Jekaterinburgas – stambus 1,5 milijono gyventojų pramoninis miestas, vienas iš turtingiausių ir svarbiausių Rusijos centrų. 4-ajame dešimtmetyje bolševikai nugriovė miesto pagrindinę katedrą, skirtą Šv. Kotrynai – imperatorės Jekaterinos I, Petro Didžiojo našlės bendravardei, kurios garbei miestas ir buvo pavadintas. Nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo vietiniai gyventojai, miesto valdžia ir bažnyčios veikėjai diskutavo dėl katedros atstatymo, jei ne originalioje vietoje, tai kur nors kitur.
Praėjusiais metais miesto valdžia išrinko viešąjį parką Isetės upės krante po to, ką daugelis gyventojų vadina suklastotu viešuoju posėdžiu. Daugelis paupio rajono gyventojų kaimynystėje mieliau regėtų medžius, nei dar vieną bažnyčią. Jekaterinburgo rusų stačiatikių vyskupijoje, kuriai priklauso miestas ir aplinkiniai miesteliai, jau yra 312 bažnyčių ir koplyčių.
Ir vis dėlto projektas gavo leidimą, o jo finansavimu pasirūpino du vietiniai milijardieriai: vario magnatai Igoris Altuškinas ir Andrejus Kozicinas. Jie taip pat gavo leidimą būstų ir komercinės paskirties pastatų statybai naujosios katedros kaimynystėje. Šis duetas ir stačiatikių bažnyčia projektui propaguoti pritraukė daugelį iškilių vietinių gyventojų.
Net vietiniai roko herojai, pagarsėję protesto dainomis paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais, pasisakė katedros naudai.
Bet kai parke šį mėnesį iškilo statybvietę žyminti metalinė tvora, vietiniai gyventojai pajuto, kad nebegali daugiau klausytis propagandos. Gegužės 13 d. įsiutusi minia nuvertė tvorą ir pamėgino nuskandinti ją upėje. „Aš nepastebėjau tvoros! Tiesiog pastūmiau ją ir ji nugriuvo!“ – feisbuke paskelbė vienas iš aktyvistų.
Supykę vietiniai po kelių valandų buvo išvaikyti kur kas rimtesnių pajėgų: įvairių kovos menų atstovų iš kovos akademijos, įkurtos šio sporto gerbėjo I. Altuškino. Tarp jų buvo ir tarptautinė žvaigždė Ivanas Štirkovas, kurio dėka naujienos iš Jekaterinburgo papuolė į specializuotus MMA leidinius.
Vis dėlto kitą dieną šimtai protestuotojų sugrįžo, ir vietinės valdžios institucijos nusprendė surimtėti. Beveik 30 protestuotojų buvo sulaikyti. Trečiadienį darbuotojai sustiprino tvorą betonu, o jos saugoti buvo pasiųsta riaušių policija su guminėmis lazdomis – tačiau parko gynėjai ir vėl sugrįžo, ir po šito sekė dar daugiau susidūrimų bei dešimtys sulaikymų.
Tiek smurtas, tiek protestuotojų atkaklumas atrodo netipiški. Rusai nėra ypatingai pasyvūs – jie reguliariai demonstruoja nepasitenkinimą vyriausybės politika, tokia kaip pensinio amžiaus padidinimas pernai ar, kas pastaraisiais metais nutinka itin dažnai, blogėjančia atliekų šalinimo situacija ir milžiniškais nebekontroliuojamais sąvartynais. Tačiau retai pasitaiko, kad po privačiai samdytų mušeikų ir valdžios institucijų pademonstruoto ryžto panaudoti jėgą žmonės vis tiek sugrįžtų protestuoti. Maža to, Jekaterinburgo protestai nukreipti prieš bažnyčią: V. Putino režimo demonstruojamos pagarbos Rusijos istorijai ir tradicijoms simbolį. Lojalistams tai kelia ne mažesnį nerimą, nei Jekaterinburgo gyventojų atkaklumas. Į įvykius reaguoja ir opozicijos atstovai, tokie kaip kovos su korupcija aktyvistas Aleksejus Navalnas, kuris ketvirtadienį paskelbė užgaulų esė I. Altuškino adresu, reikalaudamas, kad šis nustotų vaizduoti patriotą stačiatikį arba atsisakytų savo prabangaus namo Londone.
Nors V. Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas iš pradžių pareiškė, kad nesutarimai dėl katedros – vietinių valdžios institucijų reikalas, vis dėlto kontroversija jau pasiekė nacionalinį lygmenį. Rusijoje tai gali reikšti tik vieną dalyką. Ketvirtadienį šis klausimas nukrito į glėbį galutiniam šalies didelių ir mažų konfliktų arbitrui, pačiam V. Putinui. Regioniniame žiniasklaidos forume paklaustas apie protestus, jis elgėsi taip, tarsi būtų apie juos girdėjęs viena ausimi. „Ar tie žmonės ateistai?“ – pasiteiravo jis. Paskui, kai jam buvo paaiškinta parko ir bažnyčios dilema, prezidentas pasiūlė kompromisą: jei tai nėra profesionalūs Maskvos aktyvistai, kurie atvyko triukšmauti ir savęs reklamuoti, bet iš tikrųjų vietiniai gyventojai, jų nuomonės nepaisyti nevalia. Manau, kad bažnyčia turėtų žmones vienyti, o ne priešinti. Taigi abiejose pusėse turėtų būti imtasi veiksmų, kurie padėtų išspręsti ginčą ten gyvenančių žmonių labui. Yra vienas paprastas būdas tai padaryti: surenkite balsavimą ir liepkite mažumai paklusti daugumos valiai.
Jekaterinburgo valdžia sureagavo iš karto (o kaipgi kitaip): meras įsakė statybas sustabdyti, kol valdžios institucijos surengs gyventojų balsavimą. Protestuojai pasidžiaugė ir išsiskirstė.
Tačiau tai dar ne istorijos galas. Neseniai surengta vietinės tyrimų organizacijos „Sotsium“ apklausa parodė, kad 52 proc. Jekaterinburgo gyventojų yra prieš katedros statybas parko teritorijoje. Už pasisakė vos 28 proc. Kaip bus įgyvendintas V. Putino pasiūlytas balsavimas, priklauso nuo tų pačių miesto valdžios institucijų, kurios anksčiau gyventojų tramdymui atsiuntė riaušių policiją, užuot ieškojusios kompromiso. Ir jos nutuokia, ko iš tikrųjų nori V. Putinas: pasiūlęs balsavimą, jis pridūrė, kad katedra visgi turėtų būti statoma ten, kur ir planuota, bet rėmėjai galėtų kur nors kitur rajone pasodinti naujų medžių. Vietiniai gyventojai ir toliau negali kontroliuoti to, kas vyksta – o po balsavimo, kad ir kokiomis aplinkybėmis jis susiklostytų, jie nebegalės tikėtis pagalbos iš Maskvos.
Tikriausiai jie jau nebebandys nuversti tvoros – tačiau jausis ignoruojami ir marginalizuoti, o milijardieriai ir toliau tęs savo statybų planus, bažnyčia melsis už V. Putiną, o miesto valdžia su palengvėjimu atsipūs. Taip šiais laikais V. Putino Rusijoje tvarkomi reikalai: „nepastebėti tvoros“ neapsimoka.
Neseniai išleistoje knygoje „Putinas prieš liaudį“ („Putin v. the People“) du iš geriausiai informuotų Rusijos ekspertų Vakarų akademiniuose ratuose, Samuelis Greene'as iš Londono Karaliaus koledžo ir Graeme'as Robertsonas iš Šiaurės Karolinos universiteto, rašė, kad V. Putino diktatūra nėra primesta Rusijos gyventojams, bet remiama daugelio iš jų – kitaip tariant, tai „autoritarizmo bendrakūrimo“ pavyzdys. Pasak autorių, reikia kalbėti ne tik apie „Putino Rusiją“, bet ir apie „Rusijos Putiną“. Ši pusiausvyra, kaip jie rašė, yra stipri, nes liaudžiai nėra daug paskatų jos atsisakyti, nebent dalis žmonių pradėtų vengti rėmimo. Tačiau šioje stiprybėje slypi V. Putino silpnumo šaltinis.
Režimo kūrimas priklauso nuo socialinio sutarimo, kuris vieną dieną baigsis. O kai jis baigsis, kaip rodo pačios Rusijos patirtis, viskas įvyks greitai.
Tokie epizodai, kaip įvykiai Jekaterinburge, liudija, kad V. Putinas aktyviai siekia liaudies paramos; jis ne iki galo pasitiki prievarta. Tačiau jo režimo tikslai dažnai nesuderinami su paprastų žmonių paprastais interesais. Režimo ramsčiams – turtuoliams, pasirengusiems finansuoti V. Putino tradicionalistinę ideologiją mainais už verslo galimybes, bažnyčiai, kuri mielai propaguoja tą pačią ideologiją, milžiniškoms policijos pajėgoms, kurios uoliai švaistosi lazdomis, gindamos tuos, kurie jas maitina – nė truputėlio nerūpi, kur eis visi tie žmonės su savo kūdikių vežimėliais.
Rankų vikrumas – nuolat pasitelkiama V. Putino gudrybė siekiant liaudies palaikymo. Tačiau sunku mulkinti visus žmones visą laiką, o „rėmimo vengimas“, minimas S. Greene'o ir G. Robertsono knygoje, šen bei ten jau pastebimas. Tik Rusija dar nepasiekė to taško, nuo kurio viskas pradės vykti greitai.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.