Ji padėjo „karą Ukrainoje haliucinuoti į realybę“ („The Economist“ frazė), naudodama iš piršto laužtas siaubo istorijas, kaip ukrainiečių sukarintos formuotės nukryžiuoja etninių rusų vaikus, kaip „fašistinės chuntos“ perima valdžią Kijeve ir kaip Jungtinės Valstijos rezga sąmokslą pradėti Donbase etninius valymus.
Tuo tarpu prieš Rusijoje dirbančius Vakarų akademikus, kaip „penktosios kolonos atstovus“, rengiamos tikslingos, neteisingos ir pagiežingos atakos (galėčiau tęsti, bet jūs supratote mano mintį), svetainėje politico.eu rašo Peteris Pomerancevas.
Tačiau čia galima pastebėti vieną keistą dalyką. Tarp putojančių tiradų apie šėtoniškus Vakarus, Kremliaus televizijoje apstu „Ikea“, „Procter and Gamble“ bei „Mercedes“ reklamų, o likusį eterio laiką užima rusiškos vakarietiškų realybės šou versijos, kurių licencijos buvo įsigytos iš Didžiosios Britanijos ir Amerikos prodiusavimo įmonių.
Kremliaus televizijos antivakarietiškos kalbos yra finansuojamos iš vakarietiškų reklamų ir priklauso nuo televizijos formatų, kurie buvo įsigyti iš Vakarų prodiuserių, sėkmės.
„Jeigu tikrai norite suduoti smūgį Rusijos propagandai, galvokite apie tai, kaip padaryti moralinį spaudimą reklamos užsakovams iš Vakarų ir prodiusavimo įmonėms, kad jos liautųsi bendradarbiavusios su Kremliaus neapykantos kanalais“, – pataria Vasilijus Gatovas iš Pietų Kalifornijos universiteto Annenbergo komunikacijos ir žurnalistikos mokyklos.
V. Gatovas kadaise vadovavo naujienų agentūros „Associated Press“ rusiškosios versijos – „RIA Novosti“ – plėtrai ir supranta šios sistemos silpnąsias vietas ir joje dirbančių žmonių mąstyseną.
„Šiuo metu Europos Sąjunga (ES) yra nusprendusi visą dėmesį skirti kovai su dezinformacija, kurią skleidžia Kremliaus mitų kūrėjai, – sako V. Gatovas. – Tai reiškia, kad žaidi pagal taisykles, kurias nustato pats Kremlius. Tai, dėl ko iš tikrųjų nerimauja Kremliaus propagandai vadovaujantys žmonės, yra jų finansinis modelis, o ne kvailos viešųjų ryšių kovos. Galiausiai Vakarai negali iš pradžių sakyti, kad Rusijos propaganda kelia grėsmę saugumui, o tuomet pasitikti Rusijos televizijų vadovus kaip garbės klientus televizijos mugėse Kanuose“.
Užuot įstrigusi už Berlyno sienos paralelinėje socioekonominėje visatoje, ši Rusija yra giliai integruota į pasaulinę finansų sistemą. Elitas tiek teisėtus, tiek dažnai neteisėtus savo pinigus per užsienio rojus Didžiosios Britanijos Mergelių salose ir Džersyje perveda į Londoną ir Ženevą.
Vladimiras Putinas gali grasinti, kad Rusija atskirs savo finansus nuo Vakarų, tačiau tikrovė ta, kad iš Rusijos plaukiančių pinigų srautai tik didėja. Kremlius deda visas savo pastangas, kad sustabdytų finansines sankcijas, kurios atkerta Maskvą nuo pasaulinių rinkų.
Rusijoje taip pat dirba ištisa Vakarų teisininkų subkultūra, padedanti sankcijų suvaržytiems Rusijos „patriotams“ iš V. Putino aplinkos perkelti savo pinigus iš Motinos Rusijos į Liuksemburgą ar Londoną.
„Norite kažką pakeisti? – klausia V. Gatovas. – Tuomet pradėkite vykdyti savo pačių įstatymus, skirtus kovai su pinigų plovimu. Praplėskite V. Putino bičiulių, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą ir tuo pačiu metu pasiūlykite lengvesnes vizas, darbo ir studijų galimybes Vakaruose tiems rusams, kurie nėra kleptokratijos dalis, bet trokšta tapti platesnio pasaulio dalimi“.
V. Gatovo argumentai pabrėžia, kokie šiuolaikiški yra klausimai, kuriuos pasauliui kelia V. Putino režimas. Kartais galime išgirsti, jog dabartinės problemos vadinamos „Šaltuoju karu“, kuriam reikia „detanto“, „finlandizacijos“ ar „suvaržymo“. Tai sąvokos, pasiskolintos iš XX amžiaus didžiųjų valstybių konfrontacijos apogėjaus laikų. Kai kurie iš šių terminų gali būti puikiai vartojami pagal savo reikšmę, tačiau paimti kartu jie rizikuoja sukurti naratyvą, kuris užtemdo tikrąsias problemas ir tik pasitarnauja V. Putinui.
Tačiau tai nereiškia, kad jo keliamas pavojus nėra rimtas – atvirkščiai, jis tampa dar klastingesnis. Jei Kremlius būtų vienintelis žaidėjas, kurio rankose žurnalistika mutuoja į ginklą ir kuris naudoja pasaulinę finansų sistemą tarsi milžinišką pinigų plovimo mašiną, tuomet būtų lengva duoti jam atkirtį: žiniasklaida ir rinkos būtų pakankamai morališkai tvirtos, kad įveiktų vieną nesąžiningą žaidėją. Deja, taip nėra. Būtent dėl to, kad Kremlius naudojasi visomis šių sistemų ydomis, reikia būti budriems.
Negalime sakyti, kad V. Putino problema stebuklingai išnyktų, iškėlus kelias bylas teisme ir pradėjus etiškas sankcijų kampanijas. Ukrainoje žuvo tūkstančiai žmonių, o joje vykstantys mūšiai kartais primena kažką iš Pirmojo pasaulinio karo laikų.
Egzistuoja realūs saugumo pavojai, tiek didesni, tiek mažesni, kurie kyla Rusijos artimajam ir tolimesniajam užsieniui (Kremlius aiškiai nepasako, kur tiksliai baigiasi jo „privilegijuotų interesų zona“). Norint juos spręsti, reikia vienybės bei diplomatinių gudrybių.
Tačiau netgi karui, kurį kariauja Kremlius, būdingas stiprus XXI amžiaus kvapas.
Kremliaus slaptų karinių operacijų, dezinformacijos ir diplomatinio neigimo mišinys buvo pramintas „hibridiniu karu“, „specialiuoju karu“ ir „plataus spektro konfliktu“. Didžioji tokio karo dalis nėra nieko nauja. Greitai permetus akimis Anne Applebaum knygą „Iron Curtain“ („Geležinė uždanga“) tampa aišku, kad daugelis V. Putino surengtos Krymo aneksijos elementų atkartoja metodus, kuriais po Antrojo pasaulinio karo buvo užimtos Rytų Europos valstybės: paslaptingos pajėgos užgrobia vyriausybinius pastatus, kad apgintų gyventojus nuo tariamos „fašistų“ grėsmės, o netrukus įvyksta staigūs, iš anksto surežisuoti, promaskvietiški referendumai, po kurių Kremlius perima visišką kontrolę.
„Šio karo kareiviai yra šnipai ir nusikaltėliai, – rašė M. Galeotti. – Ciniški lobistai ir patiklūs komentatoriai, įmonės, nekantraujančios pasipelnyti iš Rusijos“.
Žvelgiant iš tokio taško, daug dalykų, pramintų „hibridiniu karu“, gali būti laikomi tamsiąja globalizacijos puse: tarpusavio komunikacija iš karto dar nereiškia pasaulio harmonijos. Tačiau ji reiškia, kad mes galime prisižaisti vieni su kitais iki precedento neturinčių klastingumo mastų.
Kas tai bebūtų, tai nėra Šaltasis karas – tačiau įvardijant problemas senaisiais terminais, patenkama tiesiai į Kremliaus žaidimo rankas. V. Putinas siekia apibrėžti šiandieninę Rusiją kaip lygiavertę atsvarą Vakarams, panašiai kaip komunizmas buvo atsvara demokratijai. Taip jis optiškai padidina savo paties svarbą ir savo režimą priverčia atrodyti stipresniu, negu jis iš tikrųjų yra.
Namuose V. Putino valdymas yra paremtas Rusijos gyventojų įtikinimu, kad jis yra pats svarbiausias, ir kuo didesnis jis atrodys pasaulinėje scenoje, tuo ilgiau jis galės apsaugoti dialogą namuose nuo socialinių ir ekonominių realijų.
Tarptautinių santykių srityje jo tikslas yra priversti Rusiją atrodyti gigantiška supervalstybe, prieš kurią turėtų klauptis kiti. Štai kodėl jam reikia plakatų ir pasaulinės konfrontacijos pozicijos, baigiant reikalavimais dėl naujosios Jaltos, Reikjaviko ar, apsaugok Dieve, Kubos raketų krizės. Kai aukšti JAV generolai sako maną, kad Rusija Jungtinėms Valstijoms kelia didžiausią egzistencinę grėsmę, jie atlieka propagandinį darbą už patį V. Putiną.
Tačiau, žinoma, ne tik V. Putinas naudojasi šia istorija.
Karingieji Vakarų politikai gauna progą perteikti Kennedy „Ich bin ein Berliner“ ar ankstyvojo Reagano dvasią, sakydami didingas kalbas apie griežtą poziciją Maskvos atžvilgiu. „Taikos balandžiai“ gali elgtis tarsi vėlyvojo Reagano ar Brandto įsikūnijimai, stodami tarp mūsų ir naujo pasaulinio karo. Intelektualai dedasi naujaisiais George`ais Kennansais ar George`ais Bernardais Shaw. Žiniasklaida gauna lengvą istoriją apie pažįstamą blogą vyruką – kaip tik tokią pirmojo puslapio vietą, kurią mėgina užimti Kremlius. Generolai gauna galimybę ištarti (bent jau) skambią frazę.
Kažką gauna visi, kurie atlieka epizodinius vaidmenis V. Putino Šaltojo karo muilo operoje.