? Ar jis būtų galėjęs pasinaudoti sumaištimi ir pasimetimu po Viktoro Janukovyčiaus nuvertimo, kad užimtų strategiškai Rusijai reikšmingą Sevastopolio uostą, o kartu ir visą Krymo pusiasalį? Galbūt. Ar jis būtų melavęs, kad to nedarė? Tikriausiai taip. Ar jis būtų tiekęs pagalbą ir netgi kurstęs didžiulį separatistų sukilimą Rytų Ukrainoje tam, kad destabilizuotų Ukrainą dar labiau? Nežinau. „Gerasis“ V. Putinas būtų mėginęs išvengti kraujo praliejimo. Vis dėlto, jei alternatyva būtų Ukrainos prisijungimas prie NATO, būtume nustebinti, kaip toli „gerasis“ V. Putinas būtų pasiruošęs nueiti.
Prieš pusantro dešimtmečio prie Rusijos valdžios vairo neišvengiamai būtų stojęs į V. Putiną panašus asmuo, jei ne jis pats. 2012 m. po dešimtmetį trukusio veržlaus ekonomikos augimo Rusijai buvo pasiruošusi šiek tiek kitokiems dalykams.
Deja, V. Putinas tam nebuvo pasiruošęs, todėl liko dar vienai kadencijai. Nepriklausomai nuo to, kas ateis po V. Putino, šiam asmeniui teks turėti reikalų su tokia pat geopolitine situacija, tokiu pat kebliu istoriniu palikimu, tokiais pat neramiais kaimynais, tokia pat pasenusia materialiąja baze.
Daugelis negerų dalykų gula ant V. Putino sąžinės, tačiau neturėtume painioti Rusijos ilgalaikių valstybinių interesų su nepatraukliomis šių interesų įgyvendinimui šiuo metu pasirinktomis priemonėmis. V. Putino lyginimas su Hitleriu nepadeda, taip pat nepadeda ir Rusijos kaip regioninės galios įvardijimas.
Savaime suprantama, kad Rusija yra regioninė galia, tačiau nederėtų pamiršti, kad šis regionas – visa Europa. Kuo greičiau pradėsime suvokti, kaip atrodytų „gerojo“ V. Putino sukurtas režimas, tuo greičiau galėsime pradėti tinkamos, toliaregiškos ir aiškios politikos Rusijos atžvilgiu formulavimą, pakeisiančią lunatikavimą primenančią, chaotišką ir pernelyg nuolankią jau 15 metų vykdomą politiką.