Operacija, kurios kadaise griebėsi Izraelis, iki šiol laikoma karinės sėkmės etalonu: ko šiandien galima pasimokyti iš „6 dienų karo”

Prasidėjus Izraelio ir Hamas karui lietuviški „internetai“ (panašūs procesai pastebimi visoje Vakarų pasaulio erdvėje) pratrūko – nuotaikų ir nuomonių amplitudė svyruoja nuo „žydai turi teisę ir privalo gintis“ iki „ne viskas taip paprasta“ bei „Laisvę Palestinai!”.

Išties, istorinės, politinės nuoskaudos, keršto troškimas, ambicijos ir radikalumas susipynė į Gordijaus mazgą, kurį, rodosi, galima perkirsti tik „kardo kirčiu“, tačiau, panašu, net tai nepadės priešpriešai išnykti. Nagrinėjant ilgametį Izraelio ir arabų pasaulio konfliktą teisės, kariniu, politiniu ar net emociniu požiūriais kiekvienu atskiru atveju galime išgauti stipriai skirtingas išvadas, nors bendras vardiklis visada vienodas – Izraelis nori išlikti ir gyvuoti, o filosofiniai, diplomatiniai argumentai priešams kartais tiesiog neveikia. Kartais, priešui reikia mostelėti „į dantis“. Taip, kartais – pirmam. Panašiai nutiko ir „6 dienų karo“ (hebr. Milḥemet Šešet HaYamim) metu.