75 metų sukaktį mini ir dar viena labai ypatinga ir prieštaringai vertinama Didžiosios Britanijos karališkųjų pajėgų operacija, rašo BBC.
Kate Hoffmeister buvo devyniolika, kai ji bandė ištrūkti iš liepsnojančio pragaro, kuriuo buvo virtęs jos gimtasis rajonas Hamburgo mieste: „Sunkiai prieš vėją yriausi gatve. Niekaip negalėjome pereiti į kitą jos pusę, nes nuo antskrydžių ugnies lydėsi asfaltas“.
Prie kelio gulėjo žmonės. Dalis buvo nebegyvi, kiti – dar judėjo, bet vis buvo įklimpę tame asfalte. Greičiausiai jie bet kokia kaina norėjo perbėgti į kitą pusę ir visai negalvojo apie pasekmes.
Klimpo kojos, bandė į ką nors įsitverti ir jas ištraukti, išsilaisvinti. Nelaimėliai stovėjo ant keturių ir šaukėsi pagalbos. Hamburgo – antro pagal dydį Vokietijos miesto – antskrydis dar žinomas kaip operacija „Gomora“ (pagal biblinio miesto, sunaikinto liepsnų, pavadinimą).
Antskrydžiai Antrojo pasaulinio karo metais buvo įprasta praktika. Košmariškus bombardavimus teko patirti Varšuvai, Roterdamui, Londonui, Koventriui ir Kelnui – šimtai žuvusiųjų, griuvėsiais virtę ištisi rajonai, traumuotos visuomenės.
1943 metų liepą vykdyta operacija „Gomora“ karą iš oro perkėlė į naują siaubo lygį: nė vienas kitas sąjungininkų bombardavimas Europoje Antrojo pasaulinio karo metais nė iš tolo jai neprilygsta.
„Didžiosios Britanijos visuomenė turi tendenciją tai, kas įvyko Hamburge ir Drezdene, prilyginti Londono ir Koventrio bombardavimams. Tik štai antskrydis Hamburge – absoliučiai kitas mastas, jam tam tikra prasme gali prilygti nebent Nagasakis“ – teigia knygos „Inferno“ apie įvykius Hamburge autorius Kitas Lou.
„Gomora“ – didelio noro ištaisyti visas seniau padarytas klaidas rezultatas. Įvairiais karo etapais Didžiosios Britanijos karališkosios karinės oro pajėgos padarė ne vieną apmaudžią klaidą: tik labai nedidelis kiekis visų numestų bombų nukrito bent jau netoliese tikslo.
1941 metais suskaičiuota, jog vidutiniškai penkios tonos numestų sprogmenų pražudė vos vieną vokietį. Žuvusių priešų ir jų aviacijos nuostoliai taip pat buvo toli gražu neįspūdingi. Buvo būtina skubiai keisti taktiką. Pramoninių objektų antskrydžių buvo praktiškai visai atsisakyta.
„Hamburgas tapo gerai suplanuotos politikos rezultatu. Pavyzdžiui, juk galima suprasti sprendimą bombarduoti teritoriją apie aviacijos gamyklą, jei jau nepavyksta sunaikinti pačios gamyklos. Tik jie nusprendė eiti dar toliau: apie naują bandymą bombarduoti gamyklą nebuvo nė kalbos, taikiniais tapo jos darbuotojai ir jų šeimos“, – sako K. Lou.
1942 metais karinis ministrų kabinetas ir karališkųjų karinių oro pajėgų vadovybė priėmė sprendimą su žeme sulyginti visus Vokietijos miestus, kuriuose gyvena daugiau nei 100 tūkst. žmonių – jų tikslas buvo „palaužti kovinę priešų valstybių civilių dvasią – konkrečiai visų pramonės darbuotojų“, – teigia knygos apie „Gomoros“ operaciją autorius.
Jau po metų Didžiosios Britanijos karališkųjų karinių oro pajėgų bombonešių pajėgų vadovybė, prie kurios vairo stovėjo ryžto nestokojantis ir tiksliai žinantis, ko nori Arthuras Harrisas, jau turėjo pakankamai lėktuvų ir visas reikiamas technines galimybes bei žinių, kaip savo planą paversti realybe.
„Intensyvūs bandymai padėjo nustatyti, kad daugiausia žalos atnešanti kombinacija – fugasai ir padegamosios bombos“, – sako K. Lou.
„Iš pradžių didelės bombos: jų sprogimai blokavo kelius, griovė vandentiekio kanalus, o svarbiausia – nešė namų stogus ir daužė langus. Antras etapas – daugybė padegamųjų bombų, kurios aplinkui sukeldavo tūkstančius gaisrų. Taigi, liepsnos sunaikindavo viską aplinkui“, – pasakoja istorikas.
Kartu su Didžiosios Britanijos karališkosiomis karinėmis oro pajėgomis operacijoje „Gomora“ dalyvavo ir Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos. Ši oro operacija iš viso truko aštuonias dienas ir kaip reikiant pateisino savo pavadinimą.
Būta ir kitų veiksnių, sustiprinusių Hamburgo kančias. Vasara pasitaikė kaip reikiant karšta ir sausa, miestui gyvybiškai stigo vandens.
Ugniagesiai gelbėtojai nesėkmingai kovojo su liepsnomis, nes daugiausia jėgų skyrė ankstesnių antskrydžių vakariniuose miesto rajonuose padarinių likvidavimui. Be to, Didžiosios Britanijos karališkosios karinės oro pajėgos turėjo ir slaptą ginklą, kodiniu pavadinimu „Window“ (liet. Langas).
Bombonešiai ore išmetė dešimtis tūkstančių aliuminio folijos juostų – metalas vokiečių radarams sudarė rimtų trukdžių ir neleido deramai pasinaudoti priešraketinės gynybos sistemomis.
Sąjungininkų lėktuvai praktiškai be menkiausio pasipriešinimo atsidūrė Hamburgo oro erdvėje, ir naktį į liepos 25 dieną 55 minutės po vidurnakčio rytinėje miesto dalyje virš darbininkų gyvenamų rajonų pasirodė bombonešiai. Tai, kas vyko ateinančias kelias valandas, karinių terminų žodyne atsidūrė kaip terminas, kuriuo seniau vadintas tik vienas toks atmosferinis reiškinys – ugnies tornadas.
Tarsi į miestą būtų buvęs nukreiptas visas Viešpats pyktis.
Vienu metu atsivėrė daugybė gaisrų židinių, ugnies koncentracijos būta tokios didelės, jog ištisi Hamburgo rajonai virto pragaru, kurio liepsnos rijo viską, kas gyva.
Oro temperatūra siekė 800 laipsnių pagal Celsijų, o vėjo galingumas – 240 kilometrų per valandą. Degė viskas: medžiai, namai, žmonės. Tirpo stiklas, lydėsi metalas, iki raudonumo kaito akmenys. Daugiabučiai namai per kelias akimirkas virto juodų griuvėsių krūvomis.
Rūkstančiose gatvėse siautė uraganinis vėjas. Vienas iš šį pragarą išgyvenusiųjų mieste tvyrojusį triukšmą įvardijo kaip „raudą senų bažnyčios vargonų, vienu metu grojančių visas natas“.
Toje ugnies jūroje ugniagesių brigados buvo bejėgės: pačių gelbėtojų gaisrinės mašinos ir rūbai akimirksniu virsdavo pelenais. Kažkas jų bandymus gesinti ugnį apibūdino kaip „lašą vandens iki raudonumo įkaitusiam akmeniui“.
Tornadas, susiformavęs iš liepsnų, šiukšlių ir nuodėgulių, į savo epicentrą traukė gyvus žmones – pirmiausia pasipriešinti jėgų neturinčius senelius ir vaikus.
Henni Klank iš buto išbėgo kartu su vyru ir vaiku – nebuvo kito pasirinkimo: užsidegė užuolaidos ir ėmė kristi degančios lubos.
„Vieną akimirką kažkas nutiko mūsų kaimynui. Jis, apimtas panikos, čiupo savo lovos antklodę ir iššoko pro langą. Negalėjome jo sulaikyti. Tas vaizdas, kaip ugnies fakelu virtęs žmogus šoka žemyn, ir dabar stovi prieš akis“, – „Gomorą“ prisimena moteris.
Spausdamasi slėptuvėje, jos šeima, kaip ir tūkstančiai kitų tokių nelaimėlių šeimų, turėjo pasirinkti: pasilikti viduje ir rizikuoti būti palaidoti po griuvėsiais, uždusti, paprasčiausiai žūti liepsnose ar veržtis į tą pragarą, užvirusį lauke, ir bandyti pabėgti.
Kai oro liko tiek mažai, jog ėmė gęsti žvakės, visi draugiškai išvertė sieną ir ištrūko į lauką. Jiems prieš akis atsivėrė pasaulio pabaigos paveikslas.
„Išėjome ir patekome tiesiai į riaumojantį degantį pragarą, degė gatvės, degė medžiai – smarkus deginantis vėjas jų šakas lenkė prie žemės. Pro mus prabėgo degantys arkliai, priklausantys pervežimų bendrovei „Hertz“. Degė net oras. Viskas aplinkui buvo liepsnose“, – prisimena moteris.
Išdegė maždaug 10 kvadratinių kilometrų teritorija. Ir tai tik viena ugnies tornado šėlsmo vieta.
Nukentėjo žymiai didesnė teritorija – maždaug 31 kvadratinio kilometro. 16 tūkst. namų, kuriuose gyveno 450 tūkst. žmonių, degė nuo pamatų iki stogo.
Kate Hoffmeister, mačiusi, kaip žmonės klimpo išsilydžiusio asfalto upėje, pati su mama ir teta Emma buvo atsidūrusios degančių medžių nelaisvėje.
Išsigelbėti galimybė buvo vos viena – stačiu aukšta žole apaugusiu krantu: „Pasiūliau juo leistis žemyn. Nusiridenau. Buvo jausmas, kad persiridenau per kelis žmones, kurie dar buvo gyvi. Kažkurią akimirką pamečiau tetą, daugiau jos nebemačiau. Mano veidas, rankos ir kojos buvo taip smarkiai apdegę, jog į priekį judėjau tik apgraibomis“.
Tą akimirką kelių šimtų metrų aukštyje virš jų galvų Didžiosios Britanijos karališkųjų karinių oro pajėgų lėktuvai pradėjo žvalgytis ir vertinti operacijos „Langas“ veiksmingumą ir įvykdyto reido padarytos žalos mastą.
Oro pajėgų snaiperis Douglasas Fray prisimena: „Nuostabu, žymiai geriau nei ankstesni bandymai. Gaisrai buvo neįtikėtinai didelio masto, tai buvo tiesiog sunkiai žvilgsniu aprėpiamas liepsnų vandenynas. Apie ugnies tornadą nežinojome nieko. Žinojome tik tiek, kad taikinys dega, o tai bylojo apie reido sėkmę“.
Kitas britų oro pajėgų pareigūnas Trevoras Timperly taip prisimena įvykius Hamburge: „Liepsnos žodžiais nenusakomos. Pamenu, ką sakiau nosį į žemėlapį įkišusiam šturmanui: „Smithie, dėl Dievo meilės, tik pažiūrėk į visa tai. Daugiau nepamatysi nieko panašaus“. Įvykiai Hamburge mane pirmą kartą privertė susimąstyti apie etinę bombardavimų pusę“.
„Tarsi pritariau įsitikinimui, jog visi tie taikūs Vokietijos gyventojai taip pat dalis vokiškos karo mašinos. Bet vaikai... Jie dėl nieko nebuvo kalti, o galvoti, koks likimas juos ištiko, buvo siaubinga ir labai sunku“, – sako T. Timperly.
Kitų britų ekipažų nariai pasakoja prisimenantys nuo žemės kylantį karštį, užuodę keptos žmogienos kvapą ir matę pelenus ant lėktuvo šonų.
Operacija „Gomora“ truko iki 1943 metų rugpjūčio 3 dienos, o ją sudarė šeši galingi bombardavimai. Duomenys apie aukų skaičių nesutampa: remiantis skirtingais skaičiavimais, galėjo žūti nuo 34 tūkst. iki 43 tūkst. žmonių.
Sunaikinta 580 didelių gamyklų, 2632 verslų (parduotuvių, kavinių, restoranų, alinių ir t.t.), 379 biurų pastatai, 24 ligoninės, 277 mokyklos ir 257 valstybiniai ir nacių partijos pastatai.
Sunaikinta daugiau nei pusė visų rajono gyvenamųjų namų. Iš Hamburgo pabėgo milijonas gyventojų (iš viso mieste jų būta 1,7 mln.).
Kate Hoffmeister neteko tetos, tėvo ir dviejų dėdžių, bet vėliau sužinojo, kad gydoma toje pačioje ligoninėje, kur sveiko jos mama.
Henni Klank pavyko kartu su šeima pabėgti valtimi, sausakimšoje moterų su vaikais. Vaizdas dūmuose paskendusio miesto, kurį pamatė paskutinį kartą atsisukusios atgal, buvo siaubingas.
Vokietijai teko labai brangiai sumokėti, tik kokią reikšmę ši sąjungininkų operacija turėjo tolimesnei karo eigai?
„Naujienos apie bombardavimų žalą buvo pristatomos kaip miško gaisras. Sklandė gandai apie bręstantį sukilimą. Baimė ir panika persidavė į kitus miestus, jų gyventojai bijojo tokio pat likimo, bijojo, kad Hamburgo scenarijus pasikartos“, – teigia šiuolaikinės istorijos profesorius Malte Thyssenas.
„Ta baimė pasiekė pačias viršūnėles. Vokietijos propagandos ministras Josifas Gėbelsas savo dienoraštyje parašė: „Virš Vokietijos kabo Damoklo kardas“, – teigia jis.
Kaip teigia profesorius M. Thyssenas, po bombardavimo Hamburgas buvo paralyžiuotas dar ne vieną mėnesį.
„Nors jau 1944 metų pradžioje dauguma ginkluotės ir naftos perdirbimo gamyklų atnaujino veiklą, demoralizuojantis ir naikinantis „Gomoros“ poveikis justas dar labai ilgai. Jis kaip reikiant stabdė karinę pramonę. Būtinybė apsaugoti civilius ir jų veiklą, be abejonės turėjo praktinę pusę: ji iš fronto grąžino ginkluotę ir vyrus. Būta ir svarbaus psichologinio momento – kariai fronte negalėjo liautis galvoję, kas dedasi su jų artimaisiais namuose“, – teigia istorikas.
Didžiosios Britanijos karališkųjų karinių oro pajėgų bombonešių vadas Arthuras Harrisas šventė net ne pergalę, o tikrų tikriausią triumfą. Žiniasklaida skelbė, kad Hamburgas parklupdytas, girtasi apie 40 tūkst. aukų.
Knygos „Inferno“ autorius K. Lou sako: A. Harrisas įtikėjo, kad tašką kare galima padėti vienu bombardavimu, ir tą idėją aktyviai reklamavo. Jis tęsė savo politiką, bandydamas bombardavimais naikinti ištisus miestus: Berlyną, Drezdeną ir dar kelias dešimtis miestų. Ir taip iki pat karo pabaigos, nepaisant akivaizdžių įrodymų, jog konkretiems taikiniams skirti smūgiai žymiai veiksmingesni“.
Be to, pakartoti „Gomoros“ sėkmę Hamburge buvo labai sunku. Vokiečiai sparčiai tobulino gynybos sistemas, atstumai buvo gana dideli, tad tokios operacijos darėsi vis sunkiau įgyvendinamos ir brangios.
Net ir Drezdeno bombardavimas paskutinėmis karo dienomis pareikalavo žymiai mažiau aukų nei misija Hamburge.
Didžiąją dalį pagadinto Hamburgo pavyko atstatyti tik po gero dešimtmečio, tačiau šv. Nikolajaus katedrą, kuri kadaise buvo pats aukščiausias pastatas visoje Europoje, nusprendė palikti tokią, kokią yra – apgadintą. Jos rūsyje įkurtas muziejus, skirtas ugnies tornadui. Operacijos „Gomora“ sukakties proga ten vyksta paroda.
Viktoras Bayensas buvo koncentracijos stovyklos kalinys. Kartu su kitais likimo broliais ir seserimis jis buvo pasiųstas į Hamburgą rinkti lavonų ir bombų liekanų. Vėliau jis parašė, kad žalos mastas kėlė nuostabą net ir visko mačiusiems koncentracijos stovyklos gyventojams.
„Vėliau, kai išgirdome šiurpių pasakojimų apie „Gomoros“ siaubus, net nebesinorėjo džiūgauti, kaip kad džiūgavome per pačius antskrydžius. Labai ryškiai įsivaizdavome siaubą motinų, bandžiusių nuo liepsnų apsaugoti savo vaikus. Tas nelemtas karas“, – sako V. Bayensas.