Kijeve duodamas interviu žurnalistui Edmundui Jakilaičiui, P. Porošenka taip pat sakė, kad Rusija į Ukrainą žiūri nebe kaip į jaunesnįjį brolį, o kaip į bandą avinų, kuriuos galima įvaryti į Muitų sąjungą ar pan.: „Skirtumas tas, kad brolio nuomonės dar klausiama. O avinų nieko klausti nereikia. Žinoma, ukrainiečiai tai supranta ir atitinkamai vertina Rusijos vadovybę“.
- Pone Porošenka, pradėkime nuo Jūsų padėties? Mūsų žiniomis, Rusija ėmėsi plataus masto priemonių, nukreiptų prieš Jūsų kompaniją, verslą, sąskaitas. Ar tai tiesa? Kaip tai vertinate?
- Nėra jokių priemonių, nukreiptų prieš Porošenką asmeniškai. Yra Rusijos Federacijos veiksmai, kurie tolygūs ekonominiam karui, ekonominiam embargui, – jie pažeidžia Ukrainos ekonominius interesus. Šie veiksmai taikomi daugeliui Ukrainos įmonių, kurios eksportuoja įvairiausias prekes – vamzdžius, metalus, mėsą, pieno produktus, sūrius. Lietuva puikiai žino, ką tai reiškia, nes nuolat papuola į „Rosselchoznadzor“ ir kitų Rusijos tarnybų akiratį.
Tačiau toks precedento neturintis spaudimas Ukrainai reiškia viena – Rusijos Federacijos agresiją prieš Ukrainą. Dalis mūsų teritorijos okupuota, aneksuota. Naudojami visi instrumentai – rėžiama per bankų sąskaitas, konfiskuojami aktyvai ir panašiai. Akivaizdu, kad visa tai antiįstatymiška, be jokio pagrindo.
Be abejonės, Rusijos veiksmai bus nagrinėjami tarptautiniuose teismuose. Tačiau mes visi Ukrainoje labai dėl to išgyvename. Mums nepatinka vykstantis psichologinis, informacinis karas, taip pat agresija prieš Krymą ir ekonominės sankcijos. Ukraina nesupranta, kas nulėmė Rusijos agresiją. Mes neišgirdome jokių pretenzijų, mums nekėlė jokių sąlygų. Tiesiog tai buvo nepaaiškinamas, betikslis ir beprasmis Rusijos veiksmas.
- Ar galite prognozuoti, kaip tai atsilieps Ukrainos ekonomikai?
- Padariniai bus esminiai. Visų pirma, bus prarastos darbo vietos daugiausiai Rytų ir Pietų Ukrainoje, kur iki dabar vykstančio karo Rusija turėjo didžiausią palaikymą. Štai šie regionai bus nubausti pirmiausia. Žmonės praras darbą, neteks pajamų. Mes savo ruožtu imsimės visų būtinų priemonių, kad apgintume šiuos žmones. Kitas padarinys – šalies mokėjimų balanso pablogėjimas. Rusija eilinį kartą vėl bando didinti dujų kainą, riboja ar netgi stabdo prekių eksportą iš Ukrainos į Rusiją. Mes smerkiame šiuos veiksmus ir padarysime viską, kad ekonominio embargo, kurį Rusija paskelbė suvereniai ir nepriklausomai Ukrainai, pasekmės būtų kuo mažesnės.
- Jūs pasakėte – iki karo. Ar tai karas?
- O kas kita? Jeigu aneksuota dalis teritorijos, jeigu ginkluoti svetimos šalies kareiviai yra mūsų teritorijoje ir žudo mūsų kareivius? Jeigu tarptautinė misija yra neįleidžiama, jei Ukrainos žurnalistai, visuomenės veikėjai, diplomatai imami įkaitais? Jei žinote kitą apibūdinimą tam, kas vyksta, aš pasiruošęs diskutuoti.
- Ar Jūs pritariate tiems, kurie teigia, kad per pastaruosius metus Ukrainos gynybiniai pajėgumai buvo faktiškai sunaikinti?
- Ne, negaliu to sakyti, nes Ukrainos armijos karių kovinė dvasia yra labai didelė. Tai pasireiškia kiekvieną kartą, kai tenka nugalėti sunkiausius išbandymus Sevastopolyje, Feodosijoje. Kiekvieną dieną mes matome didvyriškumo pavyzdžius ir labai atsakingą mūsų kariškių elgesį. Mes nesuteikėme Rusijai galimybės išprovokuoti kruvinų susirėmimų. Žinoma, mes nebuvome nusiteikę didelio masto karui. Prieš 3–4 mėnesius buvo sunku net įsivaizduoti, kad gali kilti karas tarp dviejų tautų, kurios pretenduoja į titulą „broliškos“.
Jeigu anksčiau Rusija į Ukrainą žiūrėjo kaip į jaunesnįjį, ne itin protingą, įvairių paaiškinimų laukiantį, bet visgi brolį, tai šiandien Rusija į ukrainiečių tautą žiūri kaip į avinų bandą, kuriuos bandoma kažkur įvaryti – į Muitų sąjungą ar panašiai. Ir skirtumas tas, kad brolio nuomonės dar klausiama. O avinų nieko klausti nereikia. Žinoma, ukrainiečiai tai supranta ir atitinkamai vertina Rusijos vadovybę.
Aš esu labai nusivylęs tuo, kas dabar vyksta. Mano manymu, mes pasmerkti ilgą laiką gyventi kartu ir rasti civilizuotą išeitį iš padėties, į kurią papuolėme. Esu kategoriškai prieš karo tęsimą. Aš įsitikinęs, kad derybų keliu išeitis turi būti surasta. Deja, iš Rusijos pusės tokio supratimo nematyti. Per pastarąsias dvi savaites buvo padaryta daug daugiau geležinei uždangai tarp dviejų šalių įtvirtinti, negu nedraugiškos Ukrainai šalys darė per 200 metų. Manau, Rusijos valdžia nesupranta realių šio žingsnio pasekmių.
- Lietuva stebisi, kad Ukrainai pavyko nepasiduoti provokacijoms. Mes tai vadiname stebuklu, nes atsikirsti lengviau nei neatsikirsti. Kaip Jums tai pavyko?
- Tai aiškinu mūsų kareivių kovine dvasia. Kai esi apsuptas provokatorių, kurie bando provokuoti mėtydami į tave akmenis, suimdami šeimos narius, nukirsdami elektros linijas, nutraukdami vandens tiekimą, o tavo rankose pilnas šovinių kovinis ginklas, pirštas ant gaiduko... randi savyje jėgų neiššauti. Manau, kad būtent tai yra vyriškumo, tikro kovotojo, atsakingo gynėjo, galvojančio apie Tėvynės ir artimųjų likimą, pavyzdys.
Tai labai sunku, kai žinai, kad tavo vaikai, žmona, tėvai, gyvenantys šalia dalinio, yra pavojuje. Reikia didžiulės valios. Štai neseniai matėme, kaip buvo nuimama vėliava nuo Karinės jūrų laivyno akademijos pastato. Dalis šios akademijos kursantų atidavė pagarbą, apsisuko ir nebedalyvavo šioje provokacijoje. Kiekvienas jų yra didvyris.
- Gegužės pabaigoje vyks prezidento rinkimai Ukrainoje. Mūsų žiniomis, Jūs populiariausias kandidatas, bet kaip Jūs vertinate kitą kandidatą, kurį gerai pažįstate, kartu dirbote, buvote ministru jo vadovaujamoje Vyriausybėje? Jūsų manymu, ar Julija Tymošenko turėjo kelti savo kandidatūrą būsimuose rinkimuose?
- Ji dar neiškėlė kandidatūros. Kita vertus, manau, kad tokią teisę turi kiekvienas politikas. Juk tai ir yra demokratijos išraiška, kai visuotiniuose, sąžininguose rinkimuose į svarbiausią šalies postą kiekvienas kandidatas gali pasitikrinti žmonių pasitikėjimą. Esu dėkingas visiems, kurie mane palaiko dar prieš rinkimus. Manau, kad kandidatai turi elgtis garbingai, jie turi būti verti Ukrainos politikų vardo, verti Ukrainos karių. Tada mes būsime atsakingi už šalies likimą, galėsime aukščiausiu lygiu dalyvauti rinkimų kampanijoje.
Greičiausi ne visi Lietuvoje supranta, kad mes jau gyvename kitoje šalyje. Po Maidano tai jau kita Ukraina. Tai kiti žmonės ir kita tauta, kuri netoleruoja visko, kas antiįstatymiška. Nulis tolerancijos korupcijai, nulis tolerancijos administracinėms išlaidoms rinkimų metu, nulis tolerancijos mėginimams pažeisti žodžio laisvę, nedemokratinėms priemonėms agitacijos metu. Manau, visi politikai turi būti verti savo tautos ir savo šalies.
- Jūs manote, kad taip ir bus?
- Esu tuo įsitikinęs. Manau, politikų atsakingumas neleis įsiplieksti nesutarimams, nes tai reikš, kad dirbame priešui, agresoriui ir tuo pačiu silpniname Ukrainą. Svarbiausia, kad nuo gegužės 25 dienos prasideda naujas Ukrainos valdžios legitimizavimo etapas. Bus tautos išrinktas prezidentas, kurio pagrindinė užduotis – apginti Ukrainos suverenumą, teritorinį vientisumą. Manau, tai pati atsakingiausia užduotis. O po to reikės realizuoti tai, kas įvyko kovo 21 dieną.
Septynerius ilgus metus šalis ėjo asociacijos sutarties [su ES] pasirašymo link. Būdamas užsienio reikalų ministru rengiau šios sutarties politinę dalį, o dirbdamas ekonomikos vystymosi ir prekybos ministru ruošiau sutarties ekonominę dalį. Jei norite palyginimo, tai pavadinčiau savo kūdikiu. Esu labai patenkintas, kad kūdikis gimė. Tai yra šalies modernizavimo programa. Šalies, kurioje būtų gera ir patogu gyventi, kur žmonėms saugu, kur atsakinga valdžia.
- Lietuvoje, kai kas nors klausia, kas yra Petro Porošenka, kai kurie apžvalgininkai teigia, kad jis – ukrainiečių Algirdas Brazauskas. Kaip Jūs pats aiškinate savo populiarumą?
- Labai myliu Lietuvą. Esu labai dėkingas lietuviams ir Lietuvai už solidarumą ir ryžtingumą, kurį Lietuva demonstravo visų įvykių Ukrainoje metu. Su prezidente Dalia Grybauskaite pirmą kartą susitikau, kai ji po rinkimų 2009 metais atvyko į Ukrainą. Ji atvirai, sąžiningai sakė: turite išspręsti korupcijos problemas, privalote surengti sąžiningus rinkimus, turite modernizuoti ekonomiką. Ji man padarė labai didelį įspūdį. Pažįstu ją jau 5 metus ir galiu pasakyti, kad tai tikras šalies lyderis.
Palankiai vertinu jūsų premjerus, ministrus, ypač ministrą Linkevičių. Sunkiu momentu jie kelis kartus pas mus važiavo, buvo su mumis Maidane.
Kai reikėjo išvežti sužeistuosius ir tardymus iškentusius „Automaidano“ aktyvistus, užteko vieno skambučio prezidentei ar ministrui ir visos durys atsidarydavo. Lietuva įrodė, kad ji tikra mūsų draugė. Aš žinau, kas Lietuvoje buvo Algirdas Brazauskas, bet negaliu teigti, kad jis buvo mano idealas. Galiu pasakyti, kas buvo mano idealai jaunystėje. Baigiau Tarptautinių santykių institutą tarybinais laikais ir tada žavėjausi Ronaldu Reaganu. Rašiau apie jį disertaciją ir jo mąstymas, ryžtingumas, sugebėjimas įgyti naujų žinių buvo man pavyzdys. Dabar turiu galimybių bendrauti su pasaulio lyderiais, iš daugelio jų galima pasimokyti: iš kancleres Angelos Merkel, Davido Camerono, Hillary ir Billo Clintonų, Baracko Obamos ir D. Grybauskaitės. Tai garbingi lyderiai. Ir aš labai norėčiau, kad Ukraina būtų perspektyvių, civilizuotų Europos šalių, kur kiekvienas jaučiasi gerai, gretose.
Europos Sąjungos piliečiams, atvykstantiems į Ukrainą, vizų nereikia, čia atskristi iš Europos galime per kelias valandas, Kijevas labai svetingas, puikus miestas. 45 milijonus gyventojų turinčioje šalyje tikrai yra ką pažiūrėti. Dabar mums gyvybiškai svarbu užtikrinti šalies saugumą, komfortą, modernizavimą. Ir padaryti viską, kad Ukraina taptų Europos Sąjungos nare. Nepaisant kai kurių Europos Sąjungos šalių skeptiško požiūrio, tvirtas Baltijos ir Skandinavijos, Rytų Europos šalių palaikymas suteikia vilties, kad mūsų planai taps realybe.